Ugnė nuo „X Faktoriaus” transliacijų pradžios serga, todėl susitikome jos nuomojamame bute Vilniuje.
Kambario sienas puošia plakatai, vinilinės plokštelės ir jos pačios bei jai brangių žmonių nuotraukos.
Vos užėjęs į kambarį supranti, kad muzika – tikrai ne vienintelė U. Valinčiūtės aistra. Knygų lentyna nukrauta Haruki Murakami ir Albert’o Camus kūriniais, o šalia kaba paveikslas, kurio autorė – pati Ugnė.
Mergina, pastebėjusi mano žvilgsnį, puola teisintis, kad tai pirmasis jos tapytas paveikslas. Vis dėlto paveikslas puikus, tikrai nėra ko prikišti.
Kaune augusios Ugnės artimųjų nuotraukų galima rasti ir kitose buto vietose. Taip mergina įveikia ilgesį, kuris dainininkę lydi nuo vaikystės.
Kai Ugnė buvo maža, jos tėvas išvyko į užsienį. Pirmiausia į Maskvą, po to į Niujorką. Pastarajame mieste jis gyvena iki šiol.
Vėliau geresnio gyvenimo ieškoti išvyko ir Ugnės mama. Anapus Atlanto ji gyveno šešerius su puse metų, todėl dainininkę užaugino močiutė.
Ji Ugnei pasakojo, kad mergaitės kaip dainininkės karjera prasidėjo prieš 18 metų, per atostogas Palangoje.
„Tuomet apsižergusi pagalį dainavau pačios kurtas dainas”, – kvatojosi U. Valinčiūtė.
Nors močiutė neigiamai vertino anūkės norą dainuoti, visada ją palaikė. Kai Ugnė buvo dešimties, močiutė jai nupirko pirmąją gitarą.
Per metus Ugnė savarankiškai išmoko brązginti šio instrumento stygas ir jau rengė pasirodymus Kauno gatvėse. Taip mergaičiukė siekė užsidirbti pinigų savoms reikmėms ir parodyti savarankiškumą.
U. Valinčiūtė negriežia danties ant tėvų. Ji bendrauja su abiem, nors ir tėvas, ir motina jau turi sukūrę kitas šeimas. Jose auga trejų metų Ugnės sesutės Samanta ir Danielė.
„Aš turiu savo gyvenimą, jie – savo. Niekada neprašiau jų pagalbos. Tačiau dabar, kai nedirbu, tėtis man padeda. Aš jam labai dėkinga.
Aišku, mama irgi retkarčiais padeda, tačiau jai aš neleidžiu siųsti man pinigų. Ji juk turi mažą vaiką”, – supratingai kalbėjo U. Valinčiūtė.
Į Vilnių Ugnė persikraustė įgyti profesijos, kai jai buvo vos šešiolika. Ji visada žinojo, kad nori gyventi sostinėje, mat Kaune atrodė per maža vietos save išreikšti.
Tačiau ir sostinė dainininkei nepagailėjo sunkumų: „Antrame kurse privalėjau rinktis: arba dirbu ir turiu stogą virš galvos, arba gyvenu gatvėje ir mokausi. Pasirinkau darbą.”
Ji gamino kebabus, juos pardavinėjo, dirbo greitojo maisto restorane, buvo vieno prekybos tinklo kasininkė, rytietiško restorano padavėja. Būdavo, kad per dvi savaites turėdavo vos dvi laisvas dienas.
„Ne kiekvienas galėtų tokius darbus dirbti, kokius dirbau aš.
Pavyzdžiui, reikėdavo prie kasos išstovėti po 13 valandų per dieną, bendrauti su nepakenčiamais klientais, nešioti plyteles ar net vonią pakelti, nes klientai tingėdavo pajudinti savo užpakalius”, – prisimena dainininkė.
Ugnė prisipažino, jog brangino net ir tokį darbą. Vis dėlto vos tik ji pateko į „X Faktorių”, viršininkas parašė trumpąją telefono žinutę ir pranešė, kad išmeta Ugnę iš darbo.
Dainininkė klausė, kokia atleidimo priežastis, bet atsakymo nesulaukė.
Tiesa, minėtų darbų Ugnė imdavosi tik šaltuoju metų laikotarpiu. Kitu laiku užsidirbdavo kaip gatvės muzikantė. Per mėnesį jai pavykdavo surinkti apie pusantro tūkstančio litų.
„Per pastaruosius dvejus metus gana daug užsidirbau, tačiau ir grodavau daug: stengdavausi kiekvieną dieną groti ir dainuoti po tris keturias valandas, nuolat keisdavau repertuarą. Žmonės vertino mano pastangas.
Tiesą sakant, grodavau tiek, kad pradėdavau atsibosti net sau. Galvodavau: kiek tu gali groti?! Eik iš čia, jau atsibodai!” – juokėsi Ugnė.
Merginai teko groti ne tik Lietuvos miestų gatvėse. Su draugu ji autostopu keliavo po Europą, norėdama užsidirbti pinigų ir susitikti emigravusius draugus.
Keliautojų kišenėse švilpavo vėjai, o su savimi jie turėjo tik rūbų.
Gatvėje dainuojant uždirbtų pinigų užteko pavalgyti ir vakarėlius surengti, mat per pusvalandį Miuncheno metro stotyje lietuvei praeiviai sumesdavo apie 100 eurų (apie 345 litus).
Vokietijoje gatvės muzikantams būtina nusipirkti leidimą. Pinigus taupiusi Ugnė nusprendė jo nepirkti ir išmėginti savo sėkmę. Netrukus gatvėje pradėjo būriuotis melomanai, susižavėję lietuvaitės talentu.
Ugnė neslėpė, kad gatvės muzikantės dalia jai daug mielesnė nei pasirodymai „X Faktoriaus” scenoje.
„Turbūt manęs niekas nesupras, tačiau šią akimirką norėčiau ne ant scenos lipti, o gatvėje padainuoti. Tai kažkas nuostabaus!
Įsivaizduokite: piktas žmogus skuba į darbą ir staiga atsigręžia į tave. Jis akyse užsimiršta, klauso tavęs valandą ar dvi, jam jau neberūpi, kad kažkur skubėjo”, – su užsidegimu pasakojo U. Valinčiūtė.
Kartą Ugnei grojant Vilniaus Pilies gatvėje priėjo prodiuseris Saulius Urbonavičius-Samas. Jis įmetė į gitaros dėklą 20 litų ir pakvietė U. Valinčiūtę dalyvauti projekte „X Faktorius”.
U. Valinčiūtė skeptiškai žiūrėjo į televizijos projektus, todėl nė nemanė kur nors eiti. Vis dėlto gatvės muzikantė Samui davė savo telefono numerį.
„Nesitikėjau skambučio. Daviau numerį, kad atstotų”, – sakė Ugnė.
Saulius pats užregistravo U. Valinčiūtę į „X Faktoriaus” atrankas. Jai reikėjo tik ateiti, bet merginai vis tiek kilo dvejonių.
Vedama minties, kad greit iškris, Ugnė sutiko sudalyvauti. Savo pačios nuostabai, ji jau prie finišo tiesiosios.
Nors medikai griežtai uždraudė Ugnei dainuoti dėl pavojaus balso stygoms, mergina nė neketina pasiduoti.
Po pasirodymų dingsta balsas, bet į gydytojų gąsdinimus, kad gali prireikti operacijos, Ugnė atšauna: „Na, ir kas? Dings tobulas prikimimas.”
Pasiteiravus, ar nebijo, kad ji aukoja savo sveikatą tik dėl laikinos šlovės, Ugnė nuoširdžiai nustebo. Ji nemanė, kad „X Faktorius” ją padarė žymią.
„Kas ta šlovė? Kas mane žino? Pora žmonių prie televizoriaus? Nėra jokios šlovės, žvaigždės būna tik danguje”, – kalbėjo U. Valinčiūtė.
Ji matė ir šilto, ir šalto, šiuo metu neturi darbo, o koncertų organizatoriai jos negraibsto.
Tačiau žmonės atkreipia į ją dėmesį gatvėje, o ji pradėjo žvelgti į gyvenimą iš kitos perspektyvos. Padavėjos ar kasininkės darbas nebetraukia. Ugnė turi tik vieną norą – dainuoti.
