Viskas praėjo greitai ir sklandžiai. Tik karštoka – kondicionieriai patalpose neveikė, gal jų net nebuvo.
Pasipustėme padus ir nurūkome kaip vėjas, kad joks „bandidos“, kaip Centrinėje Amerikoje ir ypač Meksikoje vadinami banditai, nepavytų.
Tiek visokių istorijų buvome apie juos prisiklausę, kad grupės siela Vilius Navickas, buvęs Vilniaus meras, neleido fotografuoti ir net prie savęs laikyti fotoaparatų.
Kol Ensenados miesto turizmo centre tvarkėme motociklų draudimą, Jolanta, Viliaus žmona, sėdėjo su apsaugininku aikštelėje, o jiems virš galvos plieskė kaitri Meksikos saulė, pranašaudama nuotykius.
Ačiū Dievui, tuomet jau buvo galima fotografuoti, nes vaizdai aplink – tikra egzotika.
Tačiau iš karto supratome, kad ši šalis yra nesaugi. Vos kirtome JAV ir Meksikos sieną, palei ją – spygliuotos vielos eilės, betoninė tvora, tada geležinė tvora ir dar kokių dešimties metrų aukščio skardos tvora.
Dešinėje – lūšnos iš palmių lapų, pagalių, kairėje – lūšnos iš lentų, virvių ir brezento. Lūšnų gyventojai atrodė itin nesvetingi. Norėjome nulėkti kuo toliau nuo sienos ir šabakštynų, nors kilo įtarimas, kad šioje šalyje visur taip ir bus.
Tad gal 100 kilometrų dūmėme nesustodami. Taip mums rekomendavo ir ambasadose, ir sutikti kiti keliauninkai.
Po kokių 20 kilometrų pasirodė ir prabangesnės vilos ant vandenyno kranto, tačiau jas supo maždaug 10 metrų aukščio tvoros, dar papuoštos spygliuotos vielos eilėmis.
Asfaltuotas tik 1BC kelias, o kitur – vien pluktas smėlis. Gamta pradžioje panaši kaip Ispanijoje. Prie vandenyno pravažiavome kopas, po to gražius uolėtus krantus. Bet kur tik žmonės – iš karto baisūs šiukšlynai. Priminė Maroką. Nėrėme kuo toliau nuo žmonių, į gamtos prieglobstį.
Jau temstant netoli San Visentės gyvenvietės pastebėjome pakelėje padoriai atrodantį viešbutį „Paraiso Colonet“. Pasiderėję ir sutarę saugiai pasistatyti motociklus prie pat savo kambario durų apsistojome.
Karališkai pavakarieniavome viešbučio šeimininkui Ernesto priklausančiame restoranėlyje. Vilius su Ernesto, kuriam neseniai suėjo 51-eri, pasidalijo patirtimi, kaip mesti svorį.
Kadangi interneto ryšys veikė tik lauke, teko dirbti pasidėjus kompiuterį ant kito bendrakeleivio Sigito Kviklio motociklo.
Čia vis atropodavo didelių šlykščių vabalų.
Prisiminus draugų ir San Fransisko patarimus reikės apžiūrinėti batus ir drabužius prieš apsivelkant.
Šeštą valandą ryto vėl kilome kaip kareiviai ir susikrovę daiktus nuėjome pusryčiauti. Bet paaiškėjo, kad pusryčiai mums nepriklauso, nes ir taip gavome nuolaidą. Ak, tie vietos papročiai.
Gerai, kad kito miestelio degalinėje apvaizda mums atsiuntė dar Kalifornijoje (JAV) matytus motociklininkus iš Meksikos sostinės Meksiko priemiesčio.
Jie patarė nusipirkti kanistrus benzino, nes toliau kokius 400 kilometrų nebus degalinių.
Taip ir buvo. Būtume sustoję vidury tyrlaukių.
Stabtelėję tolėliau miestelyje papusryčiauti restorane „Mama“ susipažinome su savininkų dukra Valery, kurios dar gyva 108 metų močiutė šią užeigą įkūrė 1932-aisiais.
Pasirodo, Valery tėvas – motociklų lenktynininkas. Restorane pilna nuotraukų ir apdovanojimų iš lenktynių, pakabinti jo marškinėliai, pastatytas krosinis motociklas. Bet mums buvo svarbiausia, kad Valery puikiai šneka angliškai.
Paragavę meksikietiškų patiekalų užgulėme žemėlapį ir padedami Valery pasižymėjome vietas, kur ir ką būtina pamatyti.
Persivalgėme, nes pusryčiams gavome vieną kiaušinienę su kaktusais, kitą su sūriu, trečią – su tortilijomis ir pomidorais. Sotūs visą dieną lėkėme pro įvairiausių kaktusų ir aukštųjų šakotenių girią. O ten, kur gyvena žmonės, visur aptverti užsodinti laukai arba šiltnamių teritorijos.
Lėkėme ir pro kažkokias karines zonas, kur stovėjo ginkluoti kariškiai ir visus tikrino. Visoje Meksikoje ir keliuose, ir miesteliuose įrengta daugybė patikros postų.
Policijos postai paprastesni, o kariuomenės – kaip karo lauke: su visa amunicija, betoniniais bunkeriais su šaudymo angomis, smėlio maišų užtvarais, prie kurių įsitaisę ginkluoti kareiviai.
Pirmyn ir atgal lakstantys visureigiai su ant borto sumontuotais kulkosvaidžiais ir šalia stovintys kariškiai su šautuvais kartais priminė tikrą karą.
Teko girdėti, kad kai kuriose vietose policininkams net neleidžiama naktį patruliuoti, nes pavojinga – gangsteriai gali nušauti. Todėl ir mes laikėmės taisyklės nevažiuoti naktį, net ir temstant. Nestoti tokiose vietose, kur nesaugu, ypač jei rengiamės miegoti palapinėse pajūry, – būtinai ieškodavome veikiančio kempingo, kuriame būtų žmonių ir apsauga.
Net Akapulko didmiestyje nardė didžiuliai kariniai visureigiai ir priminė vaizdus iš filmo „Žvaigždžių karai“.
Prie vieno posto riogsojo tuščias policijos automobilis nuleista padanga ir su kulkų žymėmis, o abiejose kelio pusėse sėdėjo gal koks pusšimtis ginkluotų žmonių, vilkinčių senoviškais mundurais.
Varėme, kiek motociklai leido, vis atsigręždami pažiūrėti, ar nesiveja, ar dar nešaudo. Vakare visi pasidžiaugėme išnešę sveiką kailį.
Kai apsistojome Gerero Negro miesto viešbutyje, per televizorių rodė, kaip Meksika švenčia nepriklausomybės dieną. Tik tada supratome, kodėl pakelyje visur plevėsavo vėliavos. Nuo Aliaskos jau buvome nuvažiavę daugiau nei 8 tūkstančius kilometrų. Prieš akis – visa Meksika.
Keliavome per mažai apgyvendintą Meksikos Žemutinės Kalifornijos valstiją iki Šventojo Luko kyšulio, po to grįžome į La Pasą, iš kur laivu apie 18 valandų plaukėme į Masatlaną.
Keltas, matyt, kokius 50 metų naudotas Europoje, nes dar pilnas skandinaviškų, vokiškų ir angliškų lipdukų. Aptarnavimas jame apgailėtinas – diržų motociklams tvirtinti reikėjo išsireikalauti, nes Meksikos indėnas tingėjo eiti jų atnešti.
Pietus ir pusryčius kelte maisto kritikas Andrius Užkalnis, matyt, įvertintų ne žąsimis, o žąsies kauliukais. Tik didelė ir su kondicionieriumi kajutė, atrodo, buvo vienintelis šio kelto privalumas.
Beveik 2 tūkstančių kilometrų ilgio ir iki 200 kilometrų pločio Žemutinės Kalifornijos pusiasalį supa vandenynas su gražiomis lagūnomis. Aplink – kalnai, kanjonai ir begaliniai kaktusų prismaigstyti laukai.
Čia ant kalnų šlaitų amerikiečiai mėgsta pasistatyti vilas. Įlankose pilna jūrų gėrybių – gamtos dovanos tiesiai iš vandens.
Rugsėjo pabaigoje čia vis dar kaitino apie 40 laipsnių karštis, o vanduo šilo iki 32 laipsnių, tik lietūs buvo vis dažnesni. Kai papuolėme į atogrąžų liūtį, net nebandėme vilktis drabužių nuo lietaus – juos Sigitui pavogė Las Vegase, tad mes nesivilkome iš draugiškumo.
Sustoję po tiltu tik išsigręžėme kojines, kelnes, marškinėlius ir varėme tolyn. Po pusvalandžio jau buvome sausi. Tad apsaugos nuo lietaus čia išvis nereikia, bet vežamės, nes jos reikėjo Aliaskoje, Kanadoje ir dar, matyt, reikės Peru ir Bolivijos aukštikalnėse.
San Luko kurorte pilna restoranų ir barų, bet jis lenkia mūsų Palangą ar Nidą kitokiomis pramogomis, siūlomomis įkyrių pardavėjų. Žvejyba, motokrosas, keturračių trasos, ekskursijos nardyti, stebėti banginių ar delfinų, karstymasis uolomis ir daugybė kitų.
Valgyti stengdavomės nuošalesnėse gatvelėse, kur vietos gyventojai okupuoja daugumą stalų. Tiesą sakant, jų valgiaraštis mums nebuvo prie širdies. Daug kažkokio marmalo ir įvairūs padažai, nuo švelnaus iki tokio aštraus, kad net visi plaukeliai atsistoja. Ir, žinoma, kukurūzų paplotėliai.
Meksikos prekybos centruose yra visko ne mažiau nei Lietuvoje ir kainos panašios. Viešbučiai pigesni nei Kanadoje ir JAV beveik perpus. Benzino litras čia kainuoja apie 0,8–0,9 JAV dolerio (0,7–0,8 euro).
Gerero Negro miesto viešbutyje mus taip sugėlė mašalai, kad kojos atrodė lyg sergančių vėjaraupiais. Kai nakvojome paplūdimyje, sukandžiojo uodai. Bet tai atrodė smulkmena, palyginti su nakties karščiu.
Pamatę balto smėlio paplūdimius su jaukiomis įlankėlėmis iškart sustojome ir įsikūrėme.
Po dviem pavėsinėmis, suręstomis iš palmių lapų, pasistatėme palapines ir nusiplūkę puolėme į jūrą atsivėsinti.
Vandens šiltumas – kaip ir oro. Oro temperatūra buvo 39 laipsniai, o vandens – kokie 35. Bet vis tiek maudynės buvo smagumėlis.
Vanduo švarus, dugnas – smėliukas ir negilu – lyg akvariume. Lindėjome vandenyje, kol užsinorėjome valgyti. Paplūdimio gale pamatėme restoranėlį.
Gavome salotų, ant grotelių keptą žuvį ir kokteilių su moliuskais bei šukutėmis, užpiltomis pomidorų sultimis su aitriąja paprika, smulkiai pjaustytais svogūniukais, žalumynais ir dar žaliąja citrina.
Viskas išplakta ir dar ledukų pridėta. Skanu, šalta ir gaivu.
Ypač kai karštis – apie keturiasdešimt laipsnių.
Restoraną saugojo gal trijų mėnesių šuniukas. Jis zujo aplink mus, kandžiojo pirštus ir graužė batus, kol šeimininkė jį uždarė į narvelį. Tik tuomet ramiai pavalgėme ir vietos alučiu pasivaišinome.
Saulei leidžiantis dar išsimaudėme ir nuėjome miegoti į palapines ant jūros kranto. Vėjas vakare visai nurimo ir pasidarė dar karščiau nei dieną.
Tik braukėme prakaitą, atrodė, kad net širdis nuo karščio lėčiau plaka. Paryčiui, matyt, šiek tiek atvėso ir mes užmigome. Bet neilgam, nes pradėjus švisti oras vėl kaito. Išlindome lyg susitarę visi vienu metu iš palapinių ir puolėme į jūrą. Tad mūsų svajonė praleisti naktį pajūryje išsipildė ne taip romantiškai, kaip tikėjomės.
Vilius nuėjo pažvejoti nuo kranto. Praėjo gal kokios penkios minutės ir jis ištraukė gal pusmetrio ilgio žuvį. Nusifotografavome ir paleidome. Tuo metu priėjo meksikietis ir ėmė kalbinti plaukti su juo ieškoti moliuskų ar žvejoti.
Vilius suderėjo dėl kainos, ir mes, visą bagažą ir motociklus lengvabūdiškai palikę palapinėse, išplaukėme. Kai jau nuplaukėme už salų ir krantas vos bolavo, išsigandome, kad grįžę galime nieko nerasti.
Bet vis tiek čiupome vietos žvejo siūlomus nardymo akinukus ir šokome į vandenį. Tas žvejys, vardu Cicio, padainavo serenadą ir puolė mokyti ieškoti šukučių ir moliuskų.
Bendromis jėgomis pririnkome pilną tinklą moliuskų, meksikietis juos išdarinėjo ir suruošė mums puotą. O parplaukę viską radome kaip palikę. Apsidžiaugėme ir ėmėme krautis daiktus.
Jau žemyninėje dalyje nuo Masatlano iki Gvadalacharos didmiesčio 500 kilometrų atlėkėme kaip raketos per penkias valandas. Atsipūtę viešbutyje su baseinu, pusryčiais ir internetu, už kurį paklojome tik po 40 JAV dolerių (per 35 eurus), suskubome į istorinį centrą.
Tačiau miestai motociklininkus vargina, tad kitą rytą jau lėkėme dar apie 350 kilometrų link pajūrio Kololos kaimo, garsėjančio paplūdimiu, kuriame didieji vandenyno vėžliai deda kiaušinius ir peri savo palikuonius.
Milžiniški vėžliai suposi didžiulėse bangose, o paplūdimys buvo išvagotas jų pėdsakų. Oras įkaitęs iki 36 laipsnių, vanduo irgi šiltas, bet lįsti į vandenyną iš pradžių buvo baugu – bangos vertė iš kojų.
Bet, aišku, įsidrąsinome ir po maudynių pilnais smėlio maudymukais sūrų vandenį nuo kūno plovėme po šalia esančiais dušais. Paplūdimyje buvo ir baseinėlis, ir net tualetai su nuleidžiamu vandeniu, o tai čia reta.
Jautėmės lyg rojuje. Mūsų palapinės stovėjo po palmių lapų stogeliu, ir tikėjomės, kad atogrąžų liūtis jų nenuplaus.
Nuovargio lyg nebūta, nors jau įveikėme per 10 tūkstančių kilometrų.
Buvome nutarę įvykdyti paskutinį kultūrinį planą: aplankyti Palenkę – Meksikos piramidžių istorinę vietą. Dėl to prieš kelias dienas per karštį 13 valandų be poilsio sustojimų lėkėme 650 kilometrų pavojingais kalnų keliais ir dar kurį laiką per lietų.
Po to kitą dieną įveikėme dar 420 kilometrų jau neblogu keliu. Ir visa tai – kad galėtume skirti dieną ekskursijai į Palenkę. Atvykome į gražų San Kristobal de las Kasaso miestą kalnuose.
Istorinis miestas su keliomis katedromis, aikštėmis, daugybe parduotuvėlių ir restoranėlių sekmadienį virė nuo žmonių – mat vyko amatų mugė, šoko folklorinis ansamblis.
Įsikūrę labai gražiame viešbutyje nusipirkome ekskursiją į Palenkę. 5 valandą ryto reikės išvykti, o grįšime tik 9 valandą vakaro, bet būsime aplankę piramides, krioklius ir dar kažką įdomaus. Nusipirkome šiek tiek maisto, susikrovėme kuprines, laikrodžių žadintuvus nustatėme pusei penkių ryto ir saldžiai sumigome.
Šioje vietoje būtinai turime paminėti, kad pakeliui į San Kristobal de las Kasasą matėme policijos dalinius. Apie 10 autobusų, sunkvežimių, gal 500 policininkų su riaušių malšinimo amunicija, ginklais.
Jie stabdė ir tikrino visus, atvažiuojančius iš miesto, į kurį mes skubėjome. Likus gal 20 kilometrų iki San Kristobal de las Kasaso kelią užtvėrė šimtai žmonių su raiščiais ant veidų, su basliais, didžiulėmis juodomis vėliavomis su raudonomis žvaigždėmis ir plakatais rankose.
Jie stovėjo abiejuose kelkraščiuose ir laikė per kelią ištemptą virvę. Kai mašina sustodavo, protestuotojai paduodavo atsišaukimo lapelį.
Tada keleiviai mesdavo monetas į didžiulę skardinę dėžę, maištininkai nuleisdavo virvę, kad automobilis galėtų pravažiuoti.
Mes – su motociklais ir kalbos nelabai mokame, dar girdėjome, kad svetimšalių čia nekenčia, todėl buvo nejauku. Kai privažiavome, meksikietis kažką pasakė, padavė agitacinį lapelį, dar paspitrino į mus akimis ir nuleido virvę.
Pamažu atsikūrė širdies ritmas ir kraujospūdis.
Bet naktį viešbutyje išgirdome beldimą į duris. Atidarėme, o ten patarnautojas atnešė „Google“ išverstą raštelį – ekskursija neįvyks, pinigai bus grąžinti rytą.
Tuomet ir sužinojome, kad dešimtys turizmo agentūrų atšaukė ekskursijas į Palenkę dėl nenuspėjamų revoliucionierių, užblokavusių kelius. Likome nepamatę žymiųjų Meksikos piramidžių.
Pakeitėme planą – per dieną bandysime pasiekti Gvatemalą.
O ten, už 100 kilometrų, kitas senovės piramidžių miestas, ir jis mums pakeliui. Meksika su mumis atsisveikino nesvetingai. Jau nuvažiavome 12 tūkstančių kilometrų. Kitos naujienos – jau iš Gvatemalos.
Tęsinys. Pradžia 2015 m. rugpjūčio 29 d. Nr. 35, 37, 39
