Tačiau televizoriaus ekrane dažniausiai išvysti ne tik tuos pačius veidus, bet ir tuos pačius (na, gal tik šiek tiek pasikeitusius) projektus.
Prisipažinsiu, kad vasarą televizoriaus beveik nežiūrėjau, o rudenį jį įsijungiu dažniau.
Šis sezonas mane nudžiugino informacinių laidų gausa. Kai „Lietuvos ryto“ televizija pradėjo transliuoti „Lietuvos dieną“, kai kurie kitų kanalų vadovai į šią naujovę žiūrėjo skeptiškai: „Per brangu“, „Neapsimoka“, „Vargu ar bus daug žiūrovų, juk yra internetas, kurio vis tiek nepralenksi operatyvumu.“
Vis dėlto dabar kitų televizijų ekranuose kaip grybai po lietaus ėmė rastis dienos ir pavakario informacinės laidos.
Kita vertus, juk kas nors turi būti pirmas. Eiti jau pramintu taku visada lengviau.
Apie naujų laidų kokybę kalbėti gal dar anksti. Tikiuosi, jose bus ne tik pasakojama, kas ką nužudė ar kas ką iš ko atėmė. Informacinėse laidose norėtųsi bent vieno kito komentaro, analitinio pamąstymo, platesnio žvilgsnio į Lietuvos ir pasaulio įvykius.
Apskritai linkėčiau, kad į televiziją grįžtų protas ir intelektas. Kas juos iš ten išgujo? Vieni sako, kad taip savivaliauja prodiuseriai. Kiti mano, kad laidų rengėjai tik stengiasi įtikti žiūrovams. Esą šie nežiūrėtų intelektualių laidų.
Tačiau žmonės juk žiūri, pavyzdžiui, „Kas? Kur? Kada?“ (TV3). Man patinka laidos, kurių dalyviams nepakanka judinti apatinės kūno dalies.
Niekada nežiūriu šokių konkursų. Iki smulkmenų surepetuoti visi žingsneliai ir judesiai, nepalikta vietos improvizacijai. Tai — ne menas. Be to, tokiuose šou komisijų nariai yra svarbesni už pačius šokėjus.
Kartą viena televizija ir mane kvietė šokti. Dėl to labai įsižeidžiau. Nejaugi kai kam atrodo, kad aš sugebu tik kraipyti savo apatinę kūno dalį? Nesakau, kad nemėgstu šokti, tačiau nenoriu staipytis pagal kažkieno sukurptą scenarijų.
Atsisakiau ne todėl, kad būčiau užverstas pasiūlymais dalyvauti TV projektuose. Mūsų televizijoms kažkodėl dažniausiai reikia tik jaunų ir veržlių vedėjų. Ekrane įsigalėjęs jaunystės kultas. Nežinau, ar tai pasiteisina. Juk užsienio TV kanaluose dažnai laidų vedėjai — kur kas vyresni.
Kartais atsisakau dalyvauti TV projektuose, tačiau mielai vedžiau „Ekstrasensų mūšį“ (TV3), kuriame buvo kalbama apie aiškiaregius.
Su malonumu vaidinu TV serialuose. Kai kurie kolegos šį darbą vadina „chaltūra“. Taip kalba tik neišmanėliai. Aktorius turi vaidinti visur, kur tik gali: scenoje, televizijoje, kine. Juk akmuo nejudėdamas apsamanoja.
Kai kurie net ir išsilavinę žmonės keistai supranta kultūrinę TV misiją. Neseniai vienas kultūros atstovas mane pribloškė teigdamas, kad televizija turėtų kuo daugiau filmų rodyti originalo kalba. Jis įsitikinęs, kad taip žiūrovai geriau išmoks užsienio kalbų.
Esą įgarsinti filmai užkerta kelią kalbų mokymuisi, o tuo pat metu — ir integracijai į Europos Sąjungą.
Kiek man žinoma, daugelyje valstybių filmai garsinami savo kalba, kad suprastų visi žiūrovai. Norintiems mokytis svetimų kalbų niekas netrukdo žiūrėti užsienio televizijų kanalų.
Pavyzdžiui, aš mielai žiūriu BBC. Man šis kanalas — televizijos etalonas.
Iš užsienio kanalų taip pat patinka „Ruskoje kino“, „Animal Planet“, televizijos, transliuojančios laidas apie keliones.
Jeigu manęs klausia, koks mėgstamiausias TV laidų vedėjas, nedvejodamas paminiu Rolando Maskoliūno pavardę (praėjusį sezoną jis LRT televizijoje vedė mokslo populiarinimo laidą „Gamtos kodas“. — Red.). Nenoriu nieko įžeisti, tačiau Rolandas — vienas iš nedaugelio vedėjų, kuris žino, ką daro, ir neleidžia sau kalbėti to, ko nežino.
O tai, ką jis daro ekrane, yra prasminga, vertinga ir aktualu.
Nesakau, kad visi kiti vedėjai yra prastesni. Man malonu ekrane matyti žmones, turinčius nuomonę ir nebijančius jos reikšti.
Žaviuosi Edmundu Jakilaičiu („Lietuvos ryto“ TV), kuris neleidžia pašnekovams vynioti vabalo į vatą, stengiasi išgauti tiesius ir atvirus atsakymus.
