LRT komandoje Londone iš viso buvo 12 žmonių: žurnalistai, operatoriai, montuotojas, technikas. Nacionalinė televizija parodė visų Lietuvos olimpiečių startus, medalius laimėjusių sportininkų džiaugsmą ir nesėkmingai pasirodžiusių atletų ašaras. Buvo akimirkų, kurių LRT žiūrovai nepamatė, tačiau kurias itin įsiminė Londone dirbusi komanda.
Emocijos liejosi per kraštus
Kai plaukikė Rūta Meilutytė Londono olimpiniame baseine artėjo aukso medalio link, jos tėvas Saulius Meilutis vos už kilometro prigludęs prie televizoriaus šaukė: “Dar! Dar! Dar! Pasistenk!” Garsiausia Lietuvos olimpiete per kelias minutes tapusios penkiolikametės tėvas neturėjo bilieto į 100 metrų plaukimo krūtine finalą, todėl jį stebėjo Tarptautiniame transliuotojų centre (International Broadcast Center — IBC) įrengtoje kišeninėje LRT studijoje.
Turėtą bilietą į varžybas S. Meilutis atidavė savo motinai Aldonai, kuri nuo ketverių metų augino mamos staiga netekusią R. Meilutytę.
“Likus parai iki finalo žinojome, kad S.Meilutis lemiamą dukters plaukimą žiūrės pas mus studijoje. Londone jis beveik nieko nepažįsta, todėl norėjo finalą stebėti su lietuviais. Visų emocijos liejosi per kraštus.
Rūtos tėvas pirštu baksnoja televizorių, visi atsistoję šaukiame ir atrodo, kad visi drauge plaukiame su ja. Jaučiausi neapsakomai. Mano duktė Gabija tik metais jaunesnė už Rūtą, todėl puikiai supratau, kad olimpinį auksą ką tik laimėjo dar vaikas”, — pasakojo G. Grikštaitė.
Komentavo su skėčiu
T. Meškonis iš Londono grįžo taip įdegęs, kad, atrodo, dvi savaites buvo ne lietingoje Jungtinės Karalystės sostinėje, o kuriame nors Viduržemio jūros kurorte. Žurnalistas įdegė varžybas komentuodamas kabinoje be stogo. Joje jam teko kęsti ne tik karštį, bet ir lietų.
T. Meškonis dirbo jau aštuntose žaidynėse. Anksčiau jis komentavo 1996 metų Atlantos, 2000 m. Sidnėjaus, 2004 m. Atėnų ir 2008 m. Pekino vasaros bei 1994 m. Lilehamerio, 1998 m. Nagano, 2006 m. Turino žiemos olimpiadas.
“Tokių darbo sąlygų nebuvo nė vienose žaidynėse, — sakė T. Meškonis, Londone daugiausia komentavęs lengvosios atletikos varžybas. — Įrengdami kabinas be stogų britai, matyt, taupė. Jie juokavo, kad suteikė mums galimybę įlįsti į sportininkų kailį, kai jiems tenka startuoti per lietų. Tačiau tai — absoliuti neteisybė.
Per smarkų lietų varžybos nevyksta. O jei ir vyksta, varžybas baigęs lengvaatletis iš karto turi galimybę pasislėpti po stogu. Komentatoriui savo darbo vietoje kartais tekdavo kiūtoti po šešias valandas ir daugiau.” Stadione kasdien jis praleisdavo kone pusę paros: dažnai tekdavo komentuoti varžybas iki septynių valandų per dieną. Kartą lengvosios atletikos rungčių transliacija truko 9,5 val. “Kai žaidynių pabaigoje komentuodavau vos po dvi valandas, man tai atrodė kaip poilsis”, — šypsojosi T. Meškonis.
Nuo ilgo kalbėjimo vyro balsas prikimo, tačiau blogiausia būdavo, kai imdavo pliaupti lietus. Pasitaikė atvejų, kad pradėjus lyti komentatorius atsiprašydavo televizijos žiū- rovų ir bėgdavo uždengti aparatūros polietilenu, o sau išsiskleisdavo skėtį.
Bijojo saulės smūgio
“Visi nuo lietaus gelbėjosi kaip išmanydami. Aš slėpiausi po skėčiu, kolegos, mačiau, buvo ir didžiulį brezentą atsitempę, — pasakojo T. Meškonis. — Tiesa, mums pasisekė, nes per lengvosios atletikos varžybas lijo ne taip jau dažnai.
Kai kurių šalių komentatoriai labiausiai baiminosi saulės. Pavyzdžiui, žinomas Rusijos komentatorius Vladimiras Gomelskis.
Per vienas varžybas jis vos negavo saulės smūgio ir iki šiol jas prisimena kaip didžiausią košmarą.” Net prabėgus kelioms dienoms po olimpiados T. Meškonis kalbėjo šniurkščiodamas ir prikimęs. Londone jis išsivertė be vaistų, nors jau norėjo prašyti Lietuvos olimpinės rinktinės gydytojo Daliaus Barkausko tablečių. Jos komentatorių išgelbėjo per kažkurias ankstesnes varžybas, kai nuo kasdienio kalbėjimo po kelias valandas ėmė streikuoti balsas.
Modernios kameros
Operatoriui S. Petkui Londono olimpiada buvo jau septintoji. Jis filmavo 2000-ųjų Sidnėjaus, 2004 m. Atėnų ir 2008-ųjų Pekino vasaros, 2002-ųjų Solt Leik Sičio, 2006 m. Turino bei 2010 m. Vankuverio žiemos olimpinėse žaidynėse.
“Londone visur buvo taupoma. Pavyzdžiui, bilietus nusipirkę žiūrovai, kitaip nei ankstesnėse žaidynėse, čia negaudavo suvenyrų, — prisiminė S. Petkus. — Be to, olimpinis stadionas Londone buvo kone trečdaliu mažesnis nei Sidnėjuje ir Pekine.”
Vis dėlto Londone stadionas per lengvosios atletikos varžybas nuo aušros iki sutemų būdavo sausakimšas. O, pavyzdžiui, Sidnėjuje ar Pekine per rytines lengvosios atletikos varžybas užsėstos būdavo tik pusė tribūnų.
Trys etatiniai LRT operatoriai — S. Petkus, jo sūnus Žilvinas ir Deividas Nutautas — dirbo su naujomis skaitmeninėmis kameromis. Filmuota medžiaga per kelias minutes būdavo įrašoma į kompiuterius.
Baiminosi eterio trukdžių
Pirmą kartą istorijoje LRT žurnalistai turėjo belaidžius radijo mikrofonus. Norint dirbti su jais teko gauti leidimą naudotis radijo dažniu.
Legaliai naudojami radijo mikrofonai buvo pažymėti specialiais lipdukais. Olimpiados rengėjai reikalavo radijo mikrofonų nenaudoti per atidarymo ceremoniją, mat jie galėjo sukelti trukdžių. “Darbą itin palengvino tai, kad mums nereikėjo filmuoti pačių varžybų — lietuvių startai buvo įrašomi. Londono olimpiadoje pirmą kartą dėl to neturėjome jokių bėdų. Ankstesnėse žaidynėse kildavo rūpesčių.
Šįsyk man reikėjo filmuoti tik tai, kas netransliuojama. Be to, jau iš vakaro žinodavau, ką turėsiu daryti, todėl galėdavau planuoti laiką”, — pasakojo S. Petkus.
Pakluso reikalavimams
Nors olimpiadoje apstu situacijų, kai filmuoti draudžiama, reikalingus kadrus patyręs LRT operatorius vis tiek nufilmuodavo.
Vis dėlto vieno reikalavimo paisė viso pasaulio operatoriai: vadinamojoje mišriojoje zonoje, pro kurią po varžybų eina visi sportininkai ir kurioje leidžiama dirbti žurnalistams, buvo draudžiama naudoti kamerų stovus.
Nors filmuojant su stovu vaizdas stabilesnis, šio draudimo niekas stengėsi nepažeisti, nes kitaip šimtai žurnalistų mišriojoje zonoje būtų neišsitekę.
S. Petkui neretai pačiam tekdavo kalbinti sportininkus, nes žurnalistai tuo metu turėdavo kitų darbų. Vienoje rankoje jis laikydavo filmavimo kamerą, kitoje — mikrofoną. Kartais paprašydavo mikrofoną pasilaikyti paties sportininko.
“Šuolininkė į aukštį Airinė Palšytė juokėsi, kad jau įpratusi ir kalbėti, ir laikyti mikrofoną”, — šypsojosi S. Petkus.
Nežinodavo rezultatų
G. Grikštaitė prisipažino: kartais tekdavo kalbinti lietuvį olimpietį net nežinant, kaip jam pasisekė varžybose.
“Iš karto po varžybų sportininkai išeidavo į persirengimo kambarius, todėl jei nesustabdysi jų mišriojoje zonoje, pagausi tik olimpiniame kaimelyje — geriausiu atveju po kelių valandų. O interviu mums reikėdavo iš karto, todėl vietas mišriojoje zonoje užsiimdavome varžyboms dar nesibaigus.
Ten, duok Dieve, matai monitorių, bet ir tai ne visada. Per televizorių ne visada rodydavo rezultatus, todėl dažnai jų net nežinodavome. Buvo atvejų, kai lėkiau pasitikslinti, o operatorius stengėsi užlaikyti sportininką, kol grįšiu”, — prisiminė G. Grikštaitė.
Buvusiai krepšininkei Londono žaidynės buvo pirmos, per kurias ji nematė nė vienų krepšinio rungtynių.
“Nemačiau nei arenoje, nei per televizorių. Tik rezultatus iš kolegų sužinodavau. Kai vykdavo krepšinis, man tekdavo dirbti kitose vietose”, — tvirtino G. Grikštaitė.
Teko verstis per galvą
Iki irklavimo bazės, kurioje kanojininkas Jevgenijus Šuklinas iškovojo sidabro medalį, filmavimo grupei tekdavo važiuoti pusantros valandos.
Pirmyn ir atgal — jau trys valandos. Perduoti vaizdo medžiagos iš bazės — jokių galimybių, todėl LRT komandai daug ką tekdavo daryti iš paskutiniųjų.
“Visi dirbome visokius darbus — nuo valytojo iki žurnalisto. Net man teko reportažus rengti, nors nesu profesionali žurnalistė ir kai kurių sporto šakų visiškai neišmanau.
Pavyzdžiui, rengiau reportažą apie graikų-romėnų imtynes ir bronzos medalio laimėtoją Aleksandrą Kazakevičių. Apie šį sportą nieko nežinojau. Pakeliui pasi-skaičiau, kai ko paklausiau trenerių”, — pasakojo vyriausioji LRT režisierė A. Einikytė.
Ji dirbo 2000 m. Sidnėjaus olimpinėse žaidynėse, o Londono olimpiada A. Einikytei buvo antroji.
Į studiją — bėgte
Buvo klausinėjančių, kodėl LRT ne iš karto po varžybų perduodavo vaizdo medžiagą su sportininkų interviu. Lietuviai tokios galimybės neturėjo. Amerikiečiai, britai ir rusai naudojosi naujausiomis technologijomis, kurios lietuviams dar per brangios. Todėl LRT darbuotojams tekdavo grįžti į IBC ir iš ten siųsti medžiagą.
“Beveik visur lėkte lėkdavome. Pasitaikydavo ir kuriozinių situacijų, — prisiminė A. Einikytė. — Pavyzdžiui, sutarėme su J. Šuklinu susitikti iš karto po apdovanojimų ceremonijos. Skambiname: “Kur jūs?” O jis, pasirodo, kitoje pusėje tos vietos, kurioje tarėmės susitikti.
Tai — nemenkas atstumas, o iki tiesioginio eterio visiškai nėra laiko. Susitinkame ir su sportininku bėgame į studiją.
J. Šuklino kojos ilgos, jis — greitas. Man teko bėgti be kvapo. Atlėkėme, greitai jį nugrimavau ir — į studiją. Vėliau Jevgenijus juokėsi, kad po tokio bėgimo neatsimena, ką kalbėjo.”
Nevalgę ir neišsimiegoję
Visi LRT komandos nariai iš Londono grįžo numetę svorio. Vis dėlto labiausiai norėjosi išsimiegoti. Todėl visi griuvo į lovas. Per žaidynes tekdavo miegoti vos po 3—4 valandas, o maisto daugelis dažnai neprisimindavo ir visą dieną.
Lietuviai gyveno toli nuo transliuotojų centro esančiame viešbutyje, nes olimpinis kaimelis žurnalistams Londone nebuvo įrengtas.
Vidurnaktį pasibaigus varžyboms kai kurie dar montuodavo reportažus, tik auštant pasiekdavo lovas, o ankstų rytą vėl turėdavo keltis.
“Kartais skubėdamas į darbą specialiai nesivilkdavau žalių marškinėlių, kad nesustabdytų pasikalbėti vietos lietuviai. Londone jų — pilna, — juokėsi S. Petkus. — Kalbinome ne vieną Anglijoje gyvenantį lietuvį, kuris paskyrė nemažai santaupų, kad nusipirktų bilietą į žaidynių atidarymo ceremoniją. O bilietai kainavo tikrai nepigiai.”
