Tai pasakojimas apie revoliuciją Britanijos ūkyje, kažkuo primenančią Sovietų laikų kolektyvizaciją. Šiame seriale susipina Antrojo pasaulinio karo istorija, ūkininkų sumanumas ir geležinė ištvermė.
Premjeros proga pagrindiniai „Karo laikų ūkininkai“ archeologas Peteris Ginnas ir istorikė Ruth Goodman davė išskirtinį interviu portalui lrytas.lt.
- Koks buvo didžiausias jūsų atradimas filmuojant „Karo laikų ūkininkus“?
Peteris: Pirmasis – tai karveliai. Jeigu norėjai gauti normuojamo lesalo auginamiems karveliams, reikėjo priklausyti karvelių tarnybai. Ūkininkai ir vietos žmonės juos mokydavo, o kiekviename bombonešyje būdavo po du pašto karvelius. Daug tokių karvelių buvo nusiųsti į Europą, taigi pasipriešinimo judėjimo dalyviai galėjo ir gauti, ir siųsti pranešimus.
Karvelių vaidmuo tiesiog neįtikėtinas. Baigus filmuoti, vienas karvelis buvo rastas kamine netoli Bletčlei parko. Karvelio kūnas su pritvirtintu laiškeliu. Tai koduotas pranešimas, labai neįprastas, todėl tikriausiai jį siuntė pasipriešinimo judėjimo atstovai ar panašiai. Jo nepavyksta iššifruoti. Todėl tiksliai, kas ten parašyta, žinojo tik gavėjas ir siuntėjas.
Kitas dalykas – asmeniniai žmonių pasakojimai. Daugybė mūsų sutiktų žmonių papasakojo fantastiškų istorijų. Nuostabu, kaip žmonės rizikavo gyvybe ir kaip aktyviai dalyvavo V. Čerčilio slaptosios armijos veikloje. Sunku ir įsivaizduoti, kad vyras ir žmona – abu galėjo dirbti slaptajai armijai ir nė vienas iš jų nežinojo, kad sutuoktinis priklauso šiam tinklui. Tai mums padėjo atsilaikyti.
Ruth: Labiausiai mane pribloškė tai, kiek mažai težinojau apie savo šeimos istoriją. Tai mane sukrėtė. Domiuosi istorija, ypač savo šalies, myliu savo šeimą ir puikiai su visais sutariu, todėl negalėjau patikėti, kad filmuojant „Karo laikų ūkininkus“ manoji šeima atskleidė man tiek daug naujo. Nuolat rasdavosi nežinomų istorijų, apie kurias ničnieko nebuvau girdėjusi. Tai mane pribloškė ir privertė pasijusti blogai. Bet taip pat padėjo suvokti, kiek tokių pokalbių dar gali būti ateityje. Kad yra gausybė informacijos, kurios galime netrukus netekti. Kol dar galime, turime ją griebti. Tikrai buvo šaunu išsiaiškinti visus tuos dalykus. Pamačiau, kad tai gali būti nauja pokalbio tema. Pajutau stipresnį ryšį su šeima. Ir dėkoju tėčiui, kad visa tai man papasakojo!
- Su kokiais sunkumais susidūrėte filmuodami?
Ruth: Orai. Turėjome daug bėdų dėl orų. Bet kuris ūkininkas puikiai žino, kokie svarbūs yra orai, taigi dėl oro sąlygų tie metai buvo gana sudėtingi. Netekome kone viso derliaus. Linai tiesiog neužaugo. Kviečių derlius – na, jį vos ne vos pavyko išgelbėti, bet jis nebuvo geras. Tai nebuvo derlingi metai. Taip pat ir su daržu. Turėjome rimtų sunkumų.
Peteris: Taip nutiko ne tik mums, bet ir ūkininkams visoje Britanijoje. Bet mums tai buvo siaubingai drėgni metai.
Ruth: Be to, mūsų dirbamai žemei visada kenkė per didelė drėgmė. Žemės buvo prastai nusausintos slėnyje prie upės. Todėl mums buvo tikrai nelengva, kai ėmė smarkiai lyti.
Peteris: Na, man teko bendrauti su žmonėmis, kurie anksčiau dirbo šią žemę, ir jie tvirtino, kad jiems niekaip nepavyko ten nieko dora išauginti. Kaip tik todėl žemė ir buvo paversta ganykla gyvuliams, nes tiesiog netiko žemdirbystei. Turėjome daugybę traktorių, tačiau, nors jie turėjo būti mūsų pagalbininkai, su jais buvo sunku. Sunku buvo juos net užvesti – tekdavo gerokai paprakaituoti.
Ruth: Tai nebuvo modernūs geri traktoriai. Tai buvo patys pirmieji modeliai, todėl jais naudotis nebuvo taip paprasta kaip šiuolaikiniais. Ir, žinoma, viskas, kuo naudojomės, buvo nenaujoviška, senų modelių, pagaminta seniai. Tai buvo seni griozdai – senovinė, gerokai padėvėta technika. Mums tikrai nebuvo lengva, ypač su „Fordson“ traktoriumi.
- Prie ko buvo sunkiausia prisitaikyti filmuojant? Kokių daiktų ar patogumų jums labiausiai stigo?
Ruth: Man visada buvo sunkiausia susitaikyti su vienu dalyku – šalčiu. Nuolat su juo kovoju. Šaltis mane gniuždo. Jis nepaleidžia iš savo gniaužtų nė dienelei beveik visus metus. Man tikrai sunku ištverti šaltį.
- Tik šaltis? O kaip dėl vandentiekio?
Ruth: Matote, viskas susideda. Su šalčiu kovojame įvairiai. Mus šildo ne tik centrinis šildymas. Svarbūs ir tokie dalykai kaip iš čiaupo bėgantis karštas vanduo. Jeigu visus namų ruošos darbus tenka atlikti naudojant tik šaltą vandenį, tas šaltas vanduo taip pat nuolat veikia kūno temperatūrą. Šalti skalbiniai, šaltas vanduo plaunant indus, grindis – visą laiką šalta. Visi įprasti darbai – tai nuolatinis mirkimas šaltame vandenyje, bent jau iki alkūnių. Tai visai kitas dalykas. Man tai buvo sunku.
- Ar galite teigti, kad gyvenote kaip senaisiais laikais?
Ruth: Dažnai girdžiu sakant, kad anksčiau įtampos buvo mažiau, bet tikrai nesuprantu, kaip galima jaustis ramiam, kai tavęs nuolat neapleidžia mintis, ar tavo vaikai nemirs. Tais laikais medicina jau buvo gerokai pažengusi, bet jos laimėjimais galėjo naudotis ne visi. Taigi, net nepaisant karo pavojų, vaikų mirtingumo rodikliai buvo tikrai aukšti, palyginti su šiuolaikiniu gyvenimu, ir tai kėlė įtampą. Žinoma, dar seniau, pavyzdžiui, karalienės Viktorijos laikais, mirdavo 25 proc. vaikų, nesulaukusių nė penkerių metų. Tiesiog nesuprantu, kaip daugumai mūsų tokie dalykai gali atrodyti menkesni nei kas nors kita šiuolaikiniame gyvenime. Taip pat ir baimė dėl to, kas gali nutikti – dėl socialinės gerovės, kurią dabar turime susikūrę. Anuomet daug žmonių badavo. Šiais laikais to nebėra. Manau, kad tie, kurie teigia, jog anksčiau buvo mažiau įtampos, į praeitį žvelgia pro storus rožinius akinius.
Peteris: Be to, prisiminkite, kokia atmosfera Britanijoje tvyrojo karo metu. Pavyzdžiui, vokiečių naciai nuolat per radiją transliavo propagandą teigdami: jūs praradote dar kelis laivus, mes tuoj jus užgrobsime, jūs mirsite. Arba galite tuoj pat pasiduoti. Tačiau jiems nepavyko mūsų išgąsdinti – jie tik sustiprino ryžtą kovoti. Apsiaustis mus paveikė psichologiškai. Viskas būtų buvę visiškai kitaip, jeigu šalį būtų užėmusi priešiška armija. Tada negalėtum būti tikras, kad tavo kaimynas nesirengia tavęs įduoti slaptajai policijai ar okupantams. Tai visiškai skirtingi dalykai. Ar sunku grįžti į normalų gyvenimą pagyvenus karo laikų ūkyje? Ar galite papasakoti ką nors įdomaus apie skirtumus?
Ruth: Ne, sunku tikrai nebuvo! Dievinu centrinį šildymą. Tikrai.
Peteris: Tai padėjo susimąstyti. Turiu omenyje, kad niekada iš tikrųjų nesupratome, ką reiškia gyventi karo metu. To neįmanoma suprasti. Bet mes siekėme kuo labiau prie to priartėti, be to, tai privertė susimąstyti, kaip mums iš tiesų pasisekė. Žinoma, viskas priklauso nuo to, kuriame pasaulio kampelyje esate, bet dabar, čia, esu be galo laimingas, kad galiu gyventi taip, kaip gyvenu.
Ruth: Taip, sunku prisiminti tokį istorijos laikotarpį, kai bet kuris asmuo (kad ir koks turtingas) gyveno taip pat gerai, kaip šiandien gyvena paprastas Britanijos pilietis. Turiu omenyje, kad šiandien panorėję galime puikiai maitintis, mėgautis pertekliumi, gyvename šiltai ir turime nuostabią sveikatos priežiūros sistemą. Pavyzdžiui, Henrikas VIII gyveno daug prastesnėmis sąlygomis, negu daugelis mūsų šiandien. Kitas svarbus dalykas, su kuriuo mūsų komandai neteko susidurti karo laikų ūkyje ir su kuriuo mums netenka gyventi šiuolaikiniame pasaulyje, yra baimė. Gali nesunkai apsimesti, kad dabar karo laikai, nors iš tiesų žinai, kad nieko bloga tau nenutiks. Kaip tik todėl tuomečio gyvenimo visiškai negalima lyginti su tuo, kaip gyvename šiandien. Peteris: Taip. Be to, negalima pamiršti, kad iš tiesų Britanijai šiame kare labai pasisekė. Nors mums grėsė įsiveržimas, mūsų salos taip ir neužgrobė. Todėl Didžiosios Britanijos gyventojai, nors ir susidūrė su įvairiais karo sunkumais, nepatyrė to, ką teko išgyventi kitiems europiečiams.
Ruth: Tikrai lengvai išsisukome. Britanijoje apie tai dažnai pamirštama. Čia žmonės daug kalba apie savo patirtus karo baisumus. Ir dažnai iš atminties išgaruoja tai, kaip sunku buvo kitose Europos šalyse. Kaip manote, ar jūsų netradicinis požiūris į istoriją skatina žmones labiau ja domėtis?
Peteris: Manau, kad taip. Pavyzdžiui, kai dar mokiausi mokykloje, istorija dažniausiai reiškė datas ir svarbiausius įvykius. Tačiau tik maždaug nuo septintojo dešimtmečio imta labiau gilintis į kasdienį gyvenimą, tiesa? Ypač prie to prisidėjo ankstesnių įvykių atkūrimo grupės, kurių veikloje dalyvavo ir Ruth. Pasikeitė ir muziejai. Taigi manau, kad kaip tik tai mus ir suartina. Kasdienis gyvenimas, paprasto žmogaus gyvenimo istorija.
Ruth: Istorija – tai žmonės. Turiu omenyje, kad visuotinė ir atskiro žmogaus istorija yra glaudžiai susijusios – net joms apibūdinti vartojame tą patį žodį. Manau, kad tai daug ką pasako. Kuo glaudžiau istorija susijusi su žmonėmis, tuo ji atrodo įdomesnė. Mums patinka klausytis istorijų apie žmones.
- Koks maisto produktas, jūsų nuomone, karo metu buvo svarbiausias Didžiojoje Britanijoje?
Peteris: Vienas maisto produktas iš tiesų atliko itin svarbų vaidmenį – tai bulvės. Bet pabaigoje tikrai turėjome daugybę bulvių.
Ruth: O man pirma į galvą šovusi mintis – morkos, nes šis produktas ne kartą pasitarnavo Didžiajai Britanijai. Morkos gana ilgai padėjo apsaugoti mūsų lakūnus tuo metu, kai išradome radarą ir išmokome pamatyti artėjančius vokiečius. Tai mūsų lakūnams suteikė galimybę numušti priešų lėktuvus. Vyriausybė, siekdama išbandyti naująjį įrenginį ir išsaugoti paslaptį apie išradimą, aktyviai skelbė, kad geriau matyti tamsoje padeda morkos. Tai suteikė mums šiek tiek laiko, kol vokiečiai išsiaiškino, kad sukūrėme naujas technologijas. Gal jums pavyko aptikti kokių nors gardžių patiekalų receptų, kuriuos ir toliau naudosite pasibaigus filmavimui?
Peteris: Ir vėl morkos – morkų pyragas labai populiarus Didžiojoje Britanijoje ir išpopuliarėjo kaip tik karo metu. Morkų pyragas mėgstamas ir dabar. Yra dar vienas patiekalas, kurį žinojome dar prieš pradėdami filmuoti, jis buvo gaminamas iki 1939-ųjų – prieš pradedant normuoti maisto produktus – ir yra nuostabus. Keptuvėje su gabalėliu sviesto reikia pakepinti duonos, bananų, pomidorų ir kumpio. Žinoma, kad skamba nekaip, bet skonis puikus. Galėčiau nuolat taip pusryčiauti. Ar turite kokių nors istorinių paslapčių, kuriomis norite nustebinti žiūrovus?
Peteris: Manau, kad taip. Noriu pasakyti, kad man akis atvėrė tai, jog nė neįsivaizdavau, kas mano šalyje dėjosi per Antrąjį pasaulinį karą. Žinojau apie svarbiausius įvykius – tris didvyres iš kaimo, tėvynės gynėjus, užkardas paplūdimiuose ir ant kelių, bet nežinojau, ką žmonės darė kiekvieną dieną, kad išliktų, ir tai tikrai man atvėrė akis – čia begalė išties įdomių istorijų. Ruth: Na, yra kelios paslaptys. Tikrai nežinau, kiek noriu apie jas papasakoti kitiems, bet filmuojant atradau, kad mano senelis dalyvavo juodojoje rinkoje. Tai mane šiek tiek nustebino. Dar nežinau, kiek norėčiau apie tai papasakoti plačiajai visuomenei. Jo jau nebėra, todėl jis nebegali nieko pasakyti, bet vis dėlto...
Peteris: Įdomu tai, jog turėjome apsvarstyti galimybę dalyvauti juodojoje ir, žinoma, pilkojoje rinkose – jos tikrai labai vilioja. Bet vėlgi – jeigu žinotum, kad aplinkui žmonės žūsta ar nuolat rizikuoja gyvybe, kad gautų nors šiek tiek maisto, ar patys elgtumėtės kitaip? Sunkus klausimas. Negalime į jį atsakyti, kol patys neatsidūrėme tokioje padėtyje.
Ruth: Tikrai negalime. Negalime. Stebina ir kiti su buitimi susiję dalykai – pasaulinio karo metu dažnai buvo atsigręžiama į praeitį. Kadangi daug ko trūko, žmonės buvo priversti prisiminti laikus, kai tų dalykų nė nebuvo. Jeigu nėra gumos, nepagaminsi aulinių guminių batų. Trūkstant kuro, teko ieškotis kitų energijos išteklių. Jeigu buvo stokojama odos, reikėjo kaip nors kitaip suktis gaminant avalynę, ir taip toliau. Ir dažnai tai reiškė prisiminti senus laikus. Taigi vienas iš dalykų, kuris mane gerokai nustebino, buvo tas, kad karo laikų Britanijos istorija dažnai priminė XVIII ir XIX amžių Britanijos istoriją.
