- Dabar tapo madinga kurti filmą svetur - tai sveikintina ar nepatriotiška?
- Globalizuojasi viskas - ne tik kinas. Koprodukcijos sveikintinos dėl to, kad padeda gauti lėšų filmui kurti, tačiau tie, kas duoda pinigų, nori kontroliuoti ir turinį. Ne visada tai filmui į naudą.
- Į kokį žiūrovą orientuojasi lietuvių filmų kūrėjai?
- Kiekvienas filmas turi savo žiūrovą, savo auditoriją.
- Kuo lietuviškas kinas unikalus?
- Tuo, kad jį kuria kiekvienas savaip unikalus lietuvių režisierius.
- Ar lietuviškas kinas konkurencingas?
- Aš manau, kad taip. Bet aišku, kad tai priklauso nuo kiekvieno asmeninių ambicijų ir to, ką siekiama nukonkuruoti.
- Koks Lietuvos kino pramonės santykis su Holivudu?
- Ir tie, ir tie kuria filmus ir nori, kad juos žiūrėtų.
- Kas yra teisingas kinas?
- Teisingas kinas egzistuoja tik ten, kur yra gyva meno kalbos cenzūra. Pavyzdžiui, sovietiniais laikais, kai buvo sprendžiama, ar filmas atitinka ideologinius partinius reikalavimus. Nenorėčiau diskutuoti apie kūrybą, vadovaujantis „teisingumo“ kriterijumi. Mano manymu, filmas arba jaudina, arba ne. O kaip giliai ir ką užkabina, ką atveria - priklauso nuo autoriaus talento ir žiūrovo jautrumo. Yra viena man labai patinkanti Antono Čechovo frazė, kurią laikau kino moto: „Nepasakok man, kad šviečia mėnulis – parodyk, kaip stiklo šukėje atsispindi šviesos spindulys“. Geriau kalbėkime apie gerą kiną.
- Ar Lietuvos žiūrovas turi galimybę matyti gerą kiną (tiek kiną Lietuvoje, tiek lietuvių kuriamą kiną)?
- Taip, didžiųjų miestų žiūrovai tokių galimybių turi. Rudenį ir pavasarį Lietuvoje vyksta dvi didžiulės kino fiestos: Europos šalių kino forumas „Scanorama“ ir tarptautinis kino festivalis „Kino pavasaris“, pristatantys rinktines šiuolaikinio kino programas bei retrospektyvas. Vilniuje turime kino teatrus „Skalviją“ ir „Pasaką“ su savo repertuaru bei festivaliais, o ir didieji kino platintojai kartais atveža į Lietuvą įdomių, ne tik „popkornams“ valgyti skirtų filmų. Tad reikia tik noro pamatyti gerą kiną.
- Kas yra blogas filmas?
- Toks, kurį žiūrėdama džiaugiuosi, kad nesu jo režisierė.
- Kokie režisieriai autoritetai?
- Mano didžioji meilė kinui prasidėjo nuo italų režisieriaus Piero Paolo Passolini. Kai dar pirmame kurse rodė jo retrospektyvą „Kino pavasaryje“, bėgdavau iš paskaitų ir net po kelis kartus žiūrėjau jo filmus, dar tuometiniame „Lietuvos“ kino teatre. Paskui atėjo prancūzų naujosios bangos filmų etapas su visu savo lengvumu, po to - Bergmano manija. Wimo Wenderso filmus privalau vis peržiūrėti, jie mane iškart pakylėja virš kasdienybės kaip tuos angelus „Danguje virš Berlyno“. Ką tik po 10 metų pertraukos su didžiuliu malonumu pažiūrėjau M. Antonioni retrospektyvą „Skalvijoje“, ir tarsi iš naujo perkračiau sampratą, kas yra režisūra. Iš dabartinių man labai artimas Toddas Haynessas su savo temomis, jų interpretacijomis ir braižu, Davidas Lynchas - savo paslaptimi, broliai Coehnai – universalumu ir potekstėmis. Dokumentikos guru – Sergejus Dvorcevojus, nors pati kuriu kitokio stiliaus kiną. Sąrašą galėčiau tęsti ir tęsti.
- Kiek filmo kokybę nulemia aktoriaus pasirinkimas?
- Manau, čia kalbėtume ne apie aktoriaus populiarumą, o apie talentą. Didieji aktoriai gali „ištempti“ ir ne patį geriausią filmą. Kita vertus, režisieriaus talentas prasideda jau kastingo etape – juk kartais neprofesionalių aktorių komanda yra geriausias pasirinkimas.
- Kokie personažai jums įdomiausi?
- Tie, kurie klauso savo širdies, kurie nebijo būti kitokie, kurių akys žiba ir kurie yra nors truputį bepročiai. Tie, kuriems tiktų dainininko Tomo Waitso žodžiai: „Geriau sudegti negu supūti“. Jų istorijos ne visada turi laimingą pabaigą. Bet antrą dugną – taip.
- Kokių atsiliepimų apie paskutinį savo kurtą filmą „Kaip mes žaidėme revoliuciją“ sulaukėte: daugiau teigiamų ar kritinių?
- Sulaukiau ir vis dar sulaukiu daugybę atsiliepimų - tiek iš pažįstamų, tiek iš nepažįstamų žmonių, kurie rašo laiškus, dėkoja už filmą, pasakoja, kaip jis juos paveikė. Tai nepaprastai jaudina ir džiugina. Juo labiau, kad nesitikėjau to.
- Kieno pastabos jums svarbios?
- Žinoma, labai svarbu ir įdomu kino kritikų įvertinimas. Jų pastabos padeda tobulėti profesine prasme. Tačiau su pastaruoju savo filmu pastebėjau ir žiūrovų reakcijos svarbą. Koks didelis džiaugsmas matyti filmo įkvėptus, prajuokintus ar iki ašarų sujaudintus žmones. Kaip įdomu su jais kalbėtis po filmo pristatymo įvairiausiose pasaulio vietose. Visai neseniai festivalyje Vokietijoje buvo rodomas „Kaip mes žaidėme revoliuciją“. Stoviu, perku kavą kino teatre, už manęs stovinti moteris padeda išversti meniu, paskui paklausia iš kokios esu šalies. Atsakau, kad esu iš Lietuvos. O ji sako, kad vakar matė nuostabų lietuvišką filmą. Ir pradeda man pasakoti apie mano filmą, kaip ji buvo paveikta ir t.t. Tai buvo tikra, nesumeluota reakcija, ir dėl tokių momentų verta leisti bemieges naktis montažinėje.
- Kultūros ministerija, kultūros rėmimo fondas – kokį kelią tenka nueiti norint gauti iš šių instancijų finansavimą kurti filmui?
- Čia verta įvesti sąvoką „prodiuseris“ - tai žmogus, kuris vaikšto į fondus ir ministerijas, o režisieriaus darbas vaikščioti pas savo herojus.
- Kiek kainuoja trumpametražio filmo techniniai ištekliai?
- Negaliu atsakyti. Kaip ir negalėčiau atsakyti į klausimą, kiek kainuoja dviejų savaičių atostogos.
- Įdomiausias nutikimas filmavimo aikštelėje?
- Neįmanoma išskirti kažkokio vieno, niekada apie tai negalvojau ir nefiksavau. Tą kartą pasijuoki ar nusistebi, pasidžiaugi ir tiek. Man širdyje pasilieka sutikti žmonės - tai didžiausia dovana.
- Kas sunkiausia dirbant su kūrybine grupe?
- Kūrybinė grupė – kaip šeima. Kaip ir šeimoje, būna visko, tačiau svarbu neužmiršti, kad visus vienija bendras tikslas, bendras „vaikas“ – filmas, ir tik nuo kūrybinės komandos susikalbėjimo ir pastangų priklauso, koks jis „užaugs“.
- Papasakokite apie savo naujai kuriamą filmą. Apie ką jis bus?
- Tai filmas apie nepaprastai talentingą fotografą Vitą Luckų ir paslaptimis bei legendomis apgaubtą jo gyvenimo dramą. Sovietiniais laikais deramo dėmesio nesulaukęs maištingas autorius vis dar mažai žinomas ir dabar, nepriklausomoje Lietuvoje. Jo unikalus milžiniškas archyvas guli Amerikoje. Tikiuosi, kad su šiuo filmu, meno istorikės Margaritos Matulytės ruošiama monografija bei didžiule paroda, Luckus pagaliau sulauks deramo dėmesio ir jo vardas taps žinomas ne tik intelektualų sluoksniui. Tiek jo darbai, tiek gyvenimo istorija negali palikti abejingų. Užsieniečiai ar mano bendraamžiai, pamatę medžiagą, stebisi ir negali patikėti, kad tai yra vaizdai iš 70-ųjų Sovietų Sąjungos. Tokie jie atrodo šiuolaikiški, nors tuo pačiu atveria praėjusį laiką. Istorijos pėdsakai ir filmo kelionė veda mane nuo Vilniaus, Maskvos, Berlyno, Prahos iki Vašingtono, kuriame dabar gyvena Luckaus našlė Tatjana. Jos dėka liko neišbarstytas ir išsaugotas didžiulis, neįkainojamos vertės Vito Luckaus archyvas.
- Rekomenduokite skaitytojams kelis filmus, kuriuos verta pamatyti.
- Kadangi rekomenduotinų filmų yra daugybė, šiuo atveju pavardinsiu tuos, kuriuos pati artimiausiu metu trokštu pažiūrėti. Pirmiausia, Leos Carax „Šventieji motorai“ - vis dar graužiu nagus, kad nepavyko jo peržiūrėti šiųmetinėje „Scanoramoje“. Tiek kolegos iš Lietuvos, tiek iš užsienio kalba apie šį filmą nesustodami, todėl suprantu, kad tai kažkas, ko praleisti tiesiog nevalia. Sekantis – naujausias danų režisieriaus Tomo Vintenbergo kūrinys „Jagten“, kurį pradėjau žiūrėti viename festivalyje užsienyje, tačiau teko išeiti iš salės, nes nebuvo angliškų subtitrų, o po peržiūros girdėjau krūvą geriausių atsiliepimų. Sklando gandai, kad nuo sausio šį filmą rodys Lietuvos kino teatruose. Na, o trečias, kurį neseniai mačiau, bet likau taip sužavėta, kad pažiūrėčiau ir dar kartą – tai pernai Berlyno kino festivalyje apdovanota iraniečių drama „Išsiskyrimas“.
- Jūsų mėgstamiausias filmas?
- Federico Fellini „Amarcord“.
