Ši žinia pasiekė Vilniaus arkivyskupiją, tačiau žiūrėti naujo filmo kunigai nepuolė. „Laikraštį „L'Osservatore Romano“ Vilniaus arkivyskupijos kurija prenumeruoja. Nauju Džeimsu Bondu nesusidomėjo“, - teigė Vilniaus arkivyskupijos kurijos darbuotojai.
Tiesa, buvo ir tokių, kurie radę laiko ir gerą kompaniją mielai filmą pažiūrėtų.
Sukėlė smalsumą
Vienas iš Vilniuje tarnaujančių kunigų, Vilniaus Šv. arkangelo Rapolo bažnyčios dvasininkas Algirdas Toliatas sakė girdėjęs apie Vatikano laikraštyje išspausdintą pozityvų filmo įvertinimą.
Nors pats straipsnio neskaitė, tai sukėlė jo smalsumą: „Jei atsirastų laisvo laiko ir gera kompanija, mielai nueičiau pažiūrėti filmo apie Džeimsą Bondą. Jei jau Vatikano laikraštis užsiminė apie šį filmą, didelė tikimybė, kad filmas būtų ne tik malonus laiko praleidimas, bet kartu kurstantis pozityvius sentimentus bei žmogiškąsias vertybes.“
Kunigas kasdien aukoja šventas Mišias, dažnai tenka lankyti ligonius, dalyvauti laidotuvėse. Vakarais, po dienos darbų, norisi paskaityti knygą, o kartais tenka rašyti kokį straipsnį ar ruoštis pamokslams. „Neretai tikinčiųjų šeimos pasikviečia į svečius pašventinti namų, drauge pavakarieniauti, pabendrauti. Dėl to kartais sudėtinga rasti laisvą vakarą kinui“, - pasakojo dvasininkas.
Kunigas kine – ne stebuklas
Paklaustas, ar mėgsta kiną, jis patvirtino: „Į kiną vaikštau. Labai mėgstu „Pasakos“ kino teatrą, suteikiantį galimybę pasigrožėti ne tik populiariausiais filmais, bet ir mažai kam žinomiems perliukams. Paprastai renkuosi itališkus ar prancūziškus filmus. Daug laiko esu praleidęs šiose šalyse, todėl filmai sukelia daug gražių sentimentų bei prisiminimų. Be to, joks vertimas neperteikia svetimos kalbos ir kultūros subtilybių, jau nekalbant apie tai, kad gali labiau mėgautis reginiu nesukant galvos dėl subtitrų.“
Stereotipas, kad kunigas - tik bažnyčioje ir tik prie altoriaus, o į kiną – šiukštu – negali eiti, A. Toliato teigimu, neatitinka tikrovės. „Žmonėms gali atrodyti keista matyti kunigą pasaulietiškuose vietose, bet tai nėra kažkas stebuklingo“, - tvirtino dvasininkas.
Anot A. Toliato, svarbu suprasti, kad Vatikano laikraštyje paskelbta nuomonė nėra kažkokia primesta doktrina, kuria visi turi tikėti: „Bažnyčia ieško kelių į žmogaus širdį, o menas yra privilegijuotas kelias, sugebantis suvirpint žmogaus gelmes. Todėl Bažnyčia stengiasi palaikyti vieną ar kitą gražią iniciatyvą. Na, o apie Džeimsą Bondą kiekvienas tikintysis gali turėti savo nuomonę ir tai jo nuo Bažnyčios tikrai neatskirs.“
Pažintis su Džeimsu Bondu – paauglystėje
Kitas jaunas Vilniaus kunigas Mindaugas Bernotavičius negirdėjo apie „L'Osservatore Romano“ simpatijas naujajam „Džeimsui Bondui“. Jis žinias iš Vatikano skaito Vatikano radijo interneto svetainėje.
Apie naująjį filmą Vilniaus arkivyskupijos jaunimo centro sielovadininkas girdėjo per televiziją. „Mačiau laidos apie filmo premjerą ištrauką.“
Jis dar būdamas paauglys namuose yra matęs kelias ankstesnes bondiados dalis.
„Jei kas iš draugų rato pakviestų į filmą, eičiau pažiūrėti. Pripažinsiu, tenka nedažnai nueiti į kino teatrą. Labiau į Kino pavasario festivalį mėgstu eiti. Su jaunimu tiek jaunimo centre, tiek parapijoje žiūrime filmus, tačiau tuos filmus pasirenkame pagal vakaro temą, tai nėra populiarieji filmai“, - pasakojo M. Bernotavičius.
Jis pokyčius Vatikano laikraštyje vertina teigiamai: „L'Osservatorio Romano“ yra Vatikano valstybės laikraštis, jei jis mato gražų dalyką, gražų reiškinį, gerai daro, kad paskatina tikinčiuosius domėtis. Visą laiką Bažnyčia skatino kultūrą, o filmai – kultūros dalis.“
Mažėja veiksmo, daugėja dramos
„Kunigai neturi laiko žiūrėti filmų. Be to, jie gali ir nesutikti su Vatikano laikraščio nuomone. Juk tai – tik laikraštis!“ - situaciją komentavo ateitininkas, Krikščioniško kino klubo vadovas, kino kritikas Ramūnas Aušrotas.
Jis kol kas nematė naujausio filmo apie Džeimsą Bondą, tačiau iš bičiulių pasisakymų apie bondiadą – filmų seriją – susidarė savo nuomonę.
„Filmai apie tam tikrus herojus – Džeimsą Bondą ar Betmeną – vadinami „frančizės“ filmais. Bendra tendencija tokia, kad šiuose filmuose mažėja veiksmo ir daugėja dramos. Jei anksčiau Džeimsas Bondas buvo nenugalimas ir grynai veiksmo filmo herojus, tai dabar pirmam plane – drama, o dramos centre – žmogus ir jo vidiniai išgyvenimai, - kalbėjo kino kritikas. - Holivudas atrado naują būdą, kaip vėl patraukti žiūrovą. Tai daroma tam, kad pagyvintų filmų serijų.“
Galbūt šį pokytį kaip tik ir pastebėjo Vatikano laikraštis. Kaip bebūtų, pašnekovo teigimu, nereikėtų filmui skirto dėmesio sureikšminti. „Čia nėra oficiali Bažnyčios nuomonė, tai – laikraščio leidėjų ir žurnalistų požiūris, - pabrėžė R. Aušrotas. - Bažnyčia niekada neatmetė meno. Bet aš nežinau nė vienos magisteriumo, popiežiaus pasisakymo (kaip popiežiaus, o ne kaip asmens) apie filmus. Bažnyčios nuomonės konkretaus filmo atžvilgiu mes neturime.“
Popiežius, reikšdamas savo asmeninę nuomonę, geru filmu vadino Melo Gibsono filmą „Kristaus kančia“. Kitas – Rono Howardo „Da Vinčio kodas“ – tarptautinės katalikiškos komunikacijos organizacijos SIGNIS buvo sukritikuotas.
Oficialiai Bažnyčia tik kartą buvo pasisakiusi apie filmus, kai 1996 metais kinui buvo 100 metų. Tada Bažnyčia paskelbė rekomenduotinų filmų sąrašą (angl. Vatican film list). Jame 45 filmai suskirstyti į tris kategorijas – rekomenduotini dėl meninės kokybės, religinių ir moralinių vertybių.
Filmai, kuriuos rekomenduoja Vatikanas
Religiniai
„Andrejus Rubliovas“ (Andrejus Tarkovskis, 1969 m., SSRS),
„Misija“ (Rolandas Joffe, 1986 m., Didžioji Britanija),
„Žanos d'Ark aistra“ (Carlas T. Dreyeris, 1928 m., Prancūzija),
„Jėzaus Kristaus gyvenimas ir mirtis“ (Ferdinandas Zecca ir Lucienas Nonguet'as, 1905 m., Prancūzija),
„Pranciškus, Dievo kvailelis“ (Roberto Rossellini, 1950 m., Italija),
„Evangelija pagal Matą“ (Pieras Paolo Pasolini, 1964 m., Prancūzija, Italija),
„Teresė“ (Alainas Cavalieras, 1986 m., Prancūzija),
„Žodis“ (Carlas T. Dreyeris, 1955 m., Danija),
„Aukojimas“ (Andrejus Tarkovskis, 1985 m., Švedija, Didžioji Britanija, Prancūzija),
„Pranciškus“ (Liliana Cavani, 1989 m., Italija, Vokietija),
„Ben Huras“ (Williamas Wyleris, 1959 m., JAV),
„Babetės puota“ (Gabrielius Axelis, 1987 m., Danija),
„Nazaretietis“ (Luisas Bunuelis, 1958 m., Meksika),
„Ponas Vincentas“ (Maurice'as Cloche, 1947 m., Prancūzija),
„Žmogus amžinybei“ (Fredas Zinnemannas, 1966 m., Didžioji Britanija),
Vertingi dėl puoselėjamų vertybių
„Gandis“ (Richardas Attenboroughas, 1982 m., Didžioji Britanija, JAV, Indija),
„Netolerancija“ (D. W. Griffithas, 1916 m., JAV),
„Dekalogas“ (Krzysztofas Kieslowskis, 1987 m., Lenkija),
„Atsisveikinimas su vaikais“ (Louisas Malle, 1987 m., Prancūzija),
„Dersu Uzala“ (Akira Kurosawa, 1974 m., Japonija),
„Medis medinėms klumpėms“ (Ermanno Olmi, 1978 m., Italija, Prancūzija),
„Roma – atviras miestas“ (Roberto Rossellini, 1946 m., Italija),
„Žemuogių pievelė“ (Ingmaras Bergmanas, 1957 m., Švedija),
„Septintasis antspaudas“ (Ingmaras Bergmanas, 1957 m., Švedija),
„Ugnies vežimai“ (Hughas Hudsonas, 1981 m., Didžioji Britanija),
„Dviračių vagys“ (Vittorio de Sica, 1948 m., Italija),
„Nuostabus gyvenimas“ (Frankas Capra, 1946 m., JAV),
„Šindlerio sąrašas“ (Stevenas Spielbergas, 1993 m., JAV),
„Krantinėje“ (Elia Kazanas, 1954 m., JAV),
„Birmietiška arfa“ (Konas Ichikawa, 1956 m., Japonija).
Išskirtiniai dėl meninės vertės
„2001 m. kosminė odisėja“ (Stanley Kubrickas, 1968 m., Didžioji Britanija, JAV),
„Kelias“ (Federico Fellini, 1954 m., Italija),
„Pilietis Keinas“ (Orsonas Wellesas, 1941 m., JAV),
„Metropolis“ (Fritzas Langas, 1927 m., Vokietija),
„Modernūs laikai“ (Charlie Chaplinas, 1936 m., JAV),
„Napoleonas“ (Abelas Gance'as, 1927 m., Italija),
„8½“ (Federico Fellini, 1963 m., Italija),
„Didžioji iliuzija“ (Jeanas Renoir'as, 1937 m., Prancūzija),
„Nosferatu. Siaubo simfonija“ (F. W. Murnau, 1922 m., Vokietija),
„Pašto karieta“ (Johnas Fordas, 1939 m., JAV),
„Leopardas“ (Luchino Visconti,1963 m., Italija, Prancūzija),
„Fantazija“ (animacija, Jamesas Algaras, Samuelis Armstrongas, 1940 m., JAV),
„Ozo šalies burtininkas“ (Victoras Flemingas, 1939 m., JAV),
„Levanderio kalvos šutvė“ (Charlesas Crichtonas, 1951 m., Didžioji Britanija),
„Mažosios moterys“ (George'as Cukoras, 1933 m., JAV).
