Prieš skrydį „Sputnik 2” palydovu, kuriame šuniui buvo paruošta speciali 80 cm ilgio vieta, Maskvos gatvėse rastą apie 6 kilogramus sveriančią kalytę Sovietų Sąjungos mokslininkai pratino - laikė panašaus dydžio narve, o narvo dydį vis mažino. Šuniui reikėjo įprasti dėvėti specialų rūbą – skafandrą. Šis kelionės metu buvo prisegtas prie vidinių palydovo sienelių.
Taip pat keturkojis buvo pamėgęs specialų maistą – iš duonos, mėsos ir kolageno padarytą žėlė. Palydove už šuns buvo įmontuotas specialus rezervuaras šlapimui ir ekskrementams.
Skrydžio metu šunį nuolat filmavo kamera, prietaisai registravo jo pulsą, kraujo spaudimą ir kvėpavimą.
Po kelių valandų trejų metų kalytė Laika nuo streso ir karščio nugaišo orbitoje, nors tikėtasi, kad ji išgyvens savaitę.
Prieš ketverius metus Maskvoje, prie Karinės Medicinos instituto, kuriame skrydžiui buvo ruošiama instituto darbuotojų numylėtinė Laika ir kiti šunys, jiems buvo pastatytas paminklas.
Su Sovietų Sąjunga ir kosmonautikos srityje varžėsi amerikiečiai. Į kosmosą panašiu metu jie mėgino skraidinti beždžiones. Tačiau rusai į orbitą gyvą sutvėrimą užkėlė pirmieji, tad Amerikos spauda nepraleido progos parodyti ironijos - kalaitę Laiką ji pakrikštijo „Mutnik“ pravarde.
Rusų mokslininkai per šią misiją pakankamai sužinojo, kad galėtų nusiųsti į orbitą kitus šunis ir sugrąžinti juos gyvus į Žemę. Taigi mėginimai tęsėsi.
Kokių veislių ir kiek šunų skrido į kosmosą? O po kiek sėkmingų keturkojų skrydžių buvo palaiminta Jurijaus Gagarino kelionė? Atsakymai laukia šį trečiadienį 19 val. 45 min. dokumentiniame filme „Šunys kosmonautai“ per „Lietuvos ryto“ televiziją.
