Trumpai apie siužetą. Skaičiusiems knygą jis nebus naujiena (gal tik pabaiga), bet jį visgi reikia aptarti. Po paskutinės dalies įvykių, Bela (Kristen Stewart) pagimdo mažąją pusiau vampyriukę Renesmę (Mackenzie Foy) ir tampa vampyre (kaip žinia, ji nelabai turėjo iš ko rinktis). Taigi, Bela po truputį ima mokytis būti tiek vampyre, tiek žmogumi. Nuraminusi tėvą, kad yra sveika ir daugmaž gyva, ji pradeda gyventi vampyrišką šeimyninį gyvenimą su Edvardu (Robertas Pattisonas). Na, ir visai nenuostabu, kad būdama vampyro ir žmogaus hibridė, Renesmė auga dideliu tempu ir vos po kelių dienų jau atrodo lyg būtų vienerių metų amžiaus vaikas. Taigi, augančią mergaitę Bela visur vedžioja ir moko padedama vilkolakio Džeikobo (Tayloras Lautneris). Vieną dieną aukštai bešokinėjančią mergaitę užmato kito klano vampyrė ir klaidingai pamaniusi, jog Renesmė buvo paversta vampyru, o negimė ja, šią žinią perduoda vienam seniausių Italijos vampyrų klanui – Volturiams. Šie nelieka labai sužavėti šiuo įvykiu, todėl nusprendžia sunaikinti vaiką kartu su Kalenų klanu. Visos problemos esmė paprasta – vaikai nesugeba mokytis ir slėpti savo prigimties, todėl lengvai išduoda, jog yra vampyrai. Taigi, tokią grėsmę reikia naikinti. Tiesa, Kalenų klane gyvenanti Alisa (Ashley Greene) turi ateities nuspėjimo sugebėjimą, todėl sužino, jog Volturiai ketina juos aplankyti. Ir tikrai ne arbatėlės išgerti. Taigi, prasideda didysis pasirengimas kovai. Tiesa, pradžioje tikslas buvo įrodyti, jog vaikas ne paverstas, o toks gimė, bet niekas nėra tikri dėl galutinio rezultato. Iš viso pasaulio Kalenai susikviečia įvairiausių galių turinčių vampyrų. Vieni kratosi elektra, kiti valdo elementus, treti stengiasi įvaldyti siaubingą rusiška akcentą. Galiausiai visi sustoja plyname lauke, kuriame Volturis Aras (Michaelas Sheenas) susitinka su savo priešininkais ir net neketina trauktis be kovos.
Kalbant apie techninius dalykus, režisierius Billas Condonas iš tikrai silpno darbo sugebėjo išspausti pusėtiną rezultatą. Po autobiografinės dramos „Dievai ir monstrai“ („Gods and Monsters“) pasirodymo šiam režisieriui ne itin sekės aukštai iškelti karteles filmams. Žinoma, pirmosios režisierės Catherine Hardwicke palikimas persidavė ir jam, mat niekaip nesugebama atsisakyti horizontų ir miškingų kalnų vaizdavimo. Turbūt mūsų tai taip nežavi dėl to, kad mes jau pratę matyti šiuos vaizdus kiekviename lietuviškame filme. Scenarijaus atžvilgiu, šioje dalyje turėtų būti daug juokingų dialogų ir kurioziškų įvykių, tačiau visi jie perteikti taip pigiai ir lėkštai, o klišių tiek daug, kad niekaip negalima to vertinti teigiamai. Taip, juokėsi visa salė, bet greičiausiai juokinga buvo tik todėl, kad juokėsi kiti. Grandininė reakcija. Nežinia, kiek už šias klišes verta plakti scenaristę, o kiek knygų autorę. Šiek tiek nuklyskime prie kitų techninių dalykėlių. Pirmiausia – vaizdo efektai. Jų mėgėjai patirs labai dvejopus įspūdžius. Galima pripažinti, kad peraugusių vilkų, šiaip gyvūnų ir įvairiausių „galių“ vaizdavimas filme atrodo puikiai. Šešėliai, lūžtantis ledas, valdomi elementai atrodė tikrai nepriekaištingai. O dabar – blogoji pusė. Tą žmogų, kuris kūrė kompiuterizuotą vaiką reikėtų pakabinti aukštyn kojomis ir prikalti prie sienos. 2007 metais sukurtas filmas „Beovulfas“ atrodė nepriekaištingai, tuo tarpu čia naudojami efektai yra tokie bjaurūs, kad į vaiką neįmanoma žiūrėti. Manau, nesugebant sukurti padoraus vaizdo, vertėjo apsvarstyt kelių vaikų pakeitimą. Kas dar labai kliuvo, tai vėlgi – siaubinga klišė, kaip vaizduojamas „skydas“. Nejau niekam nekilo originalesnė mintis už kažkokius vaivorykštinius pusiau permatomus spindulius? Tokios akivaizdžios ir akis badančios smulkmenos siaubingai paveikė filmo kokybę (nors ji ir taip ne itin didelė). Dar viena klaida – nesugebėjimas išnaudoti garso takelio. Tai yra vienintelis elementas filmuose, kuris yra visiškai nepriklausomas nuo siužeto, scenarijaus ar aktorių vaidybos. Tačiau ir čia – muzika buvo tyli, neužkabinanti, todėl beveik nesigirdėjo. Ji nekėlė jokių emocijų, todėl buvo visiškai iššvaistyta. Prie ko prikibti negalima, tai operatoriaus darbas. Nors kamera ir nebuvo statiška, visas veiksmas, kad ir kiek jo ten buvo, matėsi tikrai gerai. Tai vienas iš tų žmonių, kuriam galima paplekšnoti per petį ir pasakyti: „Darbas gerai atliktas“. Filme tikrai gerą įspūdį paliko paskutinės kovos scena. Efektingos kautynės su daug judesio ir efektų atrodė gana neblogai. Taip ir norėjosi, kad istorija šia kova pasibaigtų. Deja, filmo pabaiga buvo stebuklingai sumauta ir galutinai nuskandino šiek tiek atsigavusią nuotaiką.
Aktoriai šiame filme be pačios istorijos yra turbūt silpniausia grandis. Greitai apkalbant pagrindines žvaigždes, nieko naujesnio už pastaruosius 5 metus sklindančias kalbas tikrai negalima ir pasakyt. Kristen Stewart kaip buvo, taip ir liko marmurinio veido ir vienos veido išraiškos savininkė, sugebanti kvėpuoti tik per burną ir nuolat rodyti priekinius dantis. Tiesa, čia galima buvo matyti ją supykusią, bet piktas rėkimas atrodė labai dirbtinas ir tikrai neįtikinamas. Robertas Pattisonas ir toliau atlieka kaltės varomo ir depresija sergančio vampyro vaidmenį. Blyški oda ir primerktos akys nesuteikia daug laisvės šiam kartais visai neblogai pasirodančiam aktoriui, bet jau šioje dalyje galima jį matyt dažniausiai besišypsantį. Na, bent kokius 2 ar 3 kartus. Tayloras Lautneris tęsia savo bemarškinę epopėją ir toliau merginas lydo savo pilvo presu. Aukštos kaktos, galinčios laisvai pramušt sieną savininkas šįkart matomas daugiau vilko pavidale, o ne žmogaus, taigi ir vaidina geriau. Urgzti jis sugeba tikrai neblogai.
Ši dalis tikrai gali pasigirti aktorių gausa. Jų daug ir labai įvairių, tačiau visi daugiau ar mažiau sugeba atlikti savo vaidmenis ir niekas neatrodo dirbtina. Iš šio aktorių pulko kaip vienus geriausių galima išskirti Michaelą Sheeną, Billy Burke‘ą ir Peterį Facinellį, o moterų frontą geriausiai palaiko Dakota Fanning.
Dar vienas pastebėjimas – filme begalės scenų, kurios, jei ne tikslingai, tai bent netyčia nukopijuotos nuo didžiųjų blokbasterių ar tiesiog kitų filmų. Paskutinė kova – šimtais kartų sumažinta paskutinė „Tamsos riterio sugrįžimo“ kova. Joje rodomi skylančio ledo efektai ir aplinkiniai veiksmai įtraukti iš „Paskutinis oro valdovas: Ango legenda“. Ir tokių akis badančių kadrų buvo tikrai nemažai.
„Brėkštanti aušra. 2 dalis“ niekaip neperžengia eiliniam žmogui tinkamo žiūrimumo ribos. Nors ši dalis ir pati padoriausia ir gyviausia iš visos sagos, filmas visgi nepalieka gerai sustyguoto kūrinio įvaizdžio. Prie niekaip nekylančios filmo kokybės prisideda tiek lėkštas scenarijus, tiek silpna žvaigždžių vaidyba, neleidžianti įsijausti į ekrane matomus veiksmus. Techniškai gana tvarkingas filmas, bet vien technologijų įnašo nepakanka.
