— Ar galima teigti, kad mažesni kanalai, tokie kaip „Lietuvos ryto“ TV, konkuruoja su didžiaisiais? — paklausiau Ž. Pečulio.
— Televizijoje, kaip ir miške, lūšys kovoja su lūšimis, vabaliukai — su vabaliukais. Bet konkurencija verda ir skirtingu lygiu. Didieji kanalai niekada niekinamai nežiūrėjo į investicijų bei programų apimties atžvilgiu mažesnius kanalus.
Žinome ne vieną atvejį, kai mažesniame kanale dirbantis vedėjas arba laida sudomina didžiąsias televizijas. Yra buvę, kad dalis žinių tarnybos darbuotojų perėjo į kitą kanalą.
Galima įžvelgti, kad „Lietuvos ryto“ televizija davė postūmį visai televizijos rinkai, pakeisdama požiūrį į informacines laidas.
— Turite galvoje, kad „Lietuvos ryto“ televizijai pradėjus transliuoti dienos informacines laidas šiuo pavyzdžiu pasekė didžiausios kompanijos: LRT televizija ėmė rodyti laidą „Laba diena, Lietuva“, o TV3 — informacinę laidą „Diena“?
— Iš tikrųjų tik „Lietuvos ryto“ televizijai pradėjus transliuoti žinias dieną to ėmėsi ir kitos televizijos.
Tokius televizijų žingsnius galima sieti ir su didėjančia interneto konkurencija. Žinoma, didžiųjų televizijų atstovai sako, kad internetas — ne konkurentas. Tačiau jie — ne visai teisūs. Na, gal šiandien dar ir ne konkurentas, tačiau rytoj tikrai juo taps.
Kodėl puikiai per dieną informuotas žmogus turi laukti vakaro naujienų laidos, kad sužinotų, ką jau seniai matė internete?
O žinių ir aktualių komentarų persikėlimas į pavakario laiką rodo, kad televizijos keičia programavimo principus.
Pavyzdys — Edmundo Jakilaičio laida „Lietuva tiesiogiai“, kurioje pateikiamas ne sumontuotas informacijos paketas, o karštas komentaras.
Anksčiau komercinėse televizijose pigus pavakario metas buvo užpildomas muilo operomis ar filmais vaikams.
Vienos televizijos po pietų prie ekranų sodindavo namų šeimininkes, kitos — iš mokyklos grįžusius vaikus. Vėliau LNK nusipirko rusišką laidą „Langai“, o TV3 eksperimentavo su originalia laida „Pokalbiai su Nomeda“.
Žinių atsiradimą pavakario programoje, ko gero, galima sieti su „Lietuvos ryto“ televizija. Prieš pagrindines žinias žiūrovai tarsi gauna užkandėlę.
Bet kartais atrodo, kad laidose „Labas vakaras, Lietuva“ (LNK) ar „Laba diena, Lietuva“ (LRT televizija) yra daugiau analitikos negu vėliau einančiose tų televizijų vakaro žiniose.
— Kaip, jūsų požiūriu, pakito televizijose rodomų žinių forma?
— Buvo metas, kai per visus kanalus rodomos žinios buvo beveik vienodos. Vėliau profesionalumu į priekį buvo išsiveržusi LNK, kai Žinių tarnybai vadovavo Rita Miliūtė.
Dabar jie yra viską užmiršę, o žinių rengimo standartus diktuoja mažieji kanalai — „Lietuvos ryto“ televizija bei „Info TV“, kurį galima vadinti lietuviškuoju CNN.
Didžiosios televizijos pluša suprakaitavusios ir, mano galva, per tą plušėjimą neturi laiko pasižiūrėti į save iš šalies. Gal jos mano, kad viską daro gerai? O klaidų tikrai daug. Pavyzdžiui, nemotyvuotai keičia laidų vedėjus arba vedėjomis parenka gražuoles robotų žvilgsniais.
Vedėjų parinkimas „Lietuvos ryto“ televizijoje demonstruoja kitokį požiūrį. Kartais jis irgi nustebindavo, bet tai mėginimas atsiplėšti nuo tam tikrų standartų.
„Lietuvos ryto“ televizijos vizitine kortele tapo E. Jakilaičio laida „Lietuva tiesiogiai“. Kol kas nė vienas kitas kanalas nemėgina jos kopijuoti.
Žiūrovai per dieną gauna daug informacijos, bet jiems reikia ir karštų komentarų. Todėl man keista, kad interviu poreikio nejaučia kitos televizijos ir pasitenkina diskusijų laidomis.
E. Jakilaitis yra mūsų Larry Kingas (populiarus amerikiečių TV laidų vedėjas. — Red.). Kai kas sako, kad vienas žmogus negali lemti laidos sėkmės, tačiau šis žurnalistas įrodė, jog tai netiesa.
Kiekvieną dieną rengti tokias laidas nėra paprasta. Pirmiausia tam tikru metu reikia suvokti, kas tądien svarbiausia, tada operatyviai įtikinti keletą pašnekovų ateiti ir dar pasirengti pokalbiui. Tai sunkus darbas.
Kol kas jam atitikmens nėra. Nors galima transliuoti tokią pačią laidą, jos vedėjas turi turėti tam tikrą charizmą.
Kaip žiūrovas savo buvusiam studentui E. Jakilaičiui turėčiau daug pastabų, bet jis per tiek metų susiformavo kaip asmenybė.
— Esate sakęs, kad pastabų turite ir LNK televizijos pavakario žinių laidai. Kuo ji jums labiausiai užkliuvo?
— Kai kurių komercinių televizijų rytinėse ir pavakario laidose mane labiausiai šokiruoja ne žurnalistinė pusė, ne vedėjai, bet režisūra. Vedėjai sėdi vienas šalia kito, tarsi troleibuse. O kai ateina svečias, vienas vedėjų atsiduria kitam už nugaros — irgi kaip troleibuse.
Maniau, kad tokios klaidos bus daromos tik iš pradžių, kad visi pamatys, kaip tai baisu, ir ką nors keis.
Mėnesiui buvau išvykęs į užsienį, tačiau grįžęs televizijoje radau tą patį. Man atrodo, kad jie tiesiog nekreipia dėmesio ir mano — ai, kaip nors.
E. Jakilaičio laidoje irgi įspūdis toks, kad pašnekovai vienas kitam sėdi ant kelių. Bet kai pokalbis įdomus, šalutiniai dalykai rūpi truputį mažiau.
O štai kai kuriuose kituose kanaluose per rytines ir pavakario laidas girdi tuščius pokalbius. Tuomet pradedi dairytis ir pamatai daugybę trūkumų.
— Kovodamos dėl žiūrovų televizijos mėgsta eksperimentuoti. Kokie eksperimentai jums įsiminė labiausiai?
— Labiausiai eksperimentavo BTV. Vienu metu ši televizija buvo tapusi sporto kanalu. Vėliau — pusiau muzikiniu. Buvo laikai, kai ši televizija metė iššūkį didiesiems kanalams. Kai iš LNK į BTV perėjo dauguma laidų su Arūnu Valinsku priešakyje, žiūrimumas buvo pakilęs keturis kartus.
Įsiminė TV3 eksperimentas, kai užsimota rengti šviesią programą — skandalingesnės laidos buvo nukeltos į pavakarį ir dieną, o geriausiu laiku buvo rodomi dvasingi projektai.
Tai truko viso labo tris mėnesius. Kadangi reitingai smuko, viskas grįžo į savo vietas.
Tuomet prisiminiau A. Valinsko eksperimentą, kurį jis atliko vienoje savo pokalbių laidų. Studijoje nusirenginėjo manekenė, o žiūrovai turėjo skambinti ir sakyti, ar nori, kad mergina nusimestų dar vieną drabužį. Laidos pabaigoje ji buvo išrengta nuogai.
O A. Valinskas apibendrino: „Jūs baisitės televizija, bet juk patys tokių dalykų norite.“
— Ką mažesniems kanalams davė analoginės televizijos išjungimas ir skaitmenizacija?
— Skaitmenizacija yra palanki mažesniems kanalams. Jeigu jų žiūrimumas dar nepadidėjo, tai ateityje tikrai padidės.
Anksčiau kur nors Lietuvos pakraščio pamiškėje gyvenantis žmogus galėjo matyti 2—4 kanalus. O dabar mato dvylika. Dar po kiek laiko matys 20.
Kai žiūrovas turi galimybę rinktis, gali mažėti didžiųjų kanalų žiūrimumas. Anksčiau jų programas žiūrėdavo 20 proc., mažųjų — 4 proc. auditorijos. Šiuo metu didžiųjų kanalų žiūrimumas jau nesiekia 20 proc. Žiūrovai turi galimybę pasirinkti, daugiau atrasti, pamatyti.
Šiuo atveju mažieji kanalai turi perspektyvą. Jeigu jie veiks protingai, siūlys kitokią, kokybišką programą, mažiau rėkaus, galės pasivyti didžiuosius kanalus.
Tai — vilties metas. Keistis turėtų ir didieji kanalai. Na, kiek galima rėkti: „Šito dar nebuvo!“ Ir taip — kasdien. Turėtų keistis kalbėjimo su žmonėmis būdas.
Šiuo metu televizija skirta ne jaunimui. Atrodo, kad šūkaujama senukams ir senutėms. Turbūt manoma, kad šie neprigirdi. Atrodo, kad herojai, siužetai, pateikimo būdas skirti nesubrendusiems žmonėms. Televizijos atstovai teigia: „Bet mus žiūri.“ Atsakome: „O ką daryti, jei neturime pasirinkimo?“ Tradicinę televiziją gali išgelbėti mūsų tingumas. Grįžta žmogus pavargęs po darbo, paspaudžia mygtuką. Jam jau nesvarbu, ką žiūrėti, svarbu, ką nors rodo.
— Neseniai atlikus TNS tyrimus paaiškėjo, kad „Lietuvos ryto“ televizijoje transliuojama reklama yra efektyviausia. Mat ši televizija turi savo konkrečią tikslinę grupę.
— Kai per krizę („Lietuvos ryto“ TV įkurta 2008 m. — Red.) orientuojiesi į intelektualesnę ir didesnes pajamas gaunančią auditoriją, aišku, kad žiūrovų nebus labai daug.
Kita vertus, reklamos davėjai žino, kad didelėje auditorijoje reklama gali ir paskęsti. O kai auditorija tikslinė, informacija apie produktus ir paslaugas lengviau pasiekia potencialius pirkėjus. Tokiu atveju auditorija gali būti ir mažesnė, bet reklama — efektyvesnė.
