Režisierių Aleksandro Baranovo ir Dmitrijaus Kiseliovo „Sėkmės, džentelmenai“ — smarkiai pakeista ir nūdienai pritaikyta legendinių Aleksandro Sero „Sėkmės džentelmenų“ (1971 m.) istorija.
Aleksejus Trioškinas (Sergejus Bezrukovas) šventiškai pasipuošusio Sankt Peterburgo prekybos centre organizuoja pramogas vaikams.
Nuodėmės vertai milicijos leitenantei Irinai (Marina Petrenko) ne šiaip sau pasivaidena, kad Aleksejus — lyg du vandens lašai panašus į pavojingą vagišių Smailiką, kuris iš Ermitažo pagrobė nacionaliniu Kazachstano simboliu laikomus senovinius Auksinio kario šarvus.
Aleksejui siūloma infiltruotis į Smailiko gaują ir pasišildyti saulėtame Egipte.
Afrikos dykumoje vyro laukia nuotykiai — tenka krovininėmis mašinomis lenktyniauti per smėlio audrą, persirengti vietos gyventojų drabužiais. O kai pasirodo tikrasis Smailikas, Aleksejus ryžtasi žygdarbiui.
A.Baranovo ir D.Kiseliovo filme „Sėkmės, džentelmenai“ vaidino įvairiatautė aktorių komanda: rusai S.Bezrukovas, Goša Kucenka, Antonas Bogdanovas, M.Petrenko, gruzinas Dato Bachtadzė. R.Greičius buvo vienintelis užsienietis tarp kūrėjų.
— Kiek kartų matėte legendinį A.Sero filmą „Sėkmės džentelmenai“? — „TV antena“ pasiteiravo operatoriaus.
— Studijavau aktorinį ir režisūrą, todėl puikiai žinau šį filmą. Mano jaunystė prabėgo jį cituojant. Kai gavau naujojo filmo scenarijų, dar kartą peržiūrėjau aną ir supratau, kad prisimenu jį kitokį.
Prisiminimuose atrodė, kad A.Sero „Sėkmės džentelmenai“ — itin modernus spalvotas filmas. Žiūrėdamas dabar mačiau jaukią, šiltą, bet senučiukę juostą.
— Anų „Sėkmės džentelmenų“ scenarijų rašė Georgijus Danelija ir Viktorija Tokareva, filme vaidino tokios anų laikų žvaigždės kaip Jevgenijus Leonovas, Georgijus Vicinas, Savelijus Kramarovas. Ar „Sėkmės, džentelmenai“ neatrodys tik lėkšta anų „Sėkmės džentelmenų“ kopija?
— Prieš sutikdamas filmuoti pats uždavinėjau sau šiuos klausimus. Juos kėlė ir visa kūrybinė grupė. Buvo aiškiai pasakyta, kad kursime visiškai naują filmą.
„Sėkmės, džentelmenai“ prodiuseris Timūras Bekmambetovas turi išskirtinę nuojautą, talentą pasirinkti komerciškai sėkmingą temą ir surinkti kūrybinę komandą.
Kaip režisierius jis sukūrė kelis labai sėkmingus filmus. Pavyzdžiui, „Nakties žvalgybą“ (2004 m.), „Dienos žvalgybą“ (2005 m.), „Juodąjį žaibą“ (2009 m.).
Šios juostos Rusijoje sutraukdavo pilnas sales žiūrovų.
T.Bekmambetovas sugalvojo naują projektą: kone kiekvienų metų sausį pradedamas kurti naujas filmas ir visi žino, kad gruodį kaip naujametė dovana jis pasirodys ekranuose.
Panašiai kaip prancūzai, rusų kūrėjai stojo į atvirą kovą su Holivudo produkcija, plūstančia į šalies kino teatrus. Humoras — sunkiai eksportuojama prekė ir tai, matyt, yra didžioji T.Bekmambetovo filmų sėkmės Rusijoje paslaptis.
Nufilmavęs seriją komerciškai pelningų komedijų, tokių kaip „Likimo ironija, arba Laimingų Naujų!“, „Eglutės“ ir „Eglutės II“, jis tarsi sukūrė tradiciją — rusai kasmet per Naujuosius su šeimomis eina žiūrėti jo naujo filmo.
Šiemet Timūras su dešiniąja savo ranka prodiusere Iva Stromilova nutarė Naujuosius praskaidrinti „Sėkmės džentelmenų“ perdirbiniu. Filmo pavadinimas iškart atkreipia vyresnių žiūrovų dėmesį, o jaunimą sudomino reklaminiuose klipuose šmėžuojančios ekrano žvaigždės.
Skeptikai susiplaka su smalsuoliais ir atsiranda filmui būtina intriga, kuri tampa savotiška reklama.
„Sėkmės, džentelmenai“ — šilta komedija be šaudymų, gaudymų ar pasidaužymų. Čia akcentuojamos žmogiškosios vertybės ir mėginama suvokti, koks šių dienų mobiliųjų telefonų bei feisbuko kultūros jaunimo humoras.
— Kaip operatorius esate žinomas ne tik Lietuvoje, tačiau tai buvo pirmas kartas, kai ilgametražio filmo kūrybinėje grupėje dirbote Rusijoje. Kaip pakliuvote į juostą „Sėkmės, džentelmenai“?
— Rusijoje esu filmavęs reklaminius, muzikinius klipus. Tada ir susipažinau su „Bazelevs“ — T.Bekmambetovo prodiuserių bendrovės atstovais.
Jie pakvietė mane dirbti kuriant kelias reklamas, siūlė filmuoti „Eglučių“ epizodus, bet tąsyk atsisakiau.
— Ar dirbti „Sėkmės, džentelmenai“ komandoje buvo sunku?
— Nelengva. Pirmiausia dėl to, kad tai naujametė istorija, o filmuoti Sankt Peterburge pradėjome birželio pabaigoje, kone per didžiausius karščius.
Filmo veiksmas dažniausiai vyksta naktį. O tie, kas buvo Sankt Peterburge, puikiai žino, kad birželį nakties ten iš viso nėra.
Kinematografijos požiūriu Piteris — tikras perlas.
Tai vienas gražiausių miestų, kokius esu matęs, o mačiau tikrai nemažai.
Daugiausia filmavome Rusijos XIX a. pabaigos architektūros pastatuose, kuriuose daug stiklo, veidrodžių, langų. Kadangi filmavome per baltąsias naktis, o reikėjo tikros nakties, viską teko uždengti.
Lauke kildavo kitų bėdų: vasarą reikėjo paversti žiema, sugalvoti, ką daryti, kad aktoriams iš burnos eitų garas. Tekdavo gerai apmąstyti kiekvieną kadrą.
— Vasarą sukurti sniegą šiais laikais, matyt, nesudėtinga. O kaip užtemdėte baltąsias Sankt Peterburgo naktis?
— Sniegą tikrai nesunku sukurti, yra vadinamasis sniego verslas. Sniego žmonės, kaip mes juos vadiname, siūlo įvairius variantus: šlapdribą, purų sniegą, pūgą, ledą, varveklius ir panašiai.
Reikėdavo apgalvoti kiekvieną detalę, nes sniego turi būti ir ant palangių, ir namo pakraščiuose. Linksma stebėti specialistus, kurie taip šauniai moka mulkinti žmones.
Sunkiausia buvo uždangstyti stiklus. Įsivaizduokite, jei reikėtų uždangstyti Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro langus.
— Dirbote ne tik Sankt Peterburge. Tris savaites filmavote Izraelyje. Kodėl būtent ten?
— Buvo renkamasi iš kelių Afrikos šalių, Izraelio, Turkijos ir Kazachstano. Idėjos dirbti vienur atsisakyta dėl saugumo, kitur buvo per brangu.
Filme „Sėkmės, džentelmenai“ svarbiausi yra aktoriai ir kiekvieno jų metų tvarkaraštis sudėliotas kone minutės tikslumu. Žinojome, kad užsienyje filmuotis jie galės tik 8 dienas ir būtent tuo metu — nė diena vėliau.
Artėjo filmavimo data, o mes dar nebuvome nutarę, kur dirbsime. Pagaliau sulaukiau žinios, kad turiu skristi į Maskvą, o ten praneš, kur toliau. Maskvoje pasakė, kad keliauju į Izraelį.
Sužinau ir tai, kad nespėta iki galo sutvarkyti darbo leidimų šioje šalyje, todėl saugumo pareigūnams Maskvoje, kurie mane neišvengiamai tikrins, turiu meluoti, kad skrendu atostogauti.
Saugumiečiai iš tiesų klausinėjo. Klausia vienas, antras, trečias. Aš jiems pasakoju, kaip Izraelyje buriuosiu, kaip turiningai leisiu atostogas, ir matau, kad jų nepasitikėjimas vis didėja.
Galiausiai pareikalavo parodyti internetu užsakytų viešbučių patvirtinimą. Atsidarau asmeninį kompiuterį, jis automatiškai prisijungia prie belaidžio interneto ir saugumietis mano elektroniniame pašte perskaito ką tik gautą laišką rusų kalba: „Ramūnai, kai tave tikrins saugumas, viską meluok.“
Netrukus prieš saugumiečius stovėjau vienais apatiniais. Buvo patikrintas kiekvienas mano daiktas ir drabužis.
Teko atskleisti kortas, tačiau jie ir patys išsiaiškino, kad esu operatorius. Visi iš to pasijuokėme ir netrukus jau skridau į Tel Avivą.
— Filmas „Sėkmės, džentelmenai“ gerokai skiriasi nuo A.Sero „Sėkmės džentelmenų“. Skiriasi net pavadinimai: naujajame filme atsirado kablelis ir žodis „džentelmenai“ tapo kreipiniu. Kai žiū-rėjote sumontuotą filmą, prie kurio prisidėjote, ar pačiam jis buvo įdomus?
— Filmai iš tiesų turi mažai bendra. Panaši situacija, kad du išoriškai itin panašūs, bet visiškai skirtingų charakterių žmonės tarsi kovoja tarpusavyje kaip du žmogaus pradai. Tačiau tuo panašumas ir baigiasi. Naujajame filme — visai kiti nuotykiai ir visai kitoks humoras. Jis labiau pritaikytas šių dienų feisbuko kultūrai. ➔
Režisieriams buvo sunku pasirinkti aktorius. A.Baranovas — pagyvenęs, išmintingas, ramaus būdo žmogus, garsėjantis tuo, kad itin gerai moka burti aktorių komandas, galiausiai nutarė pagrindinį vaidmenį patikėti S.Bezrukovui. Tai buvo rizikingas sprendimas, nes Sergejus Rusijoje yra atlikęs bene visus didžiausius kino vaidmenis. Rusija, aišku, reagavo, kaip ir reikėjo tikėtis: „Ir vėl jis?!“
Bet režisierius tvirtai laikėsi savo pozicijos. Jau per reklaminio juostos klipo filmavimą suvokiau, kad S.Bezrukovas — fenomenalus aktorius.
Aktoriai ir režisieriai nuolat keitė ir tobulino scenarijų, namuose repetuodavo etiudus ir galiausiai parengdavo epizodus, kurie filmą darė vis spalvingesnį, o humorą — subtilesnį. Tačiau man juoko buvo mažai, nes visas mūsų — didžiulės operatoriaus grupės — darbas dėl tokių linksmų improvizacijų eidavo perniek.
Kai aktorius ateina į filmavimo aikštelę ir pasiūlo visai kitą sprendimą, nei buvo sumanyta, turi verstis per galvą, kad neviršydamas filmuoti skirto laiko pasirengtum darbui: perstatyti kameras, iš naujo reguliuoti apšvietimą ir panašiai.
Mano komandoje dirbo apie 40 žmonių ir visa ši armija lakstė tekina, nuolat patyrė stresą.
— Pats dirbote su kamera ar tik dirigavote darbo procesui?
— Vadovavau filmavimui, bet prie kameros nestovėjau tik pirmą darbo savaitę. Paskui stojau prie pagrindinės kameros — pats ją valdydamas jaučiuosi geriau.
Kūrybinė grupė buvo didelė, prie monitorių — aibė žmonių ir nuolatinis erzelis, todėl negalėjau susikaupti. Kai atsistojau prie pagrindinės kameros, kaip esu įpratęs, supratau, kad taip geriau galiu valdyti filmavimo aikštelę ir būti arčiausiai aktorių.
— Ar jums ši komedija juokinga?
— Mačiau kelis montažo variantus. Kai pamačiau pirmąjį, buvau labai susikrimtęs, nes atrodė, kad nieko, ką padariau kaip operatorius, ten neliko, kad filmą įsivaizdavau visai kitokį, kad šis man svetimas.
Likus savaitei iki premjeros nuvykau į Maskvą tvarkyti spalvų ir pamačiau galutinį variantą. Jis buvo visai kitoks nei pirmasis. Manau, galiausiai buvo sukurtas tikrai įdomus filmas.
— Galbūt su T.Bekmambetovu dirbsite ir ateityje?
— Neapkraunu savęs mintimis, kas bus toliau. Man buvo svarbu įveikti šitą filmą, buvo įdomu dirbti Rusijoje. Galbūt šioje rinkoje norėčiau dirbti kuriant autorinį filmą, bet kino pasaulyje po vieno ryškaus darbo dažnai atsiduri konkrečioje lentynoje.
Kai kas nors ieško profesionalų, tarsi taip ir dėlioja: tas dirba komercinių filmų, tas — autorinių, tas — dokumentikos srity.
Esu filmavęs penkis ar šešis autorinius filmus, kurie pasiekia nedidelę auditoriją, bet laimi rimtuose festivaliuose, tokiuose kaip Sandanso (JAV), Kanų, Venecijos, Berlyno.
Tokie filmai ir jų apdovanojimai tarsi sukūrė sėkmės legendą, bet juos matė vos kelios dešimtys tūkstančių žmonių. Kitos juostos pareikalavo kelerių metų darbo, bet po kelių premjerų buvo užmirštos.
„Sėkmės, džentelmenai“ taiko į dešimčių milijonų auditoriją ir man, kaip kūrėjui, tai atrodo prasminga.
Įvertino ir lietuviai, ir čekai
R.Greičius yra sukūręs per dvi dešimtis filmų. Jis yra Europos kino akademijos narys.
Už juostą „Tadas Blinda. Pradžia“ (rež. Donatas Ulvydas) R.Greičius šiemet pelnė Sidabrinę gervę.
Jaunystėje ragavo ir aktoriaus duonos, beveik dešimtmetį studijavo ir kūrė Čekijoje.
Čekai R.Greičių įvertino 2008-aisiais — skyrė Čekų liūtą kaip geriausiam šalies operatoriui.
„Sėkmės, džentelmenai“ — pirmasis operatoriaus ilgametražis filmas, sukurtas Rusijoje.
Lietuvių aktoriai — užsienio filmuose
Ingeborga Dapkūnaitė (49 m.) nusifilmavo daugybėje rusų režisierių filmų, tarp jų — Nikitos Michalkovo “Saulės nuvarginti” (1994 m.) ir dramoje “Pamaskvio vakarai” (1994 m.), už kurį pelnė “Nikos” apdovanojimą. 1996 m. nusifilmavo Holivudo juostoje su Tomu Cruise’u “Misija neįmanoma”, o 1997 m. vaidino šalia Brado Pitto juostoje “Septyneri metai Tibete”. 2007 m. filmavosi Peterio Webberio siaubo dramoje “Hanibalas. Pradžia”. Šiuo metu kino teatruose rodoma britų režisieriaus A.Lloydo romantinė komedija “30 širdies dūžių”, kur ji vaidina elitinę prostitutę.
Agnė Ditkovskytė (21 m.) yra sukūrusi ne vieną vaidmenį rusų režisierių filmuose. 2006 m. ji nusifilmavo Rezo Gigineišvilio juostoje “Karštis” su rusų kino žvaigžde Aleksejumi Čadovu. Šią vasarą Agnė tapo šio aktoriaus žmona.
Saulius Siparis (52 m.) rusų režisierių filmuose kuria vaidmenis nuo 1983 m. 1994 m. jis nusifilmavo režisieriaus Judo Tayloro “Bound in Blood”, 1999 m. — Donnos Deitch “Velnio aritmetikoje”, 2001 m. Vincento Montono “The Hit”, o 2006 m. — Bretto Leonardo juostoje “Kalnietis. Ištakos”.
Juozas Budraitis (72 m.). Aktoriaus filmografijoje — beveik šimtas vaidmenų. Dauguma jų — rusų režisierių juostose. Pastarųjų metų filmai — “Žiemos romanas” (2004 m.), “Arjė” (2004 m.), “Kunigaikštienė Sluckaja” (2004 m.), “Imperijos žūtis” (2004 m.), “Vilkogaudis” (2006 m.), “Pirmasis bandymas” (2009 m.), “Apie meilę” (2010 m.) ir kt.
Donatas Banionis (88 m.) — bene daugiausia vaidmenų užsienio režisierių filmuose sukūręs lietuvių aktorius. 1966 m. jis atliko nedidelį kunigo vaidmenį Eldaro Riazanovo komedijoje “Saugokis automobilio”, o 1968 m. įkūnijo sovietų žvalgą Ladeinikovą Savo Kulišo filme “Ne sezono metas”.Šis vaidmuo aktoriui pelnė šlovę Sovietų Sąjungoje. Po metų jis buvo pakviestas filmuotis Michailo Kalatozovo filme “Raudonoji palapinė”. Tai buvo bendras SSRS ir Italijos kino projektas. Vaidmuo buvo nedidelis, bet lietuviui teko galimybė padirbėti su aktoriais Seanu Connery, Luigi Vannucchi ir Peteriu Finchu.Iš karto po to aktorius filmavosi pas garsųjį režisierių Grigorijų Kozincevą filme “Karalius Lyras” kartu su estu Jüri Järvetu ir latve Lilita Ozolinia.1970 m. vokiečių režisierius Konradas Wolfas pakvietė D.Banionį įkūnyti didžiojo ispanų dailininko Francisco Goyos biografinėje dramoje “Goya, arba Sunkus pažinimo kelias”. Tuo pat metu režisierius Andrejus Tarkovskis pakvietė aktorių filmuotis “Soliaryje” (1972 m.). Ši mistinė drama pelnė apdovanojimą tarptautiniame Kanų kino festivalyje. Per savo gyvenimą įvairiose kino juostose aktorius sukūrė daugiau nei 80 vaidmenų.
