Dėl sporto pamišusi meno istorikė A. Žukaitė

„Olimpinės studijos“ (LRT) viena vedėjų Asta Žukaitė (27 m.) prieš ketverius metus naktiniame klube vykusį universiteto baigimo vakarėlį praleido vyrų tualeto prieigose. Mat tik ten buvo televizorius, transliuojantis svarbias futbolo varžybas.

Interneto portale sporto žurnaliste dirbanti A. Žukaitė yra baigusi meno istorijos bakalauro studijas. Tad žavi šviesiaplaukė neužsikirsdama gali išvardyti ne tik žinomiausius pasaulio sportininkus ir jų laimėjimus.<br>R. Danisevičius
Interneto portale sporto žurnaliste dirbanti A. Žukaitė yra baigusi meno istorijos bakalauro studijas. Tad žavi šviesiaplaukė neužsikirsdama gali išvardyti ne tik žinomiausius pasaulio sportininkus ir jų laimėjimus.<br>R. Danisevičius
Daugiau nuotraukų (1)

Eglė Šilinskaitė ("TV Antena")

Aug 12, 2012, 9:18 PM, atnaujinta Mar 17, 2018, 10:08 AM

Interneto portale sporto žurnaliste dirbanti A. Žukaitė yra baigusi meno istorijos bakalauro studijas. Tad žavi šviesiaplaukė neužsikirsdama gali išvardyti ne tik žinomiausius pasaulio sportininkus ir jų laimėjimus.

— Per Londono olimpines žaidynes dirbate tiesioginiame LRT eteryje. Ką jums apskritai reiškia olimpiada?

— Visą sąmoningą gyvenimą vasaros ir žiemos olimpinės žaidynės man buvo didžiausias ir laukiamiausias įvykis. Kiek pamenu, visuomet žiūrėdavau olimpiadą. 1992 metų Barselonos olimpines žaidynes atsimenu miglotai, nes buvau dar maža.

Esu emocinga, nors eteryje stengiuosi tvardytis. Kita vertus, manau, kad žiūrovams svarbiausia, ar esi nuoširdi. Todėl emocijos nekenkia.

— Kurios sporto šakos varžybos jums įdomiausios?

— Niekada nepraleidžiu lengvosios atletikos čempionatų — ir Europos, ir pasaulio. Man labai įdomūs disko metimas, šuoliai į aukštį, tolį, su kartimi, įvairios estafetės, bėgimas.

Visuomet domėjausi plaukimu. Po Rūtos Meilutytės pergalės taip sakyti tapo madinga, tačiau man ir anksčiau būdavo be galo įdomu, kaip plaukia, pavyzdžiui, amerikietis Michaelas Phelpsas ar australas Ianas Thorpe’as.

— Ar yra varžybos, kurias galėtumėte komentuoti?

— Dailusis čiuožimas. Jį komentavau per 2010 metų Vankuverio žiemos olimpines žaidynes. Jokios kitos sporto šakos komentuoti nesiryžčiau.

Pati čiuožiau šešerius metus. Profesionalia čiuožėja netapau, bet ši sporto šaka iki šiol man teikia daug gerų emocijų, ją tikrai išmanau. Pastaraisiais metais važinėju į Europos ir pasaulio čempionatus.

— Esate kilusi iš Kauno rajono Akademijos miestelio. Kaip provincijos mergina tapo tokia sporto žinove?

— Didžiausią įtaką turėjo šeima. Mano tėtis Sigitas Žukas — techninės priežiūros specialistas ir aistringas sporto sirgalius. Sportu jis nuodugniai domisi ir puikiai atsimena datas, pavardes, rezultatus. Tėčiui negaliu prilygti.

Tokį susidomėjimą sportu jis perėmė iš savo tėvų. Mano močiutei — 87 metai, bet ji iki šiol seka visus pasaulio sporto įvykius. Todėl ir aš su metais jaunesne seserimi Rasa nuo mažens užsikrėčiau sportu.

Tėvai net leisdavo naktimis žiūrėti NBA finalus, nors į mokyklą eidavau neišsimiegojusi. Sėdėti prie televizoriaus dėl sporto varžybų mums niekas niekada nedraudė.

— Pati lankėte tik dailųjį čiuožimą?

— Pradėjau nuo stalo teniso, bet jis man labai nepatiko, nors treneris ir sakė, kad galėčiau tapti gera stalo tenisininke. Su seserimi Rasa labai norėjome čiuožti.

Tėvai leido lankyti treniruotes, nors pačiūžas apsiavėme būdamos aštuonerių ar septynerių metų — per didelės, kad šioje sporto šakoje ką nors pasiektume.

Dailųjį čiuožimą lankėme ilgai, bet paauglystėje metėme. Pradėjau lankyti teniso treniruotes. Ketverius metus savaitgaliais eidavau į kortus. Žaisdavau tik mėgėjiškai. Tenisas liko vienintelis sportas, kuriuo dar kartais užsiimu.

— Vytauto Didžiojo universitete Kaune baigėte meno istorijos bakalauro studijas. Kaip atsidūrėte žurnalistikoje?

— Jau antrame kurse pradėjau rašyti vienam moteriškam žurnalui ir supratau, kad tai daryti man ne tik sekasi, bet ir patinka. Kartais parašydavau apie vieną kitą Lietuvos sportininką, bet iš esmės teko rašyti apie pramogų pasaulį. Man tai buvo neįdomu, nes linkau į sporto žurnalistiką.

Pradėjus dirbti net studijos ėmė geriau sektis ir universitetą baigiau labai gerais pažymiais. Dar nebaigusi universiteto turėjau pasiūlymų dirbti žurnaliste, todėl tvirtai žinojau, kad įgijusi aukštojo mokslo diplomą gyventi ir dirbti išvažiuosiu į Vilnių.

Kaip sporto žurnalistei man buvo palyginti nesunku įsitvirtinti, nes išmaniau ne tik populiariausias šakas — krepšinį ar futbolą, bet ir daugelį kitų.

Vis dėlto dar svajoju apie žurnalistikos studijas. Kol neturiu šeimos, vaikų, svarstau jas baigti kur nors užsienyje.

— Ar vyrišką draugiją dažnai nustebinate sporto išmanymu?

— Yra taip buvę. Vienas tokių įvykių — 2008-aisiais per universiteto baigimo vakarėlį. Jis buvo rengiamas viename Kauno naktiniame klube.

Tuo metu Šveicarijoje ir Austrijoje vyko Europos futbolo čempionatas ir ketvirtfinalyje turėjo susitikti Rusija su Olandija. Aš jau daug metų esu olandų sirgalė, todėl planavau neiti į vakarėlį, o stebėti varžybas, nes futbolas man svarbiau. Vis dėlto nusileidau draugų įkalbinėjama.

Paaiškėjo, kad klube yra televizorius, bet tik vyrų tualetų hole. Žinoma, aš iš karto ten nuėjau. Iš pradžių vyrai į mane žiūrėjo kreivai. Bet kai pradėjau vardyti žaidėjų pavardes ir žerti įvairius skaičius, sulaukiau daug dėmesio ir pelniau pagarbą.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.