Kelių šimtmečių istoriją skaičiuojantis Kanados uostamiestis Viktorija, turintis mažiau nei 300 tūkstančių gyventojų, Amerikos žemyne jau laikomas senoviniu miestu. Žaliais vijokliais apaugęs viešbutis „Fairmont Empress“ taip pat vadinamas istoriniu, o jame įkurtame miniatiūrų muziejuje „Miniature World“ – visa žmonijos istorija nuo neandartaliečių iki kosminių stočių ir, žinoma, visa Kanados istorija su miniatiūriniais indėnais, aukso ieškotojais ir kaubojais.
Pirmą vakarą vakarieniavome legendiniame spagečių restorane, kur interjeras ir net valgiaraštis išlikęs toks pat nuo pat įkūrimo prieš gerą pusšimtį metų.
Kitą dieną turistiniu autobusu nuvykome į drugelių parką ir kelis botanikos sodus, nuo Viktorijos nutolusius po keliasdešimt kilometrų.
Įspūdį daro itališki ir japoniški sodai, milžiniški rožynai, bet įdomiausia vis dėlto buvo drugeliai. Po stikliniu stogu įkurtame šiltnamyje, kur palaikomas atogrąžų klimatas, drugeliai laisvai skraidė mums virš galvų. Įvairiausių spalvų ir dydžio – net 75 rūšių. Jie tūpdavo ant rankos, o Audronei vienas nusileido net ant veido, kitas – kaip segė ant plaukų.
Vakare sename kinų kvartale sukirtome Pekino antį ir taip atsisveikinome su Kanada, o rytą jau kėlėmės į JAV.
Viktorijos uoste buvo tik patikrinti dokumentai ir paklausta, iš kur ir kur keliaujame, kiek laiko praleisime JAV. Daugiau nieko netikrino, o mes išmetėme visą su savimi turimą maistą, net skanėstus. Tokios pasienio taisyklės.
Atsisveikinome su kanadietišku medumi, gailiai jį palydėdami į šiukšlių dėžę kartu su cinamono maišeliu ir rūkyta lašiša.
Keltas mus atplukdė į Vašingtono valstiją, ir mes vėl kelyje.
Pakelėse – daugybė indėniškų simbolių – totemų, kažkokių ženklų ir konstrukcijų, tačiau lėkėme taip greitai, kad liko neaišku, ar jie tikrai indėniški, ar tik suvenyriniai – turistams.
Judėjome 101-uoju keliu į pietus – San Fransisko link.
Pavažiavę apie 350 kilometrų jau vakarėjant apsistojome pajūrio kempinge, pasistatėme palapines ir dar nurūkome palydėti į vandenyną besileidžiančios saulės. Čia – Ramusis vandenynas ir pirmoji nakvynė JAV.
Kitas penkias dienas važiavome palei vandenyną. Gyvenome kaip skautai: valgis – ant laužo, maudynės – vandenyne. Vanduo vėsokas, bet gaivus. Egzotika.
Dar viena gamtos įžymybė – sekvojų, kitaip tariant, raudonmedžių miškai. Medžiai milžinai – didžiausias apie šimto metrų aukščio, o pro vieną raudonmedį pervažiavome kiaurai, mat radome išskaptuotus vartus beveik pustrečio metro skersmens kamiene. Aplink buvo ir dar storesnių sekvojų. Kai kuriems medžiams – apie tūkstantį metų.
Per tas penkias dienas nuo Viktorijos nutolome net pusantro tūkstančio kilometrų. Naktys buvo ne tokios šiltos, kaip tikėjomės. Rytais net garas eidavo iš burnos.
Važiavome per Vašingtono, Oregono ir Kalifornijos valstijas – palei pat vandenyną. Aplink – smėlio kopos, tokios kaip Lietuvoje, Nidoje. Kitur – vandenynas uolėtais krantais.
Susipažinome su JAV gyvenančia lietuve Loreta, kuri surengė iškylą į gamtos stebuklu vadinamą Druskų parką, kur indėnai su čia XIX amžiaus pradžioje įsikūrusiais rusais druską mainydavo į įvairias prekes.
Kolonizatoriai rusai čia buvo įkūrę ne tik gyvenvietę, bet ir fortą. Išliko daugybė su rusais susijusių pavadinimų – Rusų upė, Rusų įlanka ir net Maskvos gatvė. Bet dabar rusai, matyt, jau suamerikonėjo, nes rusiškai kalbančių nesutikome.
Pasiekę Kaliforniją buvome taip pavargę nuo monotoniško lėkimo, kad sutarėme vakarą praleisti pas mūsų draugus Vidą ir Česlovą Mickevičius, gyvenančius Frimonte, įsikūrusiame rytiniame San Fransisko įlankos regione, netoli Silicio slėnio.
Jie mus vaišino meksikietiška vakariene, kad pratintumės prie šalies, į kurią važiuosime. Vakarieniavome lauko terasoje visu garsumu svirpiant cikadoms.
Rytą pakilome į raudonmedžių miškus, kalnuose pasidarė vėsu, nors tik prieš valandą apačioje buvo apie 35 laipsnius šilumos.
Po to vėl leidomės į slėnį, kur oras įkaitęs. Pradėjo lenkti gaisrinės mašinos, virš galvų prazvimbė sraigtasparnis su kaušu vandeniui. Gaisras. Visa Kalifornija išdžiūvusi kaip kempinė.
Pakeliui pravažiavome du sudegusius sunkvežimius ir dar degančią pievą. Visur lydėjo troškus dūmų kvapas.
Pernakvoję kukliame viešbutėlyje kitą dieną svilinant karščiui pajudėjome pasižvalgyti po parkus, į kuriuos įvažiuoti motociklu atsiėjo 15 dolerių (per 13 eurų).
Iš tolo buvo matyti Kapitono kalnas (El Capitan Mountain) – stačiausia uola Amerikoje, įamžinta daugybėje Holivudo filmų.
Parkuose kempingai ir viešbučiai suprojektuoti taip, kad susilieja su gamta, – nei spalva, nei medžiagomis neišsiskiria iš aplinkos, tarsi pratęsia peizažo piešinį. Net degalinės nepastebėjome ir pravažiavę turėjome grįžti.
Dar sustojome Injo nacionaliniame parke, kur prieš milijonus metų slinkęs ledynas suformavo baltąsias uolas ir dantytus kaip drakono uodega kalnus.
Įsukus į plentą vėl žliaugė prakaitas. Jau buvome pusiaukelėje į Las Vegasą. Miestelis, kuriame sustojome papietauti, – lyg iš filmų apie kaubojus, su salūnu ir mediniais nameliais, tarp kurių vėjas ritinėjo žolių kuokštus.
Aišku, užsukome į salūną ir skambant kantri stiliaus muzikai valgėme meksikietiškus patiekalus užgerdami alumi. Skrandžiai kol kas viską atlaiko.
Netrukus mus įtraukė plačios San Fransisko priemiesčių arterijos ir paskendome automobilių jūroje.
Pravažiavę Aukso Vartų tiltą sustojome paplūdimyje išsimaudyti ir kvapą užgniaužė delfinų bei galybės banglentininkų vaizdai. San Fransiskas – tiesiai prieš mus, kaip atviruke.
Išmaišėme visą San Fransiską – auksinės vilos ant stačių uolų, siauros senamiesčio gatvelės, įžymūs stačiosios gatvės kalneliai, kuriuos ir mes pralėkėme pasišokinėdami kaip tūkstančiai čia filmuotų filmų herojų. San Fransiskas kvėpuoja Jacko Kerouaco hipiška dvasia – toks laisvas ir užburiantis.
Kažkas ėmė varvėti iš BMW motociklo, pradėjo klibėti ir buvusio Vilniaus mero Viliaus Navicko bei bendrakeleivio Sigito Kviklio motociklų dalys, tad teko pasikrapštyti, ir mes – vėl kelyje.
Į vieną žemiausių vietų pasaulyje – Mirties Slėnį išvykome 7 valandą ryto, kad vėliau neperkaistume. Tai – karščiausia ir sausiausia vieta Šiaurės Amerikoje.
Kalifornijos ir Nevados valstijose plytinčioje dykumoje prieš šimtmetį buvo užfiksuota aukščiausia oro temperatūra Vakarų pusrutulyje – 56,7 laipsnio karščio.
Važiavome prisipylę pilnus bakus degalų ir turėjome vandens, kiek tik galėjome jo pasiimti. Net kelio ženklai primena su savimi turėti vandens.
Sustojome įsiamžinti tik pamatę garsiuosius Džošua medžius – trumpalapes jukas. Tai – milžiniški kaktusai, siekiantys 5–10 metrų aukštį.
Saulei tekant dar buvo pakenčiama – apie 36 laipsnius karščio. Toliau vis leidžiantis žemyn ir saulei kylant aukštyn buvo justi kiekvienas laipsnis šilumos.
Alsavome sunkiai ir vis žvilgčiojome į termometrą – jau 40, 42, net 46 laipsniai karščio.
Sustojome Mirties Slėnio pradžioje, ant aukštumos, nuo kurios atsivėrė slėnio vaizdai. Vingiuojantis kelias tarp įvairiaspalvių uolų ir druskos liekanų žemumose.
Užkandome slėnyje įkurtame salūne tarp gausybės dūzgiančių kondicionierių. Vilius su Sigitu sušlapino marškinius, kad nebūtų taip karšta, tačiau jie išdžiūvo per kokias tris minutes. Taip ir važiavome įkaitusiu slėniu, kol pasiekėme Las Vegasą.
Apsistojome viešbutyje „Stratosphere“, turinčiame 109 aukštų bokštą. Sigitui gimtadienio proga padovanojome vizitą į kazino. Truputį pralošė, po to išlošė ir be didelių nuostolių paliko šiuos malonumus kitam kartui.
Apžiūrėjome Las Vegaso įžymybes. Pasižiūrėjome, kaip žmonės čia leidžia laiką. Moteriškės – daugiausia trumpomis aptemptomis suknutėmis, vos uždengiančiomis virstančias grožybes, ir su tokiais aukštakulniais, kad viena net krito, gerai, kad į fotelį. Žodžiu – akys tiesiog raibo.
O viešbučio automobilių aikštelėje laukė staigmena – kažkas nugvelbė ryšulius, paliktus ant motociklo, – dingo mūsų namas-palapinė su visais miegmaišiais, virtuvės indais ir motociklininko aprangomis.
Apsaugininkas skėsčiojo rankomis, o iškviesti policininkai sakė, kad reikės laukti skyriuje iki šeštos valandos ryto, tad neapsikentę spjovėme į nuostolius, nors Sigitas vis grasino, kad paduos viešbutį į teismą.
Mums tai gera pamoka prieš Meksiką. Budrumas kelionėje – svarbiausia.
Kitą rytą pasimaudėme viešbučio baseine, pagulėjome prieš saulutę ir išleidome Sigitą į turą su malūnsparniu pasižvalgyti po vieną iš JAV gamtos stebuklų – Didįjį Kanjoną.
Grįžo jis be žado – prisiskraidęs virš kanjonų ir Las Vegaso buvo tiesiog sužavėtas.
Vakare vėl žvalgėmės po žaižaruojančias Las Vegaso gatves – blyksėjo reklaminiai stendai, grojo muzikantai, visur kvietė užsukti į barus ir dalijo merginų nuotraukas su telefonais. Grįžome vėl nejausdami kojų ir griuvome į lovas lyg po nelygios kovos su linksmybių miestu.
O rytą iškeliavome į San Diegą. Ten jau tik pakavomės daiktus ir ruošėmės žygiui į Meksiką. Iki jos buvo likę maždaug penkiasdešimt kilometrų.
Per laisvą dieną Las Vegase Vilius su žmona Jolanta tvarkė dienoraštį, nuotraukas ir apsvarstė tolesnį maršrutą.
Štai ką nusprendė. Toliau jie darys taip: Audronė ir Albinas Motuzai suks į rytus ir liks JAV. Mat Audronei mūsų pasirinktas tolesnis maršrutas ir važiavimo tempas per sunkus.
Vilius su Jolanta ir Sigitas suks į pietus. Dėl laiko trūkumo praleis Los Andželą, važiuos iki San Diego ir lėks į Tichuaną, Meksikos miestą pasienyje su JAV.
Jie norėjo kuo anksčiau kirsti Meksikos sieną, kad galėtų dar kokius 300 kilometrų pervažiuoti Žemutine Kalifornija – valstija Meksikos šiaurės vakaruose.
„Šnekėjau su keliais motociklininkais, kurie tikino, kad ten dar saugu. Tikėsimės, taip ir yra, – vylėsi V.Navickas. – Kanadoje ir JAV buvo gerai.“
