Nuotykiai prasidėjo dar bandant gauti vizą. Prieš pusę metų net nebuvo jokios ambasados, kuri darytų vizas LR piliečiams. Bet su URM pagalba šį klausimą pavyko išspręsti per pusę metų. Pasibaigus visoms nelemtoms Ebolos epidemijoms, rinkimams Nigerijoje (Afrikoje tai dažnai nepaprastai pavojingas laikas, kurio metu gali kilti pilietinis karas) aš pagaliau galėjau vykti į Vakarų Afriką.
Pažintis su didžiausia Afrikos ekonomika prasidėjo Abudžoje. Kaip dera sostinei, ji turi gan neblogai sutvarkytus kelius, miesto centrą, o ir apskritai būdama nauju miestu faktiškai neturi senų rajonų, viskas gana nauja ir modernu. Žinoma, jeigu neminėsime apdaužytų žalių tuktuk’ų, kurie čia yra lyg pigesni taxi, ar pakelės turgaviečių, kur pardavėjai išdidžiai demonstruoja parduodamas vištas, nusuktomis galvomis, bet parduodamomis dar vis su visomis plunksnomis. Žodžiu yra miestiečiui iš Europos neįprastų vaizdų, bet apskritai tai gana mažai stebinanti vieta. Abudža, esanti šalies šiaurėje, turi didesnį procentą musulmonų religijos gyventojų nei krikščionių, todėl visai įdomi aplinka, su įdomiai apsirengusiais žmonėmis (ypač įdomiai rengiasi vyrai su ilgomis tunikomis ir būtinai nedidukėmis kepurėmis). Nors apskritai šalyje yra beveik vienodas procentas abiejų religijų išpažinėjų, ir jiems visiems gan artimi įvairūs pagoniški prietarai. Kas iš tiesų maloniai stebina yra tai, kaip šios abi religijos gyvena visiškoje taikoje ir žmonių tarpusavio santykiams religija nedaro jokios įtakos.
Lankytis Abudžoje teko Ramadano metu, todėl buvo labai įdomu vakare, nusileidus saulei sudalyvauti vakarienėje viename viešbučių, kuriame susirenka pasipuošusios šeimos ir vakarieniauja kartu. Maisto, kuris žadintų apetitą, radau nedaug. Skrandžių ir žarnų sriuba, su visais kaulais kapotos mėsos troškiniai, nenusakomo aromato troškintos žolės ir panašūs valgiai kėlė daugiau siaubą nei apetitą. Minėti, kokie patiekalai siūlomi mažiau prabangiose užeigose neturiu žodžių. O fotografuoti su siaubo mina veide būtų buvę nemandagu. Bet gerų įspūdžių apie Nigerijos virtuvę liko daug. Viskas keistai kvepia ir arba atrodo nevalgoma, arba atrodo valgoma, bet yra beprotiškai aštru, todėl šiaip ar taip lieki nevalgęs, nes mes, Europiečiai, tiesiog negalime pakelti tokio aštrumo.
Antrasis miestas, kuriame teko praleisti daugiausiai laiko buvo Lagosas. 15 milijonų žmonių, gyvenančių labai drėgname, vėjuotame, purviname mieste be taisyklių. Pridėkime milijonus transporto priemonių, kurios kelia baisią kakofoniją, dūmina baisia smarve ir apskritai atrodo apgailėtinai, nes dažnos durys parištos kokiu skuduru (suprask, šiaip neužsidaro) ir turėsim visą Lagoso paveikslą.
Gyvenau Lagos Island, kas jau laikoma visišku verslo centru, modernumo viršūne ir saugumo oaze. Vis dėlto į gatvę išeiti faktiškai negalima – kiekvienas įspėja apie populiarų verslą – žmonių grobimą. Kiek vertas baltasis kiekvienas turi savo nuomonę, bet kaina dažniausiai prasideda nuo milijono dolerių. Purvini (ir be abejo aromatingi) vandens nuotekų kanalai esantys pagal kiekvieną šaligatvį, klaiki elektros instaliacija su daugybe virš galvos susiraizgiusių laidų nekelia jaukumo jausmo nors tu ką.
Savaitgalį pavyko nuveikti šiek tiek įdomaus – aplankyti „Chevron“ priklausantį rezervatą, kuriame yra vešlus saugomas tropinis miškas, per kurį nutiesti puikūs takai, o virš galvos straksi smagios beždžionės. Smulkios ir mielos Mona Monkey rūšies beždžionėlės mus, europiečius, priverčia aikčioti iš nuostabos kaip vaikus. Tikrai gera vieta pabėgti nuo miesto triukšmo kelioms valandoms.
Po šio gamtos prieglobsčio nusprendėme dar apžiūrėti vandenyną. Pasak rekomendacijų tai turėjo būti vienas geriausių pliažų. Taksistas mūsų, baltųjų, paleisti vienų nenorėjo, todėl ėjo kartu. Sunku nupasakoti peizažą: neaiškus mokestis už įvažiavimą į klaikią teritoriją, kurioje stovi neva tai paplūdimio barai, iš netvirtai sukaltų lentų, iš kurių plyšauja muzika nenuteikia labai atpalaiduojančiai. Krantas būtų tikrai puikus, jei ne šiukšlės, tarp kurių daug šukių, todėl basomis tikrai nepasivaikščiosi. Ryškiai mėlynas vandenynas tą dieną kėlė didžiules bangas, todėl maudytis buvo pernelyg nesaugu, bet vaizdas tikrai gražus. Tikrai nervina vietinių įkyrus siūlymas pirkti kokį niekutį, duoti arbatos už padainuotą dainą ar primygtinai siūloma pramoga jodinėti arkliu. Vėliau išsiaiškinome, kad yra privačių klubų prie jūros, kur renkasi atvykėliai ir kur tikrai galima pasimėgauti saule, jūra ir atsipalaiduoti. Na, kitą sykį žinosime, kad vietinių pliažai nėra geriausia mintis, kaip praleisti ramų šeštadienį.
Po pramogų Lagose teko aplankyti ir Kano. Nuomonių apie šį miestą teko girdėti visokių, bet daugelis tvirtino, kad baltiesiems vykti ten yra beprotybė, nes Boko Haram yra visai netoli ir pagrobimo tikimybė ten yra neįtikėtinai didelė. Nežinau kiek tame tiesos, bet iš tiesų miestas atrodė kaip gili ‘Afrika iš televizoriaus’. Gelsvi namai, žvyruotos gatvės ir nei vieno europiečio gatvėje. Čia atvykus bendrauti teko su Nigerijos Prezidento pusbroliu ir jo sūnumis, todėl saugumo jausmas buvo garantuotas ir pernelyg baisu nebuvo. Smagi buvo kelionės atgal į Lagosą. Vietiniai atsisakė patikėti, kad baltieji keliautojai turi ekonominės klasės bilietus ir primygtinai pareikalavo lėktuvo laukti VIP salėje, skirtoje verslo klasės keleiviams.
Apibendrinant šią keistą, chaotišką šalį būtų galima parašyti knygą. Tokia milžiniška ir skirtinga šalis, kurioje egzistuoja pusė tūkstančio kalbų, gyvena 170 milijonų gyventojų vienareikšmiško vertinimo turėti negali. Vienavertus jauni žmonės yra labai drąsūs ir imasi įvairios veiklos, stengiasi prasigyventi ir eiti į priekį, kitavertus žiūrint į tokį milžinišką tokių nesuvokiamai didelių žmonių masių atsilikimą yra baisu pagalvoti, kiek kartų dar turės nugyventi gyvenimus, kol jie visi pasieks bent pakenčiamą pragyvenimo lygį.
Kylant lėktuvui virš Nigerijos jausmas keistas, nes matant žaliuojančius plotus, derlingą žemę, žinant apie milžiniškus natūralius išteklius puikiai supranti, kad tai galėtų būti turtingiausia valstybė žemėje. Kitavertus tai yra puikus paveikslas to kas nutinka, kai valdžia atsiduria netinkamose rankose, ištekliai nėra valdomi, neegzistuoja jokia mokslo sistema. Daug kas kalba apie didelius pinigus, kurie sukasi Nigerijoje, apie galimybes užsidirbti. Bet lengvo uždarbio nebūna niekur, ir esu visiškai tikra, kad tokio nėra ir Nigerijoje.
