Olimpinės transliacijos — neįkainojamos pamokos jaunimui. Ir viltis, kad jie susidomės sportu aktyviai, o ne kanapos daugiakovės būdu — sėdėjimas, gulėjimas, traškučių valgymas. Transliacijos vyksta gražiai, su įspūdingais vaizdo kartojimais, tarsi šlovinant gražaus kūno kultą. Tokią filmavimo techniką, rakursus, manierą dar 1936 metais sukūrė vokiečių režisierė Leni Riefenstahl.
Paieškokite jos filmo “Olimpija”. Jis — ilgas, keturių valandų. Bet tikrai vertas šedevro vardo. Tik žiūrėkite jį užsidaręs, užsitraukęs užuolaidas ir nejudėdamas. Kitaip galite būti apkaltintas nacizmu. Kaip tas nelaimėlis krepšinio aistruolis.
Ilgą liepos 27 d. vakarą sėdėjau atkraginęs žandikaulį ir gėrėjausi 2012 metų Londono vasaros olimpinių žaidynių atidarymu.
Tai buvo gurmaniškas britofilo vakaras, kuris pakerėjo visomis salyno spalvomis: istorija, turiniu, idėjomis, žvaigždėmis, muzika, humoru ir nauja Bondo mergina — karaliene Elizabeth II.
Kai karalienė tariamai iššoko iš sraigtasparnio su parašiutu, pamaniau — kokios stiprios tradicijos šioje monarchijoje ir koks tikslus pasakymas yra “angliškas humoras”.
Ypač pakerėjo muzikos takelis, aprėpęs visą savitą ir turtingą britų popkultūrą. Bigbytas priminė laikus, kai mano dėdė su draugais Kupiškio sandėliukuose iš lentų drožė gitaras ir kūrė grupę, o išgirdus “Sex Pistols” dingtelėjo mintis — ar tai nebus pirmas kartas, kai šie pankų klasikai skamba per nacionalinį transliuotoją?
“Oskaro” laureato Danny Boyle’o režisuotas šedevras sukėlė furorą pasaulyje, bet ne mūsų šalyje. Tiesiogiai transliuojama Londono vasaros olimpinių žaidynių atidarymo ceremonija bent trumpam prie televizoriaus ekranų sutraukė 501 tūkst., arba 16 proc., Lietuvos gyventojų.
Atėnuose vykusi žaidynių atidarymo ceremonija tuomet prie televizorių sutraukė 1,3 mln., arba 39,3 proc., tautiečių. Pekino olimpinių žaidynių atidarymą prie televizijos ekranų stebėjo 0,9 mln., arba 27 proc., gyventojų.
Gal Londonas daugeliui toks artimas ir nuobodus, kad net nevertas dėmesio? Ar nėra jokios rytietiškos egzotikos? Mažiausiai norėtųsi tikėti, kad lietuviai tiesiog nesuprato, kas rodoma, ir nuėjo miegoti.
Transliacijų žiūrėjimo reikalus pagerino Rūta Meilutytė.
Penkiolikmetė prikaustė dėmesį — plaukimą bent trumpai stebėjo per pusę milijono Lietuvos gyventojų. Prieš finalinį plaukimą Lietuvoje tvyrojo įtampa kaip prieš Trečiąjį pasaulinį karą. Ir dar tas technikos gedimas. Sekundės mušė kaip kūjis, Rūtos veide — olimpinė ramybė. Jokios sumaišties. Po 1 minutės 5,47 sekundės visa šalis glėbesčiuojasi, šaukia, verkia džiaugsmo ašaromis. Mums tai buvo taip svarbu! Mus išgirdo pasaulis. Rūta akimirksniu planetoje tapo tokia pat žinoma kaip Arvydas Sabonis. Nuo Sąjūdžio laikų pamenu tik du atvejus, kai BBC studijoje viešėjo lietuviai — prieš kelias dienas Rūta ir prieš kelerius metus Andrius Kubilius laidoje “Hardtalk”.
“Hardtalk” reiškia sunkus pokalbis. O jų olimpinėse žaidynėse netrūksta.
“Kaip jaučiatės?” — dažniausiai šį klausimą sportininkams pateikia televizijos žurnalistai. Po finišo gaudydami kvapą kaip į krantą išmesti karosai atletai mėgina pro adrenalino ir į smegenis priplūdusio kraujo rūką suprasti, kaip jaučiasi. Ir atsakyti.
Susikausto patys, žurnalistai įsitempę iš anksto. Trūksta laisvumo, šypsenos, improvizacijos. Tarsi ko bijotų.
Taip ir norisi šūktelėti — atsipūskite, mėgaukitės švente ir olimpine atmosfera. Negi ten taip slogu?
Sportininkus suprasti galima — ne jų darbas prieš kameras staipytis. Bet kodėl kolegos atrodo kaip teroristų įkaitai? Trūksta tik Kalašnikovo automato virš galvos. Rūtos Meilutytės sėkmė iš karto atgaivino kalbas apie sporto bazes Lietuvoje. Šį kartą — apie baseinus.
Esame patyrę ir pripratę prie pažadų. Pamenate, kai Lietuvos ledo ritulio rinktinė pasaulio čempionate savo divizione užėmė antrą vietą?
Kiek tada pasipylė pažadų apie išdygsiančias ledo arenas? Ledas ištirpo dar nespėjęs nė užšalti. Arba išnyko kaip Lietuvos himnas reklamos jūroje per krepšinio transliaciją.
