Tokią nelaisvėje atsidūrusios moters Omblinos istoriją kino ekrane pasakoja jaunas prancūzų režisierius Stephane Cazes, festivalyje „Žiemos ekranai“ pats pristatęs savo pirmąją ilgo metro juostą. Kone dešimtmetį užtrukusias kūrybines kančias režisierius ir vadina prakeiksmu, ir džiaugiasi pagaliau po pasaulį keliaujančiu filmu.
– Lietuviai po „Omblinos“ premjeros ašarojo. Kaip jums tokia reakcija?
– Jaučiuosi labai gerai priimtas. Žiūrovai po mano filmo verkė, man tai buvo aukščiausias įvertinimas. Su gražiomis pastabomis tarsi atgavau dalį triūso. Noriu kuo daugiau bendrauti su žiūrovais ir lyginti lietuvių reakcijas su prancūzų, stebėti, kurios scenos kelia daugiausiai emocijų.
– Kaip filmą priėmė prancūzai, kokius kultūrinius skirtumus pastebėjote?
– Žmonės ir verkė, ir komentavo, reakcijų buvo visokiausių. Įdomu tai, kad kiekvienas Prancūzijos regionas į filmą reagavo savaip. Kai kur po seansų žmonės neužsičiaupdami kalbėjo, kitur žiūrovai buvo tokie sukrėsti, kad negalėjo pratarti nė žodžio, net užduoti jokių klausimų.
Kai kurie žmonės pasakoja apie juos itin „užkabinusias“ scenas, nors jų veide nemačiau jokių emocijų.
– Filmas kurtas net 7 metus. Kodėl užtruko taip ilgai – ar dėl kūrybinių kančių, ar buvo ir, pavyzdžiui, finansinių sumetimų?
– Geras klausimas. Lėmė abi minėtos priežastys.
Pirmiausia, labai daugiasluoksnis ir sudėtingas buvo scenarijaus rašymas.
Pagrindas buvo motinos ir vaiko santykiai, viskas nuo jų ir prasidėjo.
Svarbiausi man buvo personažai filme, man norėjosi, kad jie būtų kuo tikroviškesni, toks buvo mano tikslas. Todėl žiūrėjau daug dokumentinių juostų, rašiau kiekvieno personažo biografiją. Tai surijo labai daug laiko.
Vėliau pradėjau dirbti su kalėjimo aplinka, į kurią norėjau perkelti savo personažus.
Galiausiai dirbau su kinematografija – kiekvieną sceną su personažais norėjau „įklijuoti“ į kuo gražesnį kadrą ekrane.
Kiekvienas iš minėtų etapų užtruko vienerius ar dvejus metus, dėl to visas filmo kūrimas taip išsitęsė. Užtruko ir pinigų paieškos.
Kai jau atrodė, kad viskas baigta, pritrūkome finansų – už tai, kiek turėjome, negalėjome įgyvendinti visų sumanymų. Dėl to scenarijų perrašiau dar kartą jį smarkiai sutrumpindamas.
Sunku buvo „Ombliną“ išleisti ir į kino sales.
– Kodėl buvo sunku „prasimušti“?
– Tas filmas tarsi užkeiktas – baigus jį kurti, mūsų platintojas bankrutavo, beglobiais palikdamas dar daugiau nei dešimt filmų. Kiti imti nenorėjo, nes turėjo jau pilnus repertuarus.
„Oblina“ – nelengvas emociškai filmas, o tokie didžiųjų kino salių nepasiekia.
– Kodėl motinystės istorija skleidžiasi nelaisvėje?
– Aš norėjau, kad Omblina būtų tikra, gyva, nekeltų abejonių. Karštakošė agresyvi mergina, kurią priverčia keistis motinystė. Žodį „priverčia“ čia vartoju tiesiogine prasme – moteriai leidžiama matytis su vaiku tik tada, kai ji tinkamai elgiasi, ir tai ją priverčia keistis.
Naujagimis Lukas tarsi ją privertė pagalvoti ne tik apie save, bet ir aplinkinius, išvaduoja moterį nuo agresijos. Jie abu tampa vienas kito gyvybės šaltiniu – moteris gyvena dėl kūdikio, o mažylis – dėl motinos.
Dvejus metus studijavau sociologiją, tai man labai privertė.
Kad suprasčiau kalėjime atsidūrusių žmonių psichologiją, savanoriškai vaikščiojau į įkalinimo įstaigas – du kartus per savaitę lankiau moteris nelaisvėje.
Susitikinėjau ir su žmonėmis, išėjusiais į laisvę. Bandžiau suprasti, kodėl – kad ir labai retais atvejais – kai kuriems pavyksta susitvarkyti su savimi, susirasti darbą ir grįžti į gyvenimą.
Tie keli žmonės, kuriems pavyko po nelaisvės atsitiesti, mane labai įkvėpė ir Omblinos personažui suteikė naujų atspalvių.
Svarbiausias man buvo vaiko ir motinos ryšys, privertęs Ombliną keistis.
– Kas atsirado pirmiau – motinos ir vaiko istorija, ar nelaisvės tema?
– Pirmiausia norėjau kalbėti apie moters ir vaiko santykį, tai buvo atspirties taškas. Tik tada istoriją perkėliau į nelaisvės, primestų taisyklių, priverstinio auklėjimo temą.
– Bendravote su kalinčiomis moterimis, lankėtės kalinimo įstaigose. Kiek filme tikroviškumo?
– Rinkau tikras istorijas ir užrašinėjau. Labai bijojau klišių ir stereotipų, todėl maniau, kad jei remsiuosi tikrais faktais, jų išvengsiu. Norėjau tikrų, nenuvalkiotų personažų.
Nenorėjau remtis nuogirdomis, kituose filmuose matytomis kalėjimų istorijomis.
– Vos prieš keletą dienų pats susilaukėte vaikelio. Kaip asmeninė patirtis, iš taip arti matant motinos ir vaiko santykį, pakeitė požiūrį į motinystę?
– Filmą baigėme prieš dvejus metus, tad apie tai, kad tapsiu tėvu, dar nežinojau. Bet jei dabar kurčiau filmą apie motinos ir vaiko santykį, tai, žinoma, į viską žvelgčiau kitaip. Asmeninė patirtis kūrybą labai veikia.
Tėtis esu dar dar tik savaitę, tad kas iš tiesų įvyko, nelabai suprantu (juokiasi). Esu tikras, kad bus dalykų, kuriuos dar tik išgyvensiu su savo kūdikiu, galinčių pakeisti mano požiūrį.
Daug dalykų į filmą ir nepateko, juk jo trukmė – pusantros valandos. Visko sudėti neįmanoma. Bus dar kitų filmų.
– Iki šiol esate sukūręs vieną trumpametražį filmą, „Omblina“ – pirmasis pilno metro filmas. Kaip jaučiate savo, kaip režisieriaus, progresą?
– Progresavau kurdamas filmą labai stipriai. Jau sukūręs „Ombliną“, pradėjau lankyti vaidybos pamokas – tam, kad suprasčiau darbą su aktoriais.
Aktoriaus ir scenaristo darbas man atrodo labai panašus. „Omblinoje“ aš kiekvieną personažą išgyvenau, tiksliai juos aprašiau, bet, pavyzdžiui, iš aktorių galėjau „išspausti“ daugiau.
Po „Omblinos“ į mane pradėjo žiūrėti kaip ilgametražių filmų kūrėją. Bet nenoriu to sureikšminti, man regis, Prancūzijoje režisieriai ir taip per daug iškeliami ant pjedestalo ir vadinami svarbesniais už visus kitus. Bijau įsijausti į tokią rolę, genijumi ir geresniu už kitus tikrai nesijaučiu.
Jei nori progresuoti, turi savo darbą vertinti kritiškai, būti nepatenkintu savo darbu.
Kai sukursiu filmą, kuriuo būsiu visiškai patenkintas, suprasiu, kad daugiau nebeturiu ką daryti, o to sulaukti nenorėčiau.
– Kodėl jums taip svarbu žiūrovą sujaudinti, išgirsti jo reakciją?
– Kai kuriu filmą, pirmiausia galvoju apie malonią juostą, kuri žmogui patiktų. Tada noriu duoti peno pamąstyti apie siužetą.
„Omblina“ nėra nekomercinis, uždaram rafinuotų kritikų ratui skirtas filmas.
Aš neskaitau moralų ir nesakau, ką žiūrovui galvoti, tik rodau problemas, kurios paskatintų susimąstyti.
