Olgos Černovaitės dokumentinis filmas atvirai pasakoja Visagino ir čia gyvenančių žmonių istoriją. Drugelio sparnų formos miestas Lietuvoje, kadaise turėjęs būti langas Vakarams į sovietinį progresą, įkurtas 80-tajame dešimtmetyje kaip atominės elektrinės pagrindinė stotis.
Mieste buvo apgyvendinti žmonės iš visos Sovietų Sąjungos, todėl rusų kalba mieste tapo ir iki šiol išliko dominuojančia – tai vienintelis toks miestas Lietuvoje. Lietuvos įstojimas į Europos Sąjungą reiškė ir atominės elektrinės, o tuo pačiu ir pagrindinės miesto pramonės, uždarymą. O. Černovaitė savo kūrinyje pasakoja apie geopolitinę įtampą, aplink jaučiamą nepasitikėjimą.
Nepasirenkant pusės, šis dokumentinis filmas – tai kitas būdas užduoti universalų klausimą: ar įmanoma skirtingoms bendruomenėms gyventi kartu vienoje demokratinėje šalyje, išsaugant savo identitetą, kitų pagarbą ir gyventi kartu be baimės ir įtarimų.
