Senų gerų bičiulių Marčiaus (kaip jį vadina draugai) ir Vytaro paprašiau, kad klausimus vienas kitam pateiktų raštu, nepasitarę, nesusiderinę ir iš anksto neaptarę. “Kokia tema?” — paklausė vyrai. Jokios! Visiška laisvė.
“Galite vienas kito klausti ir apie tai, ko iki šiol neišdrįsote”, — pakursčiau.
Po kelių dienų draugai susitarė susitikti mieste ir pasikeisti užklijuotais vokais, kuriuose ant baltų popieriaus lapų sugulė klausimai vienas kitam.
Vytaro klausimai Martynui
— Norėjau, Martynai, išlieti tai, kas ant širdies guli jau daug metų. Kadaise gaudėme lydekas velkiaudami (Žvejybos būdas plaukiant valtimi. — Red.). Aš irklavau, o tau užkibo didžiausias gyvenimo lydys. Padėjau tau jį ištraukti.
O pernai aš pritraukiau prie valties gerą lydeką. Puolei man padėti, tačiau lydeką ėmei taip, kad ji nutrūko ir paspruko. Ar tikrai tau netyčia taip išėjo?
— Mano atsakymas sulauks tokios pat reakcijos, kaip ir žmogaus, su mėlyne paakyje atėjusio į darbą. Jis gali pasakoti, kad atsitrenkė į klastingai pravertas duris, vaikas žaisliniu vagonu netyčia užvožė ar sportuodamas į treniruoklį galva bakstelėjo. Vis tiek visi aplinkui klausydami tik linkčios ir galvos, kad geriau nesuktum smegenų kitiems ir prisipažintum, jog girtas įsivėlei į muštynes.
Tad ir su ta nelemta žuvimi taip. Vis tiek niekada mano gerais ketinimais nepatikėsi. Beje, nebuvo ji jau tokia didelė, kad reikėtų tiek gailėtis. Aš pats tokias ir šiaip paleidžiu.
— Aš toleruoju daugybę tavo keistenybių, bet dėl vienos man iki šiol neramu. Paaiškink — kodėl iš JAV parsivežei tą didelę bizono kaukolę su ragais ir kur ji yra dabar?
— Ta kaukolė vis dar puošia kambario sieną ir yra penas mano žmonos atkakliems kūrybiniams bandymams su ja susidoroti. Bet dar laikausi.
Kai keliavome po Ameriką, važiuojant pro vieną indėnų krautuvėlę Dakotoje ir pasidaviau vidiniam impulsui ją įsigyti.
Vieni neatsilaiko prieš vitrinoje besipuikuojančius batus, gėrimus ar telefonus. Aš kritau prieš bizono kaukolę. Matyt, tai Karlo May, Liselotte Welskopf-Henrich ar Jameso Cooperio knygų įtaka. Beje, gerai, kad muitininkai oro uoste pasitaikė geranoriški. O juk galėjau iki šiol ten su ja gyventi.
— Esi parašęs ir išleidęs jau tris knygas (“Šilko kelias, arba 10 000 kilometrų su “Pagieža” (2009 m.), “Tuk tuk Indija” (2010 m.), “Kartą Pietų Amerikoje” (2012 m.). — Red.). Iš kur tiek valios, užsispyrimo? Kai draugai lauke gainioja kamuolį, eina lenktynių, leidžia laisvalaikį prie vandens, tu kažkur užsidaręs rašai, rašai, rašai... Kodėl neini į lauką su draugais?
— Jei atsakyčiau, kad man mano knygos ir yra tikrieji draugai, palaikytum mane visiškai “nupušusiu”. Ir su draugais pirty po varžybų iš pavydo kaskart pašiepti nepamirštum. Todėl kantriai, it nesupratingam vaikui aiškinu dar kartą: aš nežinau. Tai nėra paprasta, smalsusis mano drauge, ir reikalauja nemažai vidinių bei išorinių pastangų, pasiaukojimo bei disciplinos. Bet man tai labai patinka.
Tikiuosi, ir pats tai greitai pajusi. Man labai gražios pasirodė tos tavo kelios užrašytos istorijos iš karų laikų. Metas būtų pačiam pajusti, ką reiškia rašytojo drausmė, valia ir režimas.
— Kada tau labiau patiko — kai tave lygindavo su Axlu Rose’u (JAV muzikantas, grupės “Guns N’Roses” įkūrėjas. — Red.) ar dabar, kai esi lyginamas su aktoriumi Bradu Pittu?
— Žmogaus prigimtis, matyt, jau tokia, kad visuomet ką nors su kuo nors lyginame. Ir patį su “Metallica” vokalistu, būna, sugretina. Išorinis panašumas ir lyginimas su iškiliomis asmenybėmis — malonu.
Kaip ir tai, kad retkarčiais mūsų bendravimą kelionėse tūlas pavadina Edvardo Gudavičiaus ir Alfredo Bumblausko pokalbiais. (Šie istorikai rengė LTV laidą “Būtovės slėpiniai”, už kurią 1998 m. pelnė Nacionalinę premiją. — Red.) Tačiau man daug maloniau, kai laikui bėgant kitų veiklą ir darbus pradeda lyginti su tuo, ką darome mes.
— Nenumaldomai artėja tavo keturiasdešimtmetis. (Šių metų gegužės 23 d. — Red.) Ar jau jautiesi pasiekęs vidinę brandą, suvokiantis aplinkinį pasaulį ir jame kylančias problemas? Ar tai tiesiog nieko nereiškianti tariama gyvenimo riba, kuri labiausiai rūpi draugams kaip proga pašvęsti?
— Iš mano tamstai pateikiamų klausimų galima nuspėti atsakymą. Bet mane labiau džiugina tai, kad mes vis dar sugebame pajuokauti. Ir dar maloniau, kad sėkmingai veikia ne tik tie patys septyni dvidešimties metų senumo “bajeriai”.
Martyno klausimai Vytarui
— Kaip manai, kokia prasmė yra leisti balsuoti dėl atominės elektrinės į reikalą neįsigilinusiems žmonėms, kai jie sugeba nepažįstamam žmogui atiduoti visas savo gyvenimo santaupas už neva nusikaltimą padariusį sūnų, kurio net neturi?
— Labai jau čia rimtą klausimą pateikei. Manau, referendumo išvis nereikėjo. Jis buvo patariamasis ar kažkoks konsultacinis. Vadinasi, iš anksto niekinis, parodomasis. Suprask — jo rezultatai nieko nereiškia. Valdančioji dauguma (nesvarbu kokia) vis tiek ją statys.
Pritariu tavo klausimo potekstei — spręsti turėtų specialistai, o ne populistai. Mes diskutuojame apie tai, ko neišmanome. Bet galvoje visi intuityviai turbūt turime saugumą, ar ne? Man japoniškas reaktorius Visagine a priori yra saugesnis nei keli rusiški prie sienų neprognozuojamų politinių veikėjų rankose.
— Kur yra augančios įtampos tarp Irano ir Izraelio riba? Viena iš versijų, kad tai priklauso tik nuo Irano slėptuvėse esančio urano prisotinimo procento, kuris vasarą jau sieks 90 procentų.
— Pasaulio politinė sistema jau daug metų yra kaip susisiekiantieji indai. Kur tik kas negerai, tuoj situacija lyginama tokiu įkyriu ir kartais skaudžiu gulsčiuku.
Labiau tikėdamas sveiku protu nei politinėmis paranojomis manau, kad šiuolaikiniame pasaulyje niekas neleis peržengti situacijos, kokia galėtų būti įsivaizduojama tarp Irano ir Izraelio.
Man regis, kad anksčiau ar vėliau valdžios formos, pagrįstos religija, išnyks. Nesvarbu, ar tikima pranašu, ar rubuiliu dinastijos įpėdiniu. JAV prezidentas Richardas Nixonas kadaise gerai pasakė: nereikia kištis į Sovietų Sąjungos vidaus reikalus. Ji pati subyrės dėl vidinių prieštaravimų. Ką ir reikėjo įrodyti.
— Tu tik per stebuklą ir netikėtą ligą nebuvai išvežtas kariauti į Afganistaną. Dažnai mintimis grįžti į tas dienas?
— Grįžtu. Dažniausiai galvoju, kiek žmogaus likimą lemia atsitiktinumai. Arba — kaip nepražiopsoti ko nors šalia, kas tau skirta. Arba išvengti to, ko nenori. Fatališkų dalykų nenumatysi. Jei prieš 27 metus nebūčiau Ašchabade pulko rikiuotėje stovėjęs pirmoje eilėje geltonas nuo geltligės ir krečiamas karštinės, generolas eidamas pro rikiuotę nebūtų manęs pamatęs ir išsiuntęs į sanitarinę dalį. O kitą dieną visi išskrido į Kabulą.
Tai taip ir dėlioji tas savo mintis — kiek tu pats lemi likimą, o kiek dar kas nors. Ar prieš vėją nepapūsi, ar kiekvienas savo likimo kalvis?
— Ar Lietuvos futbolo rinktinės pajėgumas yra paprasčiausiai mažesnis už mūsų poreikius matyti ją pasaulio ar Europos čempionate, ar tiesiog sirgalių svajonės per didelės
— Lietuvos futbolo rinktinės pajėgumas atitinka pastaruosius dešimtmečius futbolo ir valstybės institucijų vykdytą šios sporto šakos marinavimą didžiausią dėmesį kreipiant į intrigas tarp klanų ir oro pilių statybas. Žaidėjai žaidžia taip, kaip moka, o tikri sirgaliai svajoja iki galo. Poreikį patekti į pasaulio ar Europos čempionatą, manau, supranta ir vieni, ir kiti.
— Tavo dukra, kurios gimimą šventėme, atrodytų, visai neseniai, jau pradėjo savarankišką gyvenimą atskirai nuo tėvų (V.Radzevičiaus dukrai Augustei — 19 metų. — Red.). Kokia yra jos karta?
— Džiuginanti. Matau jos aplinką, draugus, girdžiu, apie ką šneka, kas jiems rūpi, ką planuoja ir ko siekia, ir džiaugiuosi.
Pameni, kalbėdavome, kad reikia mūsų vaikų kartai užaugti laisvoje šalyje, be komunistų ir nacistų, banditų ir aferistų, ir viskas bus gerai.
Ši karta jau laisva. Gaivališkai laisva. Ir jie ateina su šviesiomis mintimis, ideologijų nenumindžiotais jausmais. Jie — jau vakariečiai. Jų mūsiškiai talibai su savo “Rytų bloko” implantais jau nesugniuždys.
Mes galime eiti kur nors nuobodžiai ir ramiai kaip belgai išgerti alaus iš kokio mažo “bravoro”. Laisvė yra gėris. Ir tegul jaunimas toliau kuria.
