Filmas pasakoja apie vienišą motiną (jos vardas, kaip ir serialo “Nemylimi” herojės, — Inga), su septynerių metų sūnumi Vincu (jį vaidina Ovidijus Petravičius) išvykusią į Kalėdų Senelio gimtinę Laplandiją. Suomijos šiaurės miestelyje Rovaniemyje Inga susipažįsta su Jusiu — Kalėdų Senelį vaidinančiu profesionaliu aktoriumi. Jį įkūnija suomių kino žvaigždė Tommi Korpela. Tarp Ingos ir Jusio ima megztis ypatingas ryšys.
Šaltame krašte kelis filmavimo mėnesius praleidusi Sandra patyrė neišdildomų įspūdžių ir jais pasidalijo su “TV antena”.
— Kaip patekote į aktorių būrį?
— Prieš metus į aktorių atranką mane pakvietė filmą prodiusuojanti kompanija “Artbox”. Perskaičiusi scenarijų vaizduotėje susikūriau būsimos herojės įvaizdį. Kadangi aktorių atrankoje buvau pirmą kartą, nelabai žinojau, ką ir kaip reikia daryti. Atrankos režisierė leido man improvizuoti. Viskas vyko anglų kalba, kadangi filmas kuriamas trimis kalbomis: lietuvių, anglų ir suomių.
— Iki šiol kūrėte nelabai teigiamas herojes. Šįsyk jūsų Inga turbūt nėra nei bloga, nei intrigantė.
— Nors mano herojės, kaip ir seriale “Nemylimi”, vardas Inga, ji tikrai visiškai kitokia. Tai — rūpestinga motina, gyvenanti su sūnumi. Kaip ir kiekviena moteris, ji nori, kad šalia būtų mylimas žmogus, kuris ja rūpintųsi, paguostų. Inga išsiilgusi romantikos.
Nusivežusi savo sūnų į Laplandiją parodyti Kalėdų Senelio, ji susipažįsta su profesionaliu aktoriumi. Tarp jų užsimezga labai graži draugystė. Nors suaugusių žmonių santykiai įdomūs ir viliojantys, sūnus Ingai išlieka svarbiausias.
— Jūs pati auginate trejų metų dukrą Elzę. Turbūt į šį vaidmenį net nereikėjo smarkiai įsijausti?
— Kiekvienai motinai jos vaikas yra svarbiausias.
— Koks yra jūsų partneris — suomių aktorius Tommi Korpela?
— Jis — tikras profesionalas, be to, labai įdomus, linksmas ir nuoširdus žmogus, su kuriuo buvo smagu dirbti.
— Ar profesiniai santykiai nevirto artimesniais — kaip filme?
— Dirbome profesionaliai, galvojome apie vaidybą ir techninius dalykus. Net minčių kitų nebuvo, nors tai įdomus ir patrauklus vyras.
Filmavimo aikštelėje yra labai daug svarbių dalykų, apie kuriuos turi nuolat galvoti, o ne tik apie chemines reakcijas, galinčias įvykti tarp dviejų žmonių. Žinau, kad kino pasaulyje būna visko, tačiau mūsų santykiai draugiški ir dalykiški.
— Ar teko pramokti suomių kalbos?
— Žinoma! Tobulai moku net penkis žodžius. (Juokiasi.)
— Ar Tommi taip pat išmoko penkis lietuviškus žodžius?
— Kadangi filmo operatorius — taip pat suomis, jie abu šiek tiek susigaudydavo, kai filmavimo aikštelėje kalbėdavome lietuviškai. Žinoma, aiškiausios buvo komandos “Pradedam!”, “Gerai”, “Filmuojam!”, “Greičiau!”.
Beje, suomių ir lietuvių kalbos man pasirodė šiek tiek panašios. Netgi turime kelis visiškai vienodus žodžius, pavyzdžiui, “laivas” ar “kirvis”. Tai mane nustebino.
— Tikrai stebina, juk suomių kalba priklauso finougrų kalbų grupei, o mes — baltai.
— Matyt, vikingų laivai kadaise nuplukdė šiuos žodžius į tolimąją šiaurę.
— Tommi Korpela Suomijoje yra garsus aktorius. Ar jums teko patirti gerbėjų dėmesį?
— Iš tiesų Suomijoje jis yra vienas populiariausių ir mylimiausių aktorių. Kai pasirodo mieste, žmonės jį graibsto, kalbina, prašo fotografuotis, kviečia prie staliuko kartu pasėdėti. Jis neišdidus — mielai bendrauja su gerbėjais.
— Kaip jis jautėsi filmuodamasis Lietuvoje?
— Lietuvoje jautėsi puikiai, kol nesutiko suomių turistų. Ir čia jie jam neleido ramiai praeiti. Tommi džiaugėsi, kad čia jo niekas nepažįsta, todėl ramiai gali vaikščioti gatvėmis.
— Kaip ir visos lieknos merginos, turbūt bijote šalčio, o filmuotis Laplandijoje teko ir žiemą. Ar labai šalote?
— Žiemą mums pasisekė. Laplandijoje buvo gal tik 10 laipsnių žemiau nulio. Tačiau man neteko filmuotis pačiose šalčiausiose, gražiausiose ir įspūdingiausiose, bet kartu ir labiausiai varginančiose scenose — kalnuose, miškuose ir kitur.
Kelias valandas palaikiau komandos narius nešiodama jiems karštą arbatą. Tad pačiai sušalti neteko. Kai filmavome pasivažinėjimą rogėmis su elniais, praleidau nemažai laiko lauke, buvo šalta, bet buvau aptūlota storais kailiais ir rūpestingai prižiūrima. Vis dėlto vaizdai, kurie mus supo filmuojant šias scenas, atpirko visus šalčio keliamus nepatogumus.
Tviskantis šerkšnas, baltutėlis sniegas, nuo saulės spindulių mirguliuojantis įvairiomis spalvomis, Šiaurės pašvaistė ir visi kiti gamtos stebuklai kėlė nuostabą visai filmavimo komandai. Mūsų širdis ir nosis šildė visas šis grožis.
— Šiaurėje filmavotės ir šią vasarą. Ar šiuo metų laiku ten bent truputį šilčiau?
— Vasara ten beveik tokia pati, kaip ir pas mus, brrr... (Juokiasi.)
Žinoma, vasarą ten šilta — būna ir iki 20 laipsnių šilumos. Saulėje vieną dieną netgi buvo karšta, bet ten nuolat pučia nemalonus šaltas vėjas.
Net ir vasarą dažnai vaikščiojau su pūkine striuke, bet pirštinių išsitraukti neteko. Suomiai užsigrūdinę labiau — tuo metu, kai aš lindėjau savo pūkuose, mano partneris vaikščiojo marškinėliais trumpomis rankovėmis ir iš manęs juokėsi.
— Dar vienas jūsų šalčio nebijantis partneris buvo keturkojis — elnias Valko.
— Jis buvo mūsų visų draugas. Vieną dieną jis mane maloniai pavėžino rogėmis. Gaila, kad filmavimas truko tik dieną. Kitiems aktoriams su juo teko dirbti daugiau.
Valko — nuostabus gyvūnas. Juk jis — ne paprastas, o Kalėdų Senelio elnias didžiuliais ragais. Jis mums buvo toks gražus ir protingas su savo didžiulėmis išraiškingomis akimis, kad visa komanda įsigeidė parsivežti namo. Atrodė, mirkt mirkt, tarsi supranta, ką jam sakai netgi lietuviškai, ir išpildo visus režisieriaus pageidavimus. Galbūt jis išties stebuklingas. (Juokiasi.)
— Ar elniena gerklėje nestrigo?
— Teko ragauti jos ne kartą, tai — tradicinis laplandų patiekalas. Kad elniena Šiaurėje populiari, nestebina — juk ši mėsa valgoma ir Lietuvoje. Tik tie elniai ten kitokie.
Keistas kitas dalykas — restoranuose visur prikabinėta elnių nuotraukų. Štai tuomet, kai valgai mėsą ir dairaisi į tų gražių gyvūnų atvaizdus, darosi šiek tiek nejauku.
— Ar elniai visuomet romūs?
— Tie, su kuriais filmavomės, problemų nekėlė, tačiau teko matyti vaizdą, kai įpykęs elnias puolė savo šeimininkę. Tuomet jie daužosi kanopomis ir baksnoja ragais. O kai prieini prie jų draugiškai - ir lyžteli, ir nosimi baksteli.
— Apie Laplandijos uodų spiečius sklando legendos — esą norint nutrėkšti vieną kartu žūsta tūkstančiai.
— Man pačiai to patirti neteko — matyt, pataikiau būti ne tuo periodu. Tačiau žinau, kad filmavimo komandai teko vaikščioti su bitininkų apranga ir apsauginiais tinkleliais ant veidų, nes kitaip nebuvo įmanoma dirbti.
— Ar teko patirti ką nors ekstremalaus arba tokio, ko gyvenime dar nebuvote dariusi?
— Naujų potyrių ir išmėginimų buvo daug, bet kol nepasirodė filmas, negaliu pasakoti.
Teko išmokti šokti. O tas šokis — ypatingas. Kad išmokčiau jį ir atrodyčiau gražiai, natūraliai, reikėjo nemažai pastangų. Tačiau mokytis šokti man labai patiko.
Apskritai patiko kurti šį filmą. Dar niekaip nesusitaikau su mintimi, kad kūrybos etapas jau baigėsi, dėl to šiek tiek liūdna. Baigtas didžiulis darbas, vyksta filmo montavimo darbai. Viena vertus, atiduota daug energijos ir jėgų, kita vertus, džiugina, kad iš gyvenimo gavau tokią dovaną. Vis dėlto pasaka baigėsi.
— Ar ši pasaka baigėsi laimingai?
— Šioje vietoje padėkime daugtaškį.
Apie spiečius uodų Suomijoje sklando legendos. Filmavimo grupei teko dirbti su specialia apranga ir bitininkų tinkleliais.
Nuotykiai egzotiškoje Indonezijoje
Kol Džiugo Siaurusaičio partnerė šalo Kalėdų Senelio gimtinėje, jis visą mėnesį sėmėsi jėgų ir įkvėpimo egzotiškojoje Indonezijoje. Jų tikrai prireiks naująjį, 20-ąjį, TV3 sezoną.
■ “Mano nuotykius Indonezijoje galima apibūdinti dviem žodžiais — be komentarų!” — juokėsi laidos tokiu pat pavadinimu vedėjas, svečioje šalyje ne tik prisiragavęs pikantiškų gėrybių, bet ir pasisėmęs humoro paslapčių iš vietos kavinių padavėjų.
■ “Indonezijoje valgiau kobros ir pitono, vieną — su kario padažu, kitą — keptą ant grotelių. Kai padavėjas paklausė, ar buvo skanu, paaiškinau, kad primena kažką tarp vištienos ir triušienos. Padavėjas rimtai pažvelgė į mane ir pasakė: “Skonis priklauso nuo to, ką pitonas ar kobra prarijo pietums — vištą ar triušį”, — pasakojimais linksmino aktorius.
■ Indonezijoje Džiugui savo kailiu teko išbandyti ir ekstremalias vairavimo sąlygas: “Ten ne tik eismas vyksta kita puse, bet ir vairas su valytuvais kitoje pusėje, todėl jei saulėtą dieną valydavau langus, tai reikšdavo, kad suku arba į kairę, arba į dešinę.”
■ Nors į tolimą kelionę TV3 laidų vedėjas išvyko pasiramstydamas ramentais, kuriuos įsigijo po nelaimingo atsitikimo slidinėjant, iš lėktuvo Lietuvoje išlipo jau be jų.
■ “Ramentus palikau vienoje Indonezijos šventyklų. Tiek daug jų aplankiau, kad vienoje mane aplankė nušvitimas: atsistojau, numečiau ramentus ir nuėjau”, — pareiškė humoro jausmo nestokojantis Dž. Siaurusaitis.
