Pirmą kartą filmavimo kamerą į rankas paėmęs būdamas ketverių, šiuo metu vienas žinomiausių Lietuvos TV režisierių, pakviestas jėgų išbandyti televizijoje, kadaise nutraukė antropologijos doktorantūros studijas ir, kaip pats sako, “atsidavė televizijai”.
Būtent M.Meškauskas režisavo pirmuosius realybės šou Lietuvoje — “Ferma”, “Dangus”, “20 dolerių šou” bei kitus, taip pat — pasimatymų šou “Meilės trikampis”, “9,5 savaitės”, šokių ir talentų konkursus.
Šiuo metu M.Meškauskas intensyviai rengiasi profesionaliausio pasaulyje muzikinio konkurso “X Faktorius” premjerai Lietuvoje. Ar sudėtinga vadovauti projektui, kuris įspraustas į griežtus licencijos rėmus su galybe reikalavimų? Apie tai — “TV antenos” pokalbis su M.Meškausku.
— Esate populiariausio pasaulyje muzikinio šou “X Faktorius” režisierius. Tai sudėtingo formato projektas: vyko dešimtys atrankų, rudenį prasidės tiesioginės transliacijos. Iš kur sėmėtės patirties, kad suvaldytumėte tokio masto renginį?
— Iš tiesų tai bene sudėtingiausias projektas, kuriame teko dirbti. Padėjo ilga praktika įgyvendinant panašius renginius.
Režisavau “Lietuvos talentus”, taip pat projektą “Tu gali šokti”, kuriuos vienijo panašus žanras. Be to, rengiant tarptautinius projektus, kurie priklauso stambioms užsienio prodiuserių kompanijoms, visada sulaukiama tų kompanijų prodiuserių pagalbos.
— Studijavote antropologiją. Kaip atsidūrėte prie didžiausių TV projektų vairo?
— Nuo mažens svajojau tapti režisieriumi. Tiesą sakant, 1989-aisiais bandžiau stoti į režisūrą anuometėje Vilniaus konservatorijoje.
Buvau pasipūtęs ir maniau, kad visas pasaulis man po kojomis, visi tik ir laukia tokio genijaus kaip aš. Kai atėjo metas kalbėtis su tokiais grandais kaip režisieriai Jonas Vaitkus ir Dalia Tamulevičiūtė, suskydau.
Tik vėliau supratau, kad nebuvau tam pasirengęs ir, tiesą sakant, subrendęs. Taip ir baigėsi mano režisūra. Skaudžiai išgyvenau, kad pasaulis atstūmė genijų, todėl niekur nestojau ir nieko nesimokiau bent porą metų.
Brendau. Kaupiausi. Galų gale pasiryžau ir įstojau į tuomet atkurtą Vytauto Didžiojo universitetą. Labai džiaugiuosi, kad įgijau universitetinį išsilavinimą.
Vieną dieną keistai sutapus aplinkybėms sulaukiau pasiūlymo atvykti pabandyti režisieriaus darbo vienoje televizijoje. O kas buvo paskui, pats nelabai galiu paaiškinti, bet po savaitės jau sėdėjau tiesioginiame eteryje drebančiomis rankomis ir nuo adrenalino besivartančia širdimi transliavau savo pirmą laidą.
— Televizijos trauka buvo didesnė už mokslo šviesą?
— Atsidūriau kryžkelėje — tęsti mokslus ir siekti mokslų daktaro vardo ar rinktis televiziją? Tuomet jau buvau doktorantas, į kurį viltis dėjo vyresnieji kolegos dėstytojai. Vis dėlto pasirinkau televiziją. Tada maniau, kad akademinis gyvenimas — ne man.
Praėjo daugiau nei 17 metų, kai esu atsidavęs televizijai. Manęs dažnai klausia: “Kaip čia dabar, tu — režisierius, o režisūros nebaigei?” Tiesiog turėjau svajonę ir siekiau, kad ji išsipildytų.
— Koks yra televizijos režisieriaus darbas?
— Režisūra yra sunkus ir atsakingas menas. Įsivaizduokime vaizdą pro virtuvės langą. Jei niekur neskubate ir neturite jokių planų, galite ramiai sėdėti ir žiūrėti į praeinančius žmones, pravažiuojančius automobilius ar virpančius medžių lapus. Tačiau čia net po valandos niekas nepasikeis, nepasigirs finalinė muzika, nepasirodys titrai ir jūsų niekas neblaškys.
Televizijos režisieriaus užduotis — pralinksminti, prablaškyti žiūrovus, sukurti iliuziją, sustiprinti emocijas, priversti juoktis ar net pravirkti. Tai tarsi pokalbis su nematomu pašnekovu tikintis, kad jis tave supras, o kartais tiesiog gūsis akiai mielų spalvotų vaizdų ir geros muzikos. Viskas priklauso nuo laidos žanro.
— Teko girdėti, kad “X Faktoriaus” teisėjams pasufleruojate, ką ir kada sakyti.
— Tai — ne visai tiesa. Pasakau būtiniausią informaciją — kada, kur ir kaip elgtis, nes jie turi žinoti, kur skambės jų kalbos projekte, iš kur ir kaip išeiti, kur atsistoti ar atsisėsti, ko paklausti ar ką atsakyti.
Kai prasideda sprendimai, lemiantys dalyvių likimus, aš jau negaliu kištis, čia jau teisėjų reikalas. Jų žodis — paskutinis. Vienintelis dalykas, ką galiu padaryti, tai montaže iškirpti nereikalingas kalbas.
— Dar prieš prasidedant “X Faktoriaus” atrankoms konsultavotės su prodiuserių kompanija “Fremantlemedia” Londone. Ar galime tikėtis, kad rudenį TV ekraną papildys ne tik profesionaliausias muzikinis projektas, bet ir gabūs atlikėjai?
— Be abejo! Kai ateina jauni žmonės, svajojantys tapti garsiais dainininkais, aš jais tikiu. Kaskart laukiu, kada tai įvyks, ir padedu kiek galėdamas. Manau, pasibaigus šiam projektui žiūrovai tikrai pamils ne vieną atlikėją, patikės jo svajone ir padės jai išsipildyti.
— Ar būna taip, kad scenoje dainuojantis žmogus visai kitaip atrodo TV ekrane?
— Keistas reiškinys: kartais dainuojantis žmogus neblogai atrodo scenoje, bet nesugeba įtikinti televizijos žiūrovų. Tarpusavyje apie šį reiškinį sakome “neperlipa per ekraną” arba “netransliuoja”.
Tačiau dažniausiai tas, kuris užburia salę, patinka ir televizijos žiūrovams. Gyvas, charizmatiškas, ryškus atlikėjas visada bus pastebėtas abiejose ekrano pusėse.
— Kuris kitų šalių “X Faktorius” jums patinka labiausiai?
— Žinoma, britų, nes aš suprantu jų kalbą. (Juokiasi.) Be to, jų “X Faktorius” pasirodė seniausiai.
Amerikiečiai šį šou pradėjo tik prieš porą metų. Esu matęs beveik visų šalių “X Faktorius” — vienus epizodiškai, kitus nuosekliai, todėl yra ką palyginti. Nuoširdžiai galiu pasakyti, kad danų “X Faktoriaus” finalai yra bene įspūdingiausi, lenkia net britus. Britų kūrėjai tai pripažįsta.
— Ar buvo taip, kad dėl iš atrankos iškritusio dalyvio negalėjote užmigti?
— Taip. Dažnai negaliu užmigti, kai ima kamuoti mintys apie kuriamus projektus. “X Faktorius” — ne išimtis. Ir tikrai būna, kad galvoju apie gerus atlikėjus, kuriems galbūt diena netinkama pasitaikė, o gal jie tiesiog suskydo, išsigando, pernelyg jaudinosi — kam nepasitaiko?
Visada laukiu sugrįžtančių ryškių dalyvių. Kaip kad laukiau “Lietuvos talentų” akordeonininko Martyno Levickio. Buvo gaila, kai jis iškrito pirmame projekto sezone. Kaip aš džiaugiausi, kai jis grįžo kitais metais ir nugalėjo! Užsispyręs vaikis ir svajonę turi!
Buvo ir kitų, dėl kurių negalėjau užmigti. Deja, jie negrįžo.
— Iš kur semiatės idėjų?
— Aš jų nesemiu, jos tiesiog atsiranda skaitant, analizuojant, kalbantis, bendraujant, stebint aplinką.
Štai ir dabar mums šnekantis stebiu padavėją (triskart priėjo vis kita veido išraiška), senyvos moteriškės jums už nugaros šnekasi (labai smalsu apie ką), į akis krinta ir jūsų popieriaus lapas su užrašais, susiraukusi moterėlė, kuri išeidama iš kavinės dėbtelėjo į mane (matyt, per įkyrus mano žvilgsnis), lietus lauke — iš viso to ir kyla naujos idėjos.
— Kokios savybės būtinos dirbant jūsų darbą?
— Užsispyrimas, reiklumas, greita reakcija, erdvinis mąstymas, aplinkos percepcija, sugebėjimas analizuoti ir struktūrinti milžinišką informacijos srautą... Bet gal aš klystu? Juk manęs niekas nemokė būti režisieriumi. (Juokiasi.)
— Kas sunkiausia ir kas labiausiai džiugina kuriant “X Faktorių”?
— Sunkiausia yra pradžia. Vaizdžiai sakant, kol stumi vežimą, o paskui jis pradeda riedėti, tereikia tik prilaikyti ir vairuoti.
Kiekvienam dalyviui, atėjusiam į projektą, prisegu tam tikrą etiketę, priskiriu vaidmenį. Gal tai ir skamba šiurkščiai, bet man taip lengviau juos įsiminti, sekti progresą — jie tarsi mano personažai, už kuriuos sergu, išgyvenu, pykstu.
O didžiausias džiaugsmas, kai jiems sekasi. Kai juos užplūsta gerų emocijų banga, kai stovėdami jiems ploja žmonės, kai matau, kad jie neturi kur dėtis iš jaudulio. Tada ir aš džiaugiuosi, be to, tikiu, kad džiaugiasi ir žiūrovai.
— Esate patyręs, ką reiškia dirbti nekūrybišką darbą. Kokia tai buvo patirtis?
— Taip, esu sėdėjęs kioske ir pardavinėjęs atvirukus. Paskui greitai apsisprendžiau pradėti studijas.
— Koks yra jūsų ambicingiausias projektas?
— Šiuo metu tikrai “X Faktorius” — ir dėl ypač sudėtingo formato, ir dėl masiškumo.
— Kokia pagrindinė šio projekto misija?
— Sukurti žvaigždę. Pastatyti žmogų ant pjedestalo. Šio proceso sudėtingumą geriausiai supranta prodiuseriai.
Užauginti žvaigždę nėra taip paprasta, su ja reikia dirbti daugybę valandų, padėti suvaldyti balsą, pasirinkti tinkamą muziką, kad galų gale dainininkas patikėtų savimi. O tada dar reikia įtikinti ir kelis milijonus žiūrovų.
“X Faktoriuje” sudėtingiausia iš kelių šimtų žmonių rasti tuos perliukus, kurie jau šį rudenį, tikiu, puikuosis ant skaitomiausių žurnalų viršelių.
Kai kūrėme “Lietuvos talentus”, pastebėjau, kad septyniasdešimt procentų atrankos dalyvių yra dainininkai. “X Faktorius” yra būtent dainininkų mokykla. Čia nepamatysite nei cirko artistų, nei šunų dresuotojų. Žinoma, tokia konkurencija pakelia kartelę visiems dalyviams.
— Kas yra tas faktorius X?
— Atsakyti negali niekas. Ateina žmogus ant scenos, dainuoja, pataiko į toną... Vis dėlto ir labai gero balso pretendentas nebūtinai turės savąjį faktorių X.
Garsiausios lietuviškos “katės”
Projektą “X Faktorius” Lietuvoje dar 2009 metais išgarsino dvi lietuvės merginos, pasiryžusios dalyvauti britiškajame projekte.
Po Rasitos Šukvietytės ir Vaidos Račiūnaitės pasirodymo šou sumanytojas ir vertinimo komisijos pirmininkas kandusis Simonas Cowellas pasakė: “Nieko nežinau apie Lietuvą, bet dabar jau žinau, kaip ten kniaukia katės.”
Režisierius M.Meškauskas mano, kad merginos buvo įdomios.
“Jos patiko prodiuseriams, režisieriui, todėl ir pateko į šou. Jei jos būtų buvusios pilkos pelės, nebūtume jų išvydę”, — įsitikinęs režisierius.
“Dabar kaskart, kai su projekto prodiuseriu Sauliumi Urbonavičiumi-Samu nuvykstame į Didžiąją Britaniją susitikti su kolegomis, kuriančiais “Got Talent” arba “X Factor”, jie draugiškai mus paerzina ir nepraleidžia progos pasišaipyti iš tų dviejų kniaukiančių merginų.
Aš ant tų merginų niekada negalėčiau pykti, jos tikros šaunuolės, nes išdrįso užlipti ant scenos ir buvo tokios kietos, kad jas parodė per televiziją. Tad pašaipūnai, besislepiantys už kompiuterių, gali joms tik pavydėti.
Visiems projekto dalyviams esu sakęs, kad televizija yra tik ryškiems žmonėms. Ryškiems ir labai geriems arba ryškiems ir labai blogiems, nes tik tokie asmenys įdomūs žiūrovams. Visi kiti, kurie bijo pasirodyti, prabilti prieš kamerą, bijo, “ką žmonės pamanys”, yra pilki ir nuobodūs, į juos televizijos žiūrovai tiesiog nereaguoja.
O į apsikvailinančius žmonėms žiūrėti patinka. Jei jie neišvys keistuolio ant scenos, nežiūrės šou, jei gaus keistuolį — žiūrės, nors jau kitą dieną iš jo išsijuoks socialinėje erdvėje. Tokia yra tikrovė.
Ir tai nėra tik lietuviams būdingas bruožas. Tokie žiūrovai visame pasaulyje”, — įsitikinęs M.Meškauskas.
