— Kuo nustebino 69-asis Venecijos kino festivalis? — „TV antena“ paklausė kino žinovo.
— Venecijos kino festivalyje niekas pernelyg nesikeičia. Po 11 metų grįžęs festivalio direktorius Alberto Barberra pakeitė programos turinį, stipriai nurėžė filmų skaičių, pagausino seansų skaičių ir įrengė papildomą kino salę spaudos konferencijų erdvėje.
Kiekvienas norintis gavo realią galimybę pamatyti absoliučiai visus atrinktus filmus, o jų seansai nesidubliavo su kitais, tad išnyko pagunda išeiti nesulaukus pabaigos. Smagu, kad visi seansai prasidėdavo laiku ir organizatoriams pavyko išvengti nesklandumų.
Festivalis nudžiugino stiprių ir įvairių filmų konkursu, kuriame nebuvo vieno ryškaus favorito, o Auksinį liūtą išleisti iš narvo galėjo bent keli kandidatai. Privalau pabrėžti, kad mano mėgstamas režisierius Michaelas Mannas labai teisingai ir taikliai išdalijo prizus. Žiuri komisija atlaikė italų kritikų spaudimą ir nepabijojo išaukštinti prieštaringai vertinamų filmų.
— Ar vyravo kokia nors bendra tema?
— Venecijos filmai retai prisiriša prie vienos temos, labiau stebina įvairove. Tiek geografiškai, tiek tematiškai. Jeigu vis dėlto filmus reikėtų įsprausti į rėmus, tai apibūdinčiau raktiniais žodžiais „meilės istorija“. Gausybė filmų visose programose plačiais kampais tyrinėjo žmonių meilę, prisirišimą, potraukį, lojalumą vienas kitam, išdavystes, vedybų papročius, skyrybas.
Kitas ryškus filmų akcentas — ekonomikos nuosmukio poveikis žmonių gyvenimui ir likimui.
— Koks filmas paliko didžiausią įspūdį?
— Vieną filmą išskirti neįtikėtinai sudėtinga. Iš oficialaus konkurso norėčiau paminėti už geriausią režisūrą Sidabriniu liūtu apdovanotą P. Th. Andersono dramą „Mokytojas“, kurią norėčiau pamatyti antrą kartą, U. Seidlio skandalingų pasityčiojimų provokaciją „Rojus: tikėjimas“, kurios nerekomenduočiau žiūrėti Bažnyčios atstovams ir praktikuojantiems katalikams, Ki-duko Kimo „Pietą“, kuria madingasis korėjietis vėl pademonstravo pačią geriausią formą, italo Daniele Ciprď stilingai ironišką dramą „Tai padarė sūnus“, jokio prizo negavusio filipiniečio Brillante Mendozos romantinę dramą „Tavo įsčios“ — už tobulą grožį, etnografinį spalvingumą ir mums nepažįstamų papročių atskleidimą.
Į stipriausiai nuvylusių režisierių gildiją deleguoju Terrence’ą Malicką, Brianą De Palmą, Marco Bellocchio ir Susanne Bier.
— Koks didžiausias šiųmečio festivalio atradimas?
— Smagiausiai pribloškė, pradžiugino ir maloniai nustebino Jono Meko mokinio ir bičiulio Harmony Korine’o „Pavasario atostogos“. Šis pramoginis, prasmingas, erotiškas ir pretenduojantis tapti kultinis filmas Venecijoje nepaliko abejingų.
Niekuomet nemaniau, kad kada nors turėsiu pripažinti, jog man iš tiesų patiko filmas su Vanessa Hudgens, Selena Gomez, Ashley Benson ir Britney Spears dainomis.
Prie atradimų būtinai išskirčiau antrą pagal svarbą programą „Horizontai“ laimėjusio kinų režisieriaus Wang’o Bingo 2 val. 37 min. trukmės dokumentinį filmą „Trys seserys“ apie vargingos šeimos gyvenimą kalnų kaime be elektros, šildymo, beveik be namų, jokių patogumų ir danišką psichologinį aštrų trilerį „Užgrobimas“ apie transporto kompanijos vadovų derybas su jai priklausantį laivą užgrobusiais Somalio piratais.
— Kiek filmų suspėjote peržiūrėti?
— Aplankydavau 6 filmus per dieną. Prieš festivalio pradžią padariau apšilimą su 3 filmais (vieno jų — japoniško — trukmė 4 val. 30 min.). Pamačiau 66 ilgametražius filmus.
— Ar pavyko pabendrauti su kokia nors kino žvaigžde?
— Žiuri komisijos narius ir visus laureatus gyvai mačiau baigiamojoje spaudos konferencijoje.
Labiausiai įsimena netikėti susitikimai. Rugsėjo 1-ąją eidamas į filmo peržiūrą prasilenkiau su „Mokytojo“ pagrindiniais aktoriais Joaquinu Phoenixu ir Philipu Seymouru Hoffmanu, kurie nusispjovė į protokolą ir nusprendė spaudos konferencijų salę pasiekti savu maršrutu.
Net nepatikėjau, kai prieš akis pamačiau abu būsimus „Oskaro“ laureatus. Esu įsitikinęs, kad vyriškose nominacijose jiems šiemet konkurencijos nebus.
