Iš MI6 rankų išslysta kietasis diskas su visų NATO agentų, infiltruotų į teroristines organizacijas, pavardėmis. Atsiranda naujas blogio ir panikos sėjikas, siekiantis iš vidaus sugriauti visą britų specialiąją tarnybą. Iš radaro dingus vienam geriausių MI6 agentų Džeimsui Bondui, agentūros vadovė M (Judi Dench) pakliūna į savo praeities spąstus. Su ja ir visa slaptąja tarnyba ketina susidoroti p. Silva (Javieras Bardemas). Jausdamas nuoskaudą M jis nori jai atkeršyti sunaikindamas viską, kas jai yra svarbu. Tačiau nesusitvarkymas su teroristiniais išpuoliais patraukia Britanijos vyriausybės žvilgsnį, kurie nori uždaryti slaptąją tarnybą, o mažiausias jų tikslas – iš pareigų pašalinti M. Iš mirties sugrįžusiam 007 iškeliama užduotis – sunaikinti pagrindinį agentūrą žlugdantį blogį. Ar Bondo ištikimybė šaliai ir M bus stipresnė už viliojančius priešininko pasiūlymus? Ar dvi išlikusios žiurkės susivienys, ar surys viena kitą?
Prieš kelias savaites žiniasklaidoje pasirodė interviu su filmo režisieriumi Semu Mendesu, kuris pripažino, kad naująjį Bondą ir jo pasaulį įkvėpė sukurti būtent K. Nolano „Tamsos riteris“. Ir šio filmo įtaką tikrai galime pastebėti. Tiesa, gal ne tiek filmo įtaką, o kuriamo pasaulio vaizdo ir atmosferos, veikėjų žmogiškumo, pažeidžiamumo prasme. Šioje dalyje visų moterų numylėtinis agentas 007 vaizduojamas gerokai žmogiškesnis. Labiau pažeidžiamas. Sugrįžęs po pomirtinių atostogų jis nebepataiko į taikinį, akys raudonos nuo išsekimo ir alkoholio vartojimo, barzda neskusta, fizinė būklė toli gražu ne pati geriausia. Vienintelis dalykas, ko Bondas atostogų metu neprarado – humoro jausmo ir ištikimybės M. Kalbant apie visą filmo atmosferą – ji persiėmė to, ką pastaruoju metu pradėjo naudoti daugumos filmų kūrėjai, nors ir retai ją išpildo kokybiškai. Tai tamsa. Jei pastaroji dalis „Paguodos kvantas“ vyko dykumoje, kur nuolat svilino saulė, o daugiau nei pusė filmo buvo dieną, tai šioje dalyje šviesą išvysti bus įmanoma vos kelias minutes. Tiesa, kalbant apie tamsą turima ne tik tiesioginė prasmė. Į paviršių iškeliamos visų pagrindinių veikėjų senosios paslaptys ir didžiosios baimės. Pradedant Bondu, baigiant pačiu jauniausiu Q. Ir žinoma, šis filmas sukosi apie M praeities šešėlius, kurie sugrįžta su tokiu smūgiu, kad visa MI6 nesugeba su jais susitvarkyt. Ši juosta yra gerokai jausmingesnė už prieš ją sekusias dalis. Jei atvirai, nepamenu nė vieno kito 007 filmo, kuris taip sujaudintų ir įtrauktų emociškai į visą veiksmą ir veikėjų potyrius. Ir žinoma, jokiu būdu negalima pamiršti pagrindinio blogiečio – p. Silvos. Tai visiškas psichopatas, varomas ne pinigų troškimu, o siekiu griauti ir naikinti. Nors pagrindinis tikslas – atkeršyti M už jos praeities sprendimus, akivaizdžiai matoma, jog Silvai patinka matyti skausmą ir jį sukelti. Toks blogojo veikėjo portretas jau buvo matytas anksčiau minėtame „Tamsos riteryje“. Nors Džokeris ir Silva yra labai skirtingi blogiečiai, jų perteikiamas naikinimo suvokimas yra gana panašus. Ir tai nėra blogai, nes tik tokie blogiečiai atrodo tikri, o jų kuriamas chaosas neatrodo svetimas. „Tamsos riteryje“ buvo pasakyta viena frazė, gana tiksliai apibūdinanti ne tik Džokerį, bet ir Silvą – „Kai kurie žmonės tiesiog nori matyti, kaip pasaulis dega“.
Apžvelgiant įvairius techninius sprendimus, tai pirmiausia galima pareikšti, jog tai labai techniškai tvarkingas filmas. Tiek scenarijus, tiek jo išpildymas atrodė tikrai gerai. Siužeto linija yra labai nuosekli, nenutrūkstanti ir nuolat papildoma tam tikrais naujais elementais iš veikėjų praeities. Visas nuoseklumas neleidžia žiūrovui pamesti minties ir blaškytis galvojant “Ką? Kada čia tas atsirado?” Veikėjo dialogai yra parašyti beveik tobulai. Ir kaip priklauso, neišvengiamas subtilus ir labai skoningas britiškas humoras, lydėjęs žiūrovą nuo pat pirmos šios kino juostos minutės. Pilna kino salė nuolat prunkštė ir kvatojo, nes juoktis tikrai buvo iš ko. dialogai beveik tobuli todėl, kad kai kuriose vietose pasitaikė labai skystų frazių. Nepaisant to, šioje kino juostoje atsisakyta praktiškai visų įprastų Holivudinių klišių. Filme tikrai netrūko veiksmo, todėl galime pasidžiaugti, jog Holivudo operatoriai galiausiai išsigydė nuo “drebančios kameros” sindromo ir visas veiksmo scenas galima ramiai stebėti pačiam nedrebinant akių. Nežinia kodėl anksčiau viskas drebėdavo, bet statiška kamera veiksmo metu yra šimtąkart geriau už pavargusias akis. Na, o specialieji efektai filme yra nenusakomi. Fejerverkai, šviesos, kaskadiniai triukai ir, savaime suprantama, sprogimai. Sprogimai šiame filme buvo vieni įspūdingiausių, kokius teko matyti šiais metais. Efektų gausa šį filmą lenkia nebent pats “Tamsos riterio sugrįžimas”. Ir žinoma, svarbu apkalbėti tą filmo dalį, kuri sukuria filmo atmosferą – garso takelį. Pirmiausia, aišku, norėtųsi pasidžiaugt tuo, ką sukūrė Adelė. Jos daina”Skyfall” tiesiog nuostabiai išreiškia viso filmo idėją ir sukelia per nugarą nubėgančius šiurpuliukus. Daina tikrai nuostabi ir ją drąsiai galima skelbti viena geriausių teminių Bondo dainų. Tie, kurie jau dabar putojasi, kad geriau už “Golden eye” ir “Goldfinger” nėra, gali eit išsitrint galvą, nes tos dainos įgrisusios iki gyvo kaulo ir jau užsėmė krūminius dantis. Be šios dainos, viso filmo metu skambėjo be galo geri kūriniai, nė kiek nenusileidžiantys Hanso Zimmerio sukurtam “Betmano” trilogijos garso takeliui.
Na ir žinoma, atsiliepimai apie šį filmą nebūtų tokie geri, jei ne beprotiškai įtaigiai vaidinantys aktoriai. Nors niekad nebuvau Danielio Craigo gerbėjas, turiu pripažint, kad jis bene geriausiai įkūnija Ian’o Flemming’o sukurtą agentą (kaip sakiau pradžioje, už Craigą geriau tik Conneris). Craigas puikiai sugebėjo perteikti vaidmenį tiek subtiliai šypsodamasis trauktų per dantį kolegas, tiek kaip skausmo ir alkoholio nukamuotas žmogus.
Žinoma, niekas turbūt nė neabejoja Javiero Bardemo aktoriniu talentu, ypač po pasirodymo filme “Šioje šalyje nėra vietos senukams”. Bardemas puikiai įkūnijo psichopatą, vedamą senų nuoskaudų ir keršto troškimo. Tai, kaip jis sugebėjo perteikti nuodų paveikto žmogaus pakitusią psichiką buvo tiesiog nuostabu.
Ir žinoma, Judi Dench. Viena geriausių britų aktorių išlaikė savo subtilumą ir jausmingumą iki pat paskutinės akimirkos, neleisdama niekam suabejoti emociškai stiprios moters, privalančios priimti sunkius sprendimus, įvaizdį. Be to, mano asmenine nuomone, Dench yra geriausiai atrodanti britų aktorė. Jau niekam ne paslaptis, kad ši talentinga moteris užbaigia savo aktorės karjerą ir galima tik pasidžiaugti, jog kiną ji palieka iškelta galva ir lėtai udaromomis durimis. Subtiliai. Kaip ir priklauso britei.
Naujas veidas Bondiadoje – Ralphas Fiennesas. Visiems labiausiai žinomas, kaip valdovas Voldemortas iš “Hario Poterio” sagos, čia įkūnija gynybos sekretorių. Bent pusę filmo buvo neaišku, kurioje pusėje jis yra – valdžios ar MI6. Tiesa paaiškėja tik tarybos posėdžio metu. Tie, kurie matys filmą, tikrai supras. Na, o apie jo sugebėjimą įsijausti į bet kokį vaidmenį net nėra reikalo kalbėti. Jei matėt “Harį Poterį”, “Koriolanusą” ir dar daug kitų filmų su juo, patys žinot, jog tokio kalibro aktorius nesugadins savo vaidmens.
Kitų aktorių nebeišskirsiu pavardėmis, tačiau jie visi puikiai atliko savo darbą. Net ir naujoji Bondo moteris. Tiesa, tiek grožio, tiek aktorinio talento prasme ji niekaip neprilygsta Evai Green iš “Casino Royale”.
Kuo šis filmas dar ypatingas, tai sugebėjimu senąją kartą ir “senąją mokyklą” suvesti su naująja. Priešybė tarp senų agentų ir jaunų genijų nekuriama. Veikiau, jaunoji ir senoji karta asimiliuojama į vieną darniai veikiantį variklį, žavintį visus, kurie matė filmą.
Operacija “Skyfall” – tai visiškai šviežias požiūris į tradicija jau tapusia Džeimso Bondo legendą. Prikaustantis prie kėdės jau nuo pirmo kadro ir niekaip nepaleidžiantis iki paskutinės sekundės filmas, kuriame savo aktorinius talentus išlaisvina vieni geriausių pasaulio aktorių. Puikiai sukurtos aplinkos, niūri atmosfera ir skausmo bei praeities baimių paveikti veikėjai sukuria visiškai naują požiūrį į Bondą ir keičia istorijos kryptį. Filme nebebijoma parodyti jausmų, todėl šį juosta tiesiog trykšta tikrumu ir žmogiškumu. Nė kiek Hanso Zimmerio kūriniams nenusileidžiantis garso takelis padeda dar geriau įsijaust į ekrane matomą istoriją. Išėjus iš kino salės jaučiamas tik grynas pasitenkinimas tuo ką matei. Tai filmas, kurį galima žiūrėti ne vieną kartą ir privaloma žiūrėti kino teatre. Bent vieną kartą. Šį filmą drąsiai galima vadinti ne tik geriausių šių metų filmų, bet ir vienu geriausių visos Bondiados kūrinių, kurių buvo net 23. Toks kūrinys nusipelno to, ką po premjeros ir gavo – gausių aplodismentų.
