Su Ebeneezeriu susitikome išgerti arbatos ir pasikalbėti apie vaidybos meną bei patį filmą. Padavėjui atnešus arbatą abu gražia lietuvių kalba padėkojame.
„Romas po truputį moko mane lietuvių kalbos. Moku pasakyti „labas“, ačiū“, „skanaus“ ir porą ne tokių gražių žodžių. Bet visi mes nuo to juk ir pradedame“, – nusijuokia jis ir pradeda dalintis įspūdžiais iš filmavimo aikštelės.
– Ar patyrėte kokių nors nuotykių besifilmuodamas Niujorke?
– To, kas įvyko, negalėčiau pavadinti nuotykiais. Žinoma, buvo labai smagu filmuotis naktiniuose klubuose, vaidinti didžėjų. Filmavimo aikštelėje mes visi puikiai praleidome laiką. Tai buvo puiki patirtis visiems. Mus jungė puiki energija: žmonės buvo pozityviai nusiteikę, tikėjo tuo, ką daro. Tai yra labai svarbu. Galbūt dėl to man tai buvo vienas maloniausių filmavimųsi.
O kaip smagu būdavo filmuoti rytą po vakarėlio! Visi prabunda, o aplink svaidosi šiukšlės... Viskas buvo įdomu, todėl baiminuosi papasakoti šiek tiek per daug. Galiu pasakyti tik tiek, filmas bus tikrai pašėlęs. (Šypsosi.)
Be abejonės, „We Will Riot“ yra Romo kūdikis, tačiau man šis filmas taip pat reiškia labai daug. Tai yra mano pirmasis reikšmingas vaidmuo kine. Juolab, kad dėl šio vaidmens teko atvykti čia, į Europą. Šiame žemyne aš lankausi pirmą kartą.
– Kaip jums sekasi dirbti kartu su Romu?
– Man labai įdomu dirbti kartu su juo. Romas yra atviras naujoms idėjoms, jis stebi, ką galiu padaryti, tyrinėja mano veikėjo ir mano paties charakterį. Taip mes galime atrasti geriausius sprendimus.
Taip pat Romas geba išlaikyti visas idėjas laibai šviežias. Jis visada bando atrasti kažką naujo. Kai dirbome Niujorke, jis puikiai sujungė du skirtingus pasaulius, dvi skirtingas kultūras.
– Kaip jis jus atrado?
– Jis mane susirado per populiarų tinklalapį backstage.com. Šio tinklalapio pagalba aktoriai suranda režisierius ir atvirkščiai.
Romas man atsiuntė elektroninį laišką, kuriame pristatė „We Will Riot“ scenarijų, pakvietė į aktorių atranką. Mane scenarijus sužavėjo ir štai – aš čia.
Vos tik gavau pagrindinį vaidmenį, susitikome su Romu išgerti kavos. Nuo tos akimirkos mes pradėjome vykdyti lėšų rinkimo kampaniją per kūrybinių idėjų paramos tinklalapį kickstarter.com. Daug dirbome, kad visi filmo kūrimo darbai galėtų prasidėti kaip įmanoma greičiau.
– Koks jūsų santykis su jūsų įkūnijamu veikėju Luke'u?
– Luke'as yra labai ekscentriškas veikėjas. Jis – tai garsus juodaodis Niujorko didžėjus, kurio tėvas yra lietuvis. Luke'as atvyksta į Lietuvą ieškoti savo močiutės, nors iki tol, manė, kad ji yra mirusi. Tai labai įdomi istorija.
Aš atrandu panašumų su Luke'u. Jis yra didžėjus, aš – aktorius. Tai panašios profesijos, mes abu esame artistai, panašiai suvokiame pasaulį, kuriame gyvename. Taip pat nei aš, nei Luke'as nenorėtume dirbti kontoroje. Mano tėvai, taip pat kaip ir Luke'o, nėra amerikiečiai. Jie į šią šalį persikėlė gyventi dėl tam tikrų aplinkybių.
Stiprus ryšys tarp manęs ir mano veikėjo užsimezgė ir dėl kitų priežasčių. Aš taip pat myliu moteris, taip pat panyru į meilės paieškas, laikausi panašios pasaulėžiūros, turime tuos pačius autoritetus, mes abu panašiai jaučiame madą, stilių. Tarp mūsų egzistuoja daug paralelių tiek dėl gerų, tiek dėl blogų dalykų.
– Kaip supratote, kad aktorystė yra būtent tai, ką jūs norite daryti?
– Buvau dar labai jaunas, kai ėmiau mąstyti apie šią profesiją. Žinoma, vaikystėje norėjau tapti karo pajėgų lakūnu ar FTB agentu. Augant viskas keitėsi. Televizorių aš žiūrėdavau retai – mieliau rinkausi knygas, o jos išlaisvina vaizduotę. Tai, ką perskaitydavau, mano galvoje transformuodavosi į vizualų pasaulį, su įvairiais personažais. Būtent tai mane ir patraukė.
Vis dėlto baigęs mokyklą aš nė nemaniau, kad būsiu aktorius. Įstojau į koledžą, bet man ten nepatiko. Štai mano draugas studijavo kino mokykloje. Su juo visada mėgau kalbėtis apie filmus, patys mėgindavome įsijausti į skirtingus vaidmenis, darydavome pratimus balsui pakeisti. Kartą šis draugas pasiūlė nusifilmuoti trumpo metražo filme.
Nors tai buvo tik studento projektas, mane pamatė kiti studentai, dėstytojai. Tuomet suvaidinau dar penkiuose ar šešiuose filmuose. Tai buvo tik studentų darbai, kurių niekas nebematys, tačiau juose besifilmuodamas aš įgijau vertingos patirties.
Tada supratau, kad noriu tapti aktoriumi ir pradėjau lankyti vaidybos pamokas.
– Tačiau Amerikoje jauni aktoriai susiduria su daugybe iššūkių.
– Taip, bet man labai pasisekė. Kartą traukinyje aš sutikau ekscentrišką vyruką, kuris mane ir atvedė ten, kur esu dabar.
Traukinyje mes pradėjome kalbėtis. Jis pasakė, kad dirba teatre ir paklausė, ką aš norėčiau veikti gyvenime. Atsakiau, kad noriu tapti aktoriumi.
Šis vyras mane nusiuntė pas režisierių, dirbantį Niujorke. Sudalyvavau specialioje atrankoje ir pradėjau vaidinti teatre.
Vėliau aš sugrįžau prie trumpo metražo filmų kūrimo, bet sutikau kitą teatro režisierę – Susaną Batson (ji taip pat mokė Nicole Kidman, – red. pastaba.). Ji yra puiki vaidybos trenerė. Iš žmogaus Susana ištraukia viską, net jeigu jis pats netiki, kad gali būti aktorius.
Su Susana dirbau kurį laiką, po to pradėjau ieškoti man tinkančių vaidmenų. Man reikėjo savo išmoktus įgūdžius panaudoti realybėje.
Tuomet nusifilmavau filme „Life Among Valley People“. Jo premjera numatoma kitais metais. Po to sekė dar vienas filmas – „Stalking Ghosts“. Juose aš negavau pagrindinio vaidmens, tačiau džiaugiuosi gavęs progą įgyti daugiau patirties.
– Kiekvienas aktorius turi tam tikrus autoritetus. Kas įkvepia jus?
– Sidney'is Poiteras yra vienas mano mylimiausių aktorių. Man labai patinka filmai, kuriuose jis vaidina. Be abejonės, negaliu nesižavėti Denzeliu Washingtonu, Willu Smithu.
Prie mėgiamų režisierių, tokių kaip Stevenas Spielbergas ar Guy'is Ritchie'is, sąrašo dabar galiu pridėti ir Romą Zabarauską. (Šypsosi.)
– Tuomet, kaip suprantu, matėte ir kitą Romo darbą – „Porno melodrama“?
– Mačiau ir man jis labai patiko. Man padarė įspūdį pasakojimas, kokiomis aplinkybėmis jis buvo sukurtas, sužavėjo filme vaidinę aktoriai, spalvos. Aš manau, kad tai yra labai jaudinantis filmas. Jį buvo gražu žiūrėti.
Manau, kad šis filmas yra viena priežasčių, kodėl vaidinu „We Will Riot“.
– Kuo Lietuva skiriasi nuo jūsų susikurto įvaizdžio apie šią šalį?
– Turiu prisipažinti, kad dar nespėjau gerai susipažinti su miestu. Pastarosiomis dienomis lankiausi tik kavinėse ir baruose, vis susipažindavau su žmonėmis, prisidedančiais prie filmo kūrimo. Be to, dvi dienas sirgau, todėl niekur negalėjau eiti. Tačiau Lietuvoje būsiu visą mėnesį, taigi, tikiuosi, kad dar turėsiu ne vieną progą susipažinti su šia šalimi.
Prieš atvykdamas į Lietuvą apie šią šalį žinojau nedaug, todėl, tiesą sakant, nė nežinojau, ko man reikėtų tikėtis. Aišku, maniau, kad Vilnius bus tipiškas šiuolaikinis miestas. Vis dėlto tai yra labai mažas miestas. Niujorke viskas vyksta labai greitai: viskas juda, sukasi, rieda, o Vilniuje galima sustoti, pailsėti, atsipalaiduoti.
Dar man patinka vietiniai pastatai, kurie yra visiškai kitokie nei Amerikoje paplitusios modernios konstrukcijos. Taip pat man neįprasta, kai per miestą teka upė, kiekviename kampelyje galima pamatyti puošnią bažnyčią. Mane tai pakerėjo!
Čia aš sutikau puikių, geranoriškų žmonių. Tačiau jeigu lyginame žmonių reakcijas į mane Amerikoje ir Lietuvoje, tai, žinoma, jos skiriasi. Vilniuje jaučiu į mane smingančius praeivių žvilgsnius, nes, kaip pastebėjau, juodaodžių Lietuvoje yra labai mažai. Šis jausmas taip pat yra labai įdomi patirtis.
Dar pastebėjau, kad Lietuvoje labai šalta. Romas mane perspėjo, liepė atsivežti šiltų rūbų, tačiau juo netikėjau. Dabar suprantu, kad tai buvo klaida, todėl teks eiti apsipirkti. (Šypsosi.)
Vėliau, pasibaigus filmavimams, ketinu sėsti į traukinį ir pakeliauti po Europą.
