- Apie ką bus naujasis jūsų filmas?
- Istorija pasakoja apie Niujorke gyvenantį juodaodį didžėjų Luke'as. Jis per savo 21-ąjį gimtadienį sužino, kad turtingi tėvai nuslėpė faktą, jog Luke'as Lietuvoje turi močiutę. Norėdamas su ja susipažinti Luke'as iškeliauja į Vilnių.
Čia jis patiria įvairių nuotykių, išbandymų, įsimyli maištingą vilnietę Martą ir atranda lietuvių elektroninės muzikos kūrėjų, vadinamųjų „beatmaker'ių“, sceną. Filme ši scena paremta tikrais faktais. Dar Luke'as susiduria su korumpuotu Vilniaus meru, kuris tikrai yra išgalvotas veikėjas.
- Kaip kilo tokia „Streiko“ idėja?
- Scenarijaus mintį man pakišo Lietuvoje gyvenantis britų didžėjus ir vadybininkas Mark'as Splinter'is. Dar prieš pusantrų metų per Kalėdų atostogas jis pasakė, kad nori kurti filmą, kuriame svarbiausia būtų muzika. Jis norėjo, kad filmas būtų kuriamas Lietuvos naktiniuose klubuose ir atspindėtų Vilniaus muzikinę kultūrą.
Aš užsikabinau už šios idėjos, nes norėjau sukurti filmą apie jaunimą, juk pats dar jaunas esu. Taip pat manau, kad aktualių filmų apie jaunimą yra per mažai. Aš nekalbu apie Lietuvą, apskritai, tokių filmų trūksta visur.
Jau tada, kai kalbėjausi su Mark'u, žinojau, kad vyksiu studijuoti į Niujorką. Pamąsčiau, kad galiu tai išnaudoti, taigi Niujorke jau nufilmavome dalį filmo. Dabar grįžau į Lietuvą tęsti filmavimo. Tačiau pirmiau dar reikia susirasti finansavimą.
- Kas finansavo filmo dalį, sukurtą Niujorke?
- Mes užsiregistravome kūrybinių idėjų paramos tinklalapyje „Kickstarter.com“. Jo pagalba surinkome 10 tūkstančių JAV dolerių, kuriuos, kaip ir sakiau, jau išleidome.
Tuos 10 tūkstančių JAV dolerių mums paaukojo apie 240 žmonių. Labai džiaugiuosi, nes nemaža rėmėjų dalis buvo iš Lietuvos.
- Kokius aktorius išvys „Streiko“ žiūrovai?
- Pagrindinį vaidmenį atlieka amerikietis Ebeneezer'is Sowah'as. Jei pavyks suderinti tvarkaraščius, tai Lietuvoje antro plano vaidmenis atliks Vilma Kutavičiūtė, Šarūnas Zenkevičius.
Vilma Kutavičiūtė jau sėkmingai vaidino ankstesniame mano filme „Porno melodrama“. Dabar ji atliks naktinių klubų mėgėjos Martos vaidmenį. Būtent ją pagrindinis veikėjas ir įsimyli.
Jaunas aktorius Šarūnas Zenkevičius vaidins „beatmaker'ių“ vadybininką Andy. Jo personažas yra gėjus, todėl čia atsiranda antro plano siužetinė linija. Parodysim žiūrovams, kaip homoseksualus vaikinas išmoksta pasitikėti savimi tokiu, koks jis yra.
- Jūs gyvenate Amerikoje, šalyje, kurioje sukuriama daugiausiai filmų. Kaip vertinate mažai kam matomą Lietuvos kiną?
- Man visada įdomu žiūrėti lietuviškus filmus. Pavyzdžiui, vakar pagaliau pažiūrėjau Giedrės Žickytės filmą „Kaip mes žaidėme revoliuciją“. Ji man šio filmo neatsiuntė internetu, todėl teko atvažiuoti į Lietuvą. Giedrės Žickytės filmas man patiko. Buvo įdomu jį žiūrėti ir tikrai daug sužinojau apie Lietuvos nepriklausomybės atgavimą.
Turiu pastebėti, kad lietuviški filmai tikrai nėra blogesni už užsienio. Režisieriams derėtų ieškoti būdų, kaip šiuos filmus parodyti kuo platesnei auditorijai, kaip juos eksportuoti į užsienį.
Lietuva yra maža šalis, bet, kai pradedi galvoti apie konkrečius filmus, supranti, kad turime tikrai puikių darbų. Mano nuomone, vienintelis dalykas, kurio trūksta Lietuvoje, tai mąstymas, kam kuriamas filmas, kaip jį reikės išplatinti. Apie tai reikėtų pradėti mąstyti dar prieš pradedant rašyti scenarijų. Dabar lietuviški filmai kuriami tikintis, kad jie bus šedevrai. Panašu, kad mąstoma, jog jie patys ims ir išsiplatins. Tačiau taip nėra.
- Minėjote, kad lietuviški filmai turėtų būti rodomi užsienio auditorijoms. Kuriuos konkrečius filmus turėjote omenyje?
- Kad ir režisieriaus Igno Miškinio filmą „Artimos šviesos“. Jis yra visai geras filmas, tačiau nebuvo labai gerai išplatintas.
Apibendrintai kalbant apie platinimą, labai geras pavyzdys yra studentų kuriami filmai. Susidaro įspūdis, kad jie sukuria filmą, bet jo niekur nesiunčia, nesistengia parodyti visuomenei. Tačiau kai kuriuos jų tikrai būtų galima rodyti platesnei auditorijai nei draugai.
Aišku, iš trumpo metražo studentiškų filmų pinigų neuždirbsi, bet reikėtų stengtis juos parodyti. Taip gali susikurti gerą vardą ir, galbūt, sulaukti kokių nors pasiūlymų.
- Ar matote Lietuvoje kino meną studijuojantiems žmonėms perspektyvų?
- Nors Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje nestudijavau, stebiu akademijos studentų darbus. Jų filmų kokybė yra nebloga netgi, sakyčiau, gera. Man netgi keista, nes visi kalba, kad akademijoje nėra geros technikos. Tačiau pažiūrėjęs konkrečius filmus aš matau, kad jie yra kokybiški.
Manau, kad Lietuvos muzikos ir teatro akademija gali laisvai konkuruoti su užsienio mokyklomis. Galbūt studentams paprasčiausiai trūksta ambicijų. Juk tas, kas tikrai nori, tas ir padaro.
- Kokie jūsų ateities planai?
Jau turiu dviejų ilgo metražo filmų idėjas. Abu būtų kuriami Lietuvoje ir, kaip ir mano pirmieji du filmai, sukeltų didelį skandalą. Pažadu, aš ir toliau kelsiu skandalus.
