— Nesiginčijate, kai jus pavadina spaudos ir televizijos chuliganu?
— Ne. Lietuvoje žmonės pratę viskam prašyti leidimų.
Manęs dažnai klausia: “Kas tau leido taip rašyti? Kokią tu turi teisę taip manyti?”
Leidimo neatsiklausimas žmonėms dažnai atrodo kaip chuliganizmas. Tačiau niekas man neuždraudė mąstyti taip, kaip mąstau.
Man, pavyzdžiui, patiko Vilniaus mero Artūro Zuoko idėja už privačių investuotojų pinigus pirkti Graikijos salą. Aš irgi stengiuosi mąstyti nestereotipiškai.
— Visuomet prieštaraujate susiformavusioms nuostatoms?
— Kai visi kalba vienaip, man dažnai norisi kalbėti priešingai.
Pavyzdžiui, Lietuvoje visi, išskyrus kauniečius, jaučia pareigą pareikšti, kad Kauną reikėtų aptverti tvora. Esą tuomet visi žinos, už ką sėdi. O aš ten gimiau ir taip nemanau.
Ne mažiau priekaištų sulaukiau pareiškęs, kad man patinka dangoraižiai dešiniajame Neries krante Vilniuje. Vis dėlto esu įsitikinęs, kad jų ten reikėtų daugiau.
Aš nemanau, kad dideli prekybos centrai yra blogis ir kad jie mus skurdina ar apgaudinėja.
Paprastai kalbu trumpai ir aiškiai, nekreipdamas dėmesio į tai, ką mano kiti. Dėl to dažnai susidaro įspūdis, kad savo nuomonę pateikiu kaip absoliučią tiesą.
Bet skaitytojas, klausytojas ar žiūrovas gali pasirinkti, ar ji jam priimtina.
— Ar jūsų laisvamaniškumui įtaką turėjo šeima?
— Mano tėvai — menininkai. Prieš 13 metų miręs tėtis Petras daugiausia dirbo dailininku apipavidalintoju, mama Nijolė Ona beveik visą gyvenimą batų fabrike buvo dailininkė modeliuotoja. Dabar ji dirba Dailės akademijoje.
Tėvai man buvo labai griežti, įskiepijo begalinį reiklumą sau ir kitiems. Jiems netikdavo, jei ką darydavau vidutiniškai, — visada turėjau būti tik geriausias.
— O į kampą jus dažnai statydavo?
— Statydavo. Kai dabar pats turiu vaikų, puikiai suprantu savo tėvus: jei nesusitvarkai savo stalo, knygų, kiek tėvai gali vaikščioti iš paskos? Tai pradeda siutinti.
Kiek pamenu, mano netvarkingumas tėvams buvo didžiausias galvos skausmas.
Be to, nuolat būdavau užsisvajojęs, todėl labai nedisciplinuotas. Dabar man tai atrodo keista, nes esu tikrai pareigingas, mėgstu tvarką ir gerbiu taisykles.
— Bet iš jūsų straipsnių galima spręsti, jog esate taisyklių laužytojas.
— Laužau tas taisykles, dėl kurių su niekuo nesitariau. Jei man kas nors aiškina, kad komentarų niekas nerašo taip, kaip aš, ir rašyti reikia ne taip, tai čia — ne taisyklė.
Yra išsigalvotų taisyklių ir tokių, dėl kurių esame susitarę.
Aš, pavyzdžiui, nesisiunčiu iš interneto piratinės muzikos ir filmų, neperku kontrabandinių cigarečių ir nemėtau gatvėje šiukšlių. Manau, kad tai — visuotinai mūsų sutartos taisyklės, kurių reikia laikytis.
Savo laidos svečiams nekrečiu kiaulysčių. Jei žmogus apie ką nors nenori kalbėti, aš ir neklausinėsiu — nestatysiu jo į idiotišką padėtį.
— Apie ką svajodavote vaikystėje?
— Labai norėjau keliauti ir pamatyti gražų, kitokį gyvenimą užsienyje. Mano mama iš bibliotekos dažnai parsinešdavo užsienietiškų žurnalų ir katalogų, kurie paprastiems žmonėms būdavo neprieinami.
Vartydavau tuos itališkus, prancūziškus, angliškus, vokiškus žurnalus ir žiūrėdavau, kokios užsienyje mašinos, kokie vaikų žaislai, kokiuose namuose žmonės gyvena.
Taip mano galvoje susiformavo didelis geidžiamas pasaulis, kuris stipriai skyrėsi nuo realaus.
Vilniuje gyvenome šalia transporto žiedo. Aplinka — nyki. Pirmajame namo aukšte — gastronomas, į kurį jau nuo ryto traukdavo alkoholikai iš aplinkinių namų. Kieme — sulaužytos sūpynės, mėtėsi daug alaus dėžių. Su jomis žaisdavome. Požeminėse perėjose šlitinėdavo girtuokliai, o chuliganai iš vaikų atiminėdavo kapeikas.
Tikrasis mano pasaulis buvo pilkas, tačiau namuose buvo žurnalų, pilnų kitokių vaizdų. Aš juos gerdavau į save ir paskui apie juos daug galvodavau.
— Šešiolika su puse metų dirbote BBC. Ką ten veikėte ir kodėl grįžote į Lietuvą?
— 1995-aisiais išvykau laimėjęs konkursą eiti BBC monitoringo (žiniasklaidos stebėjimo) lietuvių skyriaus redaktoriaus pareigas.
Netrukus tapau Baltijos šalių skyriaus vadovu, paskui — buvusios SSRS skyriaus vienu vadovų. Vadovavau Rusijos Tolimųjų Rytų skyriui. Teko daug dirbti Tolimuosiuose Rytuose, kelis mėnesius — Afrikoje, Ganoje. Ten kūriau BBC biurą Vakarų Afrikos šalių monitoringui.
Buvo įdomus, atsakingas ir nervingas etapas, kai užsiėmiau Irano žiniasklaidos stebėjimu. Irano valdžia manęs neįleido. Todėl važinėjau po gretimas valstybes ir samdžiau žmones, kad klausytų Irano radijo, žiūrėtų jo televiziją, skaitytų laikraščius.
Pastaruosius trejus metus buvau Lotynų Amerikos ir Europos skyriaus vadovas.
BBC stengiasi, kad darbuotojai pernelyg neužsisėdėtų vienoje vietoje. Kai ilgai vadovauji tam pačiam skyriui, pradedi nepastebėti trūkumų.
Išeiti nutariau, nes man reikėjo permainų. Tam buvo labai palankus laikas — BBC mažino darbuotojų skaičių. Galėjau likti, bet nemačiau perspektyvų.
Kaip skyriaus vadovas rūpinausi darbuotojų atlyginimais, drausminėmis nuobaudomis ir paskatinimais, naujų žmonių priėmimu. Tai neturėjo nieko bendra su žurnalistika. Rašydamas jausdavausi daug geriau nei vaikščiodamas į susirinkimus ar rengdamas darbuotojų atestacijas.
BBC atlyginimas buvo tik nedidelė mūsų šeimos pajamų dalis. Ji niekada neviršijo 30 procentų. Su žmona daugiausia uždirbdavome iš savo vertimų verslo.
Žmona iki šiol tuo užsiima, nes jos darbo vieta yra ten, kur stovi kompiuteris.
— Jūsų dukterys 13-metė Monika Olivija ir 6-metė Milda Marija gimė ir augo Jungtinėje Karalystėje. Todėl, matyt, nelabai norėjo važiuoti į Lietuvą?
— Man ir žmonai grįžti nebuvo sunku. Jei ne dabar, tai kada?
Man — 40 metų ir po dešimtmečio, matyt, grįžti būtų buvę sunkiau.
Tačiau abi mūsų dukterys — angliškos kultūros ir kalbos produktas. Jos tarpusavyje kalbasi angliškai, nors daug kas tuo piktinasi ir kaltina mus apsileidimu.
Bet jos lanko anglišką mokyklą, angliškus būrelius, draugauja su anglais ir apskritai gyvena angliškoje aplinkoje.
Jos su tėvais per parą bendrauja daugiausia dvi valandas. Labai nustebsiu, jei kas nors pasakys, kad su savo vaikais praleidžia daugiau laiko.
Todėl man atrodo natūralu, jog dukterys bendrauja anglų kalba. Mums atvykus į Lietuvą, manau, tai turėtų pasikeisti.
Milda Marija — pasiutusio ir drąsaus charakterio. Persikėlimas į Lietuvą jai buvo naujas nuotykis ir ji niekaip negalėjo sulaukti, kada eis į naują mokyklą, susiras naujų draugų, gyvens naujuose namuose ir važinės nauja mašina.
Vyresnioji Monika Olivija — paauglė, o tokio amžiaus nepasitenkinimas reiškiamas kur kas dažniau nei šypsomasi. Ji nerimavo, bet dabar pripažįsta, kad viskas išėjo geriau nei tikėjosi: atsirado naujų draugų, bet palaiko ryšį ir su senaisiais.
— Dirbdamas BBC nemažai keliavote. Ar jau numalšinote kelionių aistrą?
— Kuo daugiau keliauji, tuo daugiau norisi. Man, pavyzdžiui, atrodo, kad dar nepakankamai pakeliavau po Šiaurės Ameriką.
Po Kalifornijos pietus važinėjau dvi savaites, o paskui, pažiūrėjęs į žemėlapį, supratau apkeliavęs tik mažą lopinėlį.
Norėčiau geriau pažinti Šiaurės Amerikos Vakarų pakrantę, pamatyti pietus — Alabamą, Luizianą, Tenesį, nuvykti į šiaurę, pavyzdžiui, Kanadą.
AMŽIUS: 40 metų.
ZODIAKO ŽENKLAS: Šaulys.
ŠEIMA: žmona Lina (41 m.) — vertėja. Dukterys
Monika Olivija (13 m.) ir Milda Marija (6 m.).
IŠSILAVINIMAS: nebaigtas aukštasis. Kauno Vytauto Didžiojo universitete studijavo humanitarinius mokslus.
KARJERA: Lietuvos radijo užsienio laidų redakcijos žurnalistas (1989—1991 m.), lietuvių ir anglų skyrių redaktorius (1991—1993 m.), “The Baltic Independent” žurnalistas (1992—1993 m.), “Vilnius In Your Pocket” žurnalistas (1993—1994 m.), laisvai samdomas vertėjas (nuo 1994 m.), BBC darbuotojas (1995—2011 m). Lietuvos radijo korespondentas Londone (2001—2011 m.), interneto portalų lrytas.lt ir pinigukarta.lt komentatorius, žurnalo “Valstybė” autorius.
DIDŽIAUSIĄ ĮTAKĄ PADARIUSI KNYGA: Ernsto Theodoro Amadeaus Hoffmanno pasakos. “Jas skaitydavau ir skaitydavau. Man jos buvo tarsi sapnai. Manau, kad tas pasakas dar skaitysiu.”
MĖGSTAMIAUSIAS PATIEKALAS: itališka plonapadė pica. Antroje vietoje — mėsainis.
