Pasus susitvarkėme greitai, su motociklų dokumentais užtrukome kiek ilgiau, o pinigų keitimas vyko kaip Kinijos pasienyje.
Bankas buvo, bet jis pinigų nekeičia ir informacijos apie pinigų keitimą neteikia. Turėjome juos keisti pas gatvės spekuliantus. Apipuolė būrys, tad tik santykinai išsiaiškinome, koks kursas.
Navigacija neveikė, todėl pavažiavę apie 100 kilometrų turėjome stoti, nes pradėjo temti ir pasipylė liūtis. Pasiekę Huehuetenango miestą ir pirmąjį viešbutį jame buvome kiaurai permirkę ir pavargę kaip vietos pakelių šunys, kurie visą laiką lakstė šalikele arba bėgdavo keliu.
Kitą dieną vėl lijo, bet vis tiek išsikvietėme taksi ir nuvažiavome į senovinį Sakuleu miestą pažiūrėti majų piramidžių. Jos išsidėsčiusios kalnuose tokioje vietoje, nuo kurios į visas puses atsiveria nuostabus kalnų ir žaliuojančių slėnių vaizdas.
Visi pajutome ramybę. Tik gaila, kad lyjant vaizdai tarsi rūke susiliejo į vientisą žalumą.
Muziejus neveikė, visa informacija – vien ispanų kalba, todėl nedaug ką supratome. Matėme susirietusio žmogaus griaučius moliniame inde ir įvairių molio dirbinių šukių.
Dar taksi vairuotojas parodė talpyklą, kurioje majai laikydavo maistą. Žinoma, jeigu mes gerai jį supratome.
Toliau – Gvatemalos sostinė, taip pat Gvatemala. Kelias į ją – kaip kliūčių ruožas – vėl varė iš proto, vertė važiuoti lėtai ir susikaupus.
Po liūčių – visur ant kelio žemių arba uolienų gabalų nuošliaužos. Tik vienoje vietoje buvo įspėjamieji ženklai apie jas.
Kalnų serpantinai apgaubti rūko ir vis pylė lietus, gerai, kad su pertraukomis. Gvatemaliečiai juokėsi, kad jų šalis – lietaus šalis. Mes pridūrėme – kaip Lietuva.
Bet žmonės Gvatemaloje – malonūs, ne tokie kaip Meksikoje. Linksmi ir lengvai bendraujantys.
Ir pakelės kur kas tvarkingesnės nei Meksikoje. Net kioskeliuose prekės išdėliotos tvarkingai.
Kaimuose – mūriniai nameliai. Mažai kur pamatysi pašiūrę. Papietavome pakelės restoranėlyje – užvalgėme skanios sriubos ir gavome geros kavutės, geriau nei Meksikoje.
Sostinę vėl pasiekėme tamsoje. Čia šeštą valandą vakaro jau temsta. Be navigacijos prietaisų ieškodami didmiesčio centro ir viešbučio klaidžiojome pagal rodykles, paprašėme taksisto mums pagelbėti.
Tik jo padedami radome pirmą viešbutį kvartale. Numetę daiktus paprašėme to paties taksisto pavežioti po miestą ir padėti rasti kavinę ar barą, kuriame veiktų interneto ryšys.
Apie devintą valandą vakaro miestas jau kaip iššluotas, viskas uždaryta, gatvės tuščios. Sustojome Katedros aikštėje, kurioje veikė vienas viešbučio restoranas, bet tik ne interneto ryšys.
Pasivaikščioję po tuščią aikštę, apžiūrėję Katedrą ir prezidentūrą pasileidome toliau ieškoti veikiančio interneto. Taksistas nuvežė į veikiančius restoranus ir barus prašmatniame rajone.
Liepėme jam palaukti, o patys viename barų puolėme dirbti. Buvęs Vilniaus meras Vilius Navickas, kelionės siela, derino maršrutą, bandėme bent iš telefono išsiųsti nuotraukų.
Mūsų draugiškasis taksistas užsiprašė gal dešimt kartų daugiau, nei prieš dieną mokėjome kitam vairuotojui už panašią paslaugą.
Pasiginčijome ir nusiderėjome du trečdalius ir dar sutarėme, kad rytą jis atvažiuos ir palydės iki BMW centro.
Rytą mūsiškis taksistas neatvažiavo. Bet atvažiavo kitas ir už normalią kainą palydėjo iki didžiulio motociklų serviso. Svarbiausia, kad darbuotojai puikiai šnekėjo angliškai.
Palikę tvarkyti motociklus išėjome ieškoti, kas galėtų padėti išspręsti navigacijos įrangos problemas.
Pirmiausia kavinėje ragavome gvatemalietiškos kavos su morkų ir šokoladiniais pyragais. Kava patiko net Sigitui Kvikliui.
Nuotaika po truputį gerėjo, kaip ir orai. Geras rytas, pažiūrėsime, koks bus vakaras.
O toliau jau pasakoja kelionės siela V.Navickas. Štai ištrauka iš jo dienoraščio.
„Turbūt daugelis matėte meksikiečių režisieriaus Alejandro Gonzalezo Inarritu režisuotą amerikiečių dramą „Babelis“, 2006 metais apdovanotą Auksiniu gaubliu.
Filmo siužetas apie, atrodo, visai nesusijusius įvykius įvairiausiose pasaulio šalyse kažkaip suriša viską į vieną mazgą. Mums čia, Centrinėje Amerikoje, teko patekti į panašią padėtį.
Prieš mėnesį JAV chirurgas traumatologas Gregas po daugelio intensyvių darbo metų nutarė keliauti iki Panamos. Įsigijo namelį ant ratų su miegamuoju, baru, šaldytuvu, palydovinėmis antenomis ir moderniausia navigacija ir išvyko į kelionę.
Pirma, žinoma, įsigijo navigacijai skirtą SIM kortelę su žemėlapiais. Bet vos tik įvažiavo į Gvatemalą, ir moderniausia navigacinė sistema nieko neberodė – nei kelių, nei degalinių, nei kaip į miestą įvažiuoti.
Prisiminęs, kad Gvatemalos sostinėje turi pažįstamą medikę Anną, su kuria ne kartą susitikdavo konferencijose, paskambino jai ir sutarė, kad apsistos pas ją 4–5 dienoms, kol pavyks sutvarkyti navigacijos duomenis.
Anna pasitiko jį miesto prieigose ir parodė kelią iki savo namų. Annos dukters draugas Javieras – užkietėjęs turistas, laipiojantis po kalnus, plaukiojantis plaustais ir baidarėmis kalnų upėmis, mokęsis austrų mokykloje ir puikiai kalbantis angliškai, pažadėjo padėti Gregui išspręsti problemą.
Tai užtruko, nes Gvatemaloje nėra navigacijos sistemos gamintojų atstovų, o visagalis „Google“ pasiūlė kreiptis į kitą šalį.
Tačiau Javieras pagaliau surado kompiuterių specialistą, kuris žinojo, kaip sutvarkyti navigacinius duomenis ir nebylųjį aparatą priversti šnekėti – sukite į kairę, sukite į dešinę.
Gregas laimingas galėjo važiuoti toliau.
Patikėkite – ne be reikalo aš čia viską papasakojau.
Vilniuje tvarkiau navigacijos žemėlapius. Įsigijau Šiaurės, Centrinės ir Pietų Amerikos popierinius žemėlapių variantus. Jie visada yra specialiame dėkle ant motociklo bako, kad galėtume sutikrinti, kur mus nukreipė elektroninis navigatorius.
Taip pat atnaujinau SIM korteles, pas specialistus įkroviau 2015 metų žemėlapių versijas ir gavau jų patvirtinimą, kad viskas veikia.
Bet kai po nesvetingos Meksikos pasukome į Gvatemalą, mūsų navigatorius nutilo. Ekrane – tik vienas kelias sostinės link, be to, kažkodėl rodė, kad važiuojame šalia jo.
Kitų duomenų – žemėlapių, gatvių, degalinių, viešbučių ekrane tiesiog nebuvo. Nusprendėme važiuoti pagal popierinius žemėlapius. Juk prieš dvidešimt metų tik taip ir darydavome.
Tačiau kai įvažiavome į Gvatemalos sostinę jau temstant ir patekome į automobilių spūstį, nepažinodami miesto ir neturėdami navigacijos sistemos niekaip nepritapome prie chuliganiško vietos vairuotojų važiavimo stiliaus.
Sukome kvartalą po kvartalo milijoniniame mieste, kuriame visi namai grotuotais langais, gatvėse – prostitutės, tad pamanėme, kad kažkur ne ten papuolėme.
Susistabdę taksi ėmėme klausinėti, gal miesto pakraštyje atsidūrėme, bet vairuotojas patvirtino, kad tai centras, ir paslaugiai palydėjo iki viešbutėlio.
Apsidžiaugėme – viešbutėlyje buvo net garažas motociklams statyti, bet kaina įtartinai maža – tik 6 JAV doleriai (5,28 euro) už kambarį parai. Pamačius tuos kambarius veidai ištįso. Lova yra, o vietoj dušo – vamzdis iš sienos.
Rytą greitai susidėjome daiktus ir, kaip jau minėjau, lydimi taksi vairuotojo, atvažiavome į BMW servisą. Čia ir pasiguodėme, kad esame lyg akli kačiukai ir tenka vietoj navigacijos samdytis taksi vairuotoją.
Mums patarė nueiti į prekybos cente esančią parduotuvę, skirtą aktyviam laisvalaikiui. Prekybos centras nustebino – prabangių prekių ženklų salonai, prašmatnūs restoranai, kavinės, aukščiausios klasės automobiliai.
Mano žmoną Jolantą palikome „Starbucks“ kavinėje, nes ten buvo inteneto ryšys, o patys leidomės į nurodytą parduotuvę SIM kortelių su navigaciniais Centrinės Amerikos žemėlapiais.
Išgirdome nedžiuginantį atsakymą – neturi. Kai papasakojome savo bėdas, pardavėjui, matyt, pagailo mūsų, tad užsirašė mūsų telefono numerius, elektroninio pašto adresus ir pažadėjo padėti.
Vos grįžome pas Jolantą, išgirdome vaikinuko iš tos parduotuvės šūksnį. „Ateikite“, – mojo mums. Bėgte užlėkėme į tą stebuklingą parduotuvę, pardavėjas padavė telefono ragelį su kažkuo pašnekėti.
Pašnekovas pasakė kainą ir kad po dviejų valandų kortelės bus parduotuvėje. Su viskuo sutikome ir laimingi grįžome gerti kavos.
Po poros valandų vėl atėjome į parduotuvę – vaikinas ištiesė kortelę. Kai įdėjome ją į navigacijos įrangą, parodė, kad žemėlapiai yra, tačiau užrakinti. Tada vaikinas kažkam paskambino ir pasiūlė nueiti į kažkokį biurą, kur viską mums atrakins.
Pirmas vaizdas biure – nusmurgęs garažas. „Kažin ar išeisim iš čia?“ – nejučiomis pagalvojau. Kambaryje prie sienos – stalai ir kompiuteriai.
Garažo-biuro vaikinas, vardu Frankas, pažadėjo tuoj viską atrakinti. Mūsų navigacijos sistema – jo rankose, užtruko gal valandą, kol ji pradėjo veikti. Beveik stebuklas – švytėjome iš džiaugsmo.
Per tą valandą šnekučiavomės su mus atvedusiu vaikinu – jo vardas Javieras. Papasakojo apie pilietinį karą Gvatemaloje, trukusį 20 metų, apie saugumą šalyje, ginkluotus žmones gatvėse, patikros postus.
Mes papasakojome apie savo kelionę, kur nakvojome praėjusią naktį. Jis tik nusijuokė – tikrai ne į pačią geriausią vietą papuolėme.
„Čia, – sakė, – daugiausia viešbutėliai valandai, taip sakant, o ne turistams.“
Trumpas susitikimas virto šiltu bendravimu. Dar Javieras paklausė, ar nereikia kokios pagalbos. Pasakėme, kad netoliese matėme motociklų parduotuvę – Sigitui reikia nuo lietaus saugančios aprangos ir batų. Javieras iškart pasisiūlė savo automobiliu ten nuvežti.
Kai Sigitas parduotuvėje bandė atsiskaityti kreditine kortele, skaitytuvas kažkodėl neleido įvesti kodo. Kasininkė paprašė jai pasakyti kodą, bet tada jau Javieras atsiskaitė savo kortele, o mes jam atidavėme JAV doleriais, nes Gvatemalos kecalius jau buvome išleidę. Ir laimingus mus Javieras nuvežė BMW serviso link.
Aš jo paklausiau – kaip jis tarsi iš dangaus nusileido mums padėti? „Ogi labai paprastai, – atsakė Javieras, – man paskambino iš parduotuvės, kuriai diegiu vieną kompiuterinį projektą, o pardavėjas yra mano draugas.“
Jie kalbėjosi maždaug taip. „Javierai, ar nežinai, kaip sutvarkyti navigacinių žemėlapių duomenis, čia vaikinai iš Lietuvos papuolė į bėdą?“
„Žinoma, kad žinau – neseniai savo naujajam draugui Gregui viską sutvarkiau. Tuoj atvažiuosiu ir padėsiu viską išspręsti.“
Aš nusistebėjau – prisiminiau filmą „Babelis“, kurį jis irgi matė. Jis taip pat nusistebėjo ir prisiminė, kad dalyvavo socialiniame tyrime, kur buvo išsiaiškinta: jei kažkas susiduria su problema, pavyzdžiui, Panamoje, ir paklausia inernetu žmogaus X, kaip tą problemą spręsti, pasirodo, užtenka šešių tokių internetinių socialinių ryšių, ir kur nors Aliaskoje ar Lietuvoje atsiras žmogus Y, tada padės viską išspręsti. Mums taip ir buvo. Tikras Babelio sindromas.
Ilgai dėkojome naujajam draugui, pasikeitėme kontaktiniais duomenimis ir, žinoma, pakvietėme į Lietuvą.“
Motociklai buvo sutvarkyti, navigacija vėl šnekėjo, kur sukti, kur apsistoti, tad mes nuėjome į alaus barelį nuplauti dienos rūpesčių ir pasidžiaugti nauja pažintimi Gvatemaloje.
Per 45 dienas nuvažiavome 14 600 kilometrų – tai asmeninis V.Navicko rekordas. Kirtome 10 šalių sienas. JAV–Kanada–JAV- –Meksika–Gvatemala–Salvadoras–Hondūras–Nikaragva–Kosta Rika–Panama.
Į Meksikos, Nikaragvos ir Kosta Rikos laukinius paplūdimius labai norėtųsi dar sugrįžti. Bet vėl judame į priekį – dar liko apie 12–13 tūkstančių kilometrų.
Mažosios šalys kertant sienas gerai patampydavo mums nervus, nes niekur nebuvo nurodyta, ką ir kada reikia daryti, tad sugaišdavome labai daug laiko.
Važiavimo grafikas įtemptas, nes kiekvienas sienos pervažiavimas atima apie 3 valandas. Kirsdami sienas jautėmės kaip stambios žuvys, kurias visi aplink azartiškai žvejoja visais įmanomais būdais.
Pavyzdžiui, išlekia kas nors į vidurį kelio su kažkokiomis kortelėmis ant kaklo ir stabdo mus kaip oficialūs asmenys. Rodo, kad turime važiuoti paskui juos. Jei su šia grėsme susitvarkai, apspinta pinigų keitėjai. Kokie dešimt jų pribėga su pluoštu pinigų rankose ir mosuoja tais pinigais mums po nosimi.
Pervažiavę Gvatemalos sieną išsikeitėme pinigus gatvėje gana padoriu kursu, o kai įvažiavome į kitą valstybę ir keitėmės pinigus, mus apsuko. Vėliau Vilius su Sigitu dar ilgai svarstė, kaip stebuklingai pinigų keitėjas gatvėje skaičiuotuvą valdo.
Tada ateina eilė prekeiviams ir valkatoms. Taip kasdien. Iš ryto – į kelią, po to kertame kurios nors šalies sieną, ieškome viešbučio ir bandome įsikrauti energijos kitai sunkiai dienai.
Spalio 5 dieną jau kūrėme vingiuotu keliu Panamos sienos link. Stabtelėjome tik degalų ir didžiulių palmių plantacijoje. Net nepajutome, kaip atsiradome pasienyje. O čia, kaip vienas sutiktas keliautojas pasakė, juk Lotynų Amerika, tad nėra ko norėti aiškumo ir tvarkos.
Panamos sostinėje Panamoje užsisakėme viešbutį netoli vandenyno – svajojome pagulėti paplūdimyje. Bet išėjo pagal Merfio dėsnį – jei kas nors gali nepasisekti, būtinai nepasiseks.
Tik įvažiavę į vaiduoklišką Panamos miesto rajoną radome mums privalomos policijos patikros postą, kad parodytume, jog mūsų motociklai nevogti. Tačiau pareigūnė pareiškė: viskas bus sutvarkyta tik rytoj.
Aiškinome, kad mums dar būtina nuvažiuoti iki Portobelo, bet pareigūnė nieko negalėjo padaryti, nes tą dieną, suprantate, ji jau nebedirbo. Ryt – tai ryt.
Netrukus jau buvome Kolono mieste ir susitvarkėme dokumentus plaukti į Kolumbiją. Po to turėjome važiuoti į Portobelo kaimelį, kuriame prieš dieną jau buvome susitikę su laivo kapitonu.
Kai prasidės laivo krovimas, kaip kapitonas minėjo, vienam motociklui bus skirta viena valanda. Mums buvo likę paskutiniai 40 kilometrų Šiaurės ir Centrinėje Amerikoje.
Penkias dienas būsime be ryšio. Atplaukę į Kartacheną jau Kolumbijoje pabūsime šiame mieste gal porą trejetą dienų. Kalbama, jog tai gražiausias Kolumbijos miestas. Tad kitą kartą pranešime, kaip sekėsi plaukti.
Tęsinys. Pradžia 2015 m. rugpjūčio 29 d. Nr. 35, 37, 39, 41.
