Giedrės namus po TV3 „X Faktoriaus“ superfinalo papuošė ne tik 50 tūkstančių litų čekis ir simbolinė statulėlė, liudijanti laimėtą sutartį su įrašų leidykla „Sony Music“, bet ir pliušiniai žaislai.
„Krūva arklių. Smagu. Labai myliu žirgus, bet niekada neturėjau pliušinio arklio. Dovanojo gerbėjai, kuriuos Samas juokais vadina „ultromis“, — kvatojosi 24–erių mergina.
Prie žodžio „gerbėjai“ jai vis dar sunku priprasti. Mergina sako, kad niekada nenorėjo būti vadinama žvaigžde, tačiau to bent jau artimiausiu metu išvengti nepavyks. Pirmo Lietuvos istorijoje „X Faktoriaus“ laimėtoja interviu „TV antenai“ pasakojo apie pagausėjusį „klasiokų“ būrį, gautus keistus vaikinų laiškus ir norus nutolti nuo popmuzikos.
— Man vis dar sunku patikėti, kaip viskas čia buvo užsukta.
Antrokai su plakatais, ateidavę į kiekvieną filmavimą. Atsirado naujų kone giminaičių, kurių seneliai gyvena greta mano senelių. Pasirodo, Lietuva — tikrai maža, — pokalbį pradėjo Giedrė.|
— Ar jūsų giminėje yra muzikantų?
— Jaunesnysis brolis gana gerai groja saksofonu, vyresnysis — akordeonu. Tėtis taip pat akordeonu groja, o mama baigusi muzikos mokyklą, groja pianinu. Tačiau turbūt daugiausia su muzika susijusi aš. Kitiems šeimos nariams tai tik pomėgis.
— Iki „X Faktoriaus“ dalyvavote ne viename konkurse ir pelnėte prizinių vietų. Galbūt ko nors nežinome ir jūsų savamokslės aura — tik reklamos triukas?
— Girdėjau tokių kalbų. Aš ir dabar negaliu pasakyti, kad profesionaliai dainuoju. Visi girdi, kad daug natų buvo pro šalį. Jau sakiau savo mokytojui Sauliui Urbonavičiui-Samui, kad po „X Faktoriaus“ eisiu mokytis dainuoti, jis pritarė. Man dar labai reikia tobulėti.
Ilgai nedainavau, nes turėjau problemų dėl balso. Jei ne jos, gal vietoj veterinarijos mokslų būčiau pasirinkusi džiazo dainavimo studijas Klaipėdoje. Bet tiesiog negalėjau fiziškai.
— Kokios problemos tai buvo?
— Darinys ant balso stygų klostės, cista, medikai patys nežino, kaip tai pavadinti. Atrado, kai man buvo šešiolika. Operacijos nenorėjo daryti, nes buvau labai jauna. Sakė — ateik po šešerių septynerių metų. Tad ilgai tylėjau, dainavau tik savo malonumui. Namie, prie pianino.
Muzikinės karjeros planus tuomet teko nubraukti.
— Neatrodo, kad jums dėl to būtų labai liūdna.
— Oi, ne. Net dėkoju likimui, kad taip nutiko. Gal man būtų susisukusi galva, būčiau atsidūrusi kitame projekte. Ir nepasiekusi tokio rezultato kaip dabar.
— Būtumėte pasididinusi krūtinę ir dabar dainuotumėte grupėje „Pop Ladies“?
— Kas žino, gal. O gal nusiskutusi galvą kaip Britney Spears. Žinau daug pavyzdžių, kurie įrodo, jog scenoje reikia atsidurti subrendus, kad galėtum racionaliai apmąstyti visus veiksmus. Tai sakė ir kai kurie į „X Faktorių“ atėję žmonės — kad anksčiau viską darė neteisingai.
Dabar esu pakankamai suaugusi, kad suprasčiau, kas yra žvaigždžių liga, kad nesusirgčiau ja. Man nesusisuks galva, jei atsidursiu kokiame viršelyje. Labai gerai ir laiku viskas išėjo.
— Kuriate savo dainas?
— Toks ten ir rašymas, dainuoju jas pati sau ir niekam nerodau.
— Jaučiate kompleksą jas parodyti?
— Taip. Tos dainos man atrodo kvailos. Esu vieną dainą sukūrusi draugėms. Kai joms pagrojau per gimtadienį, visos apsiverkė. Nuo to laiko savo dainų joms nebegroju. (Juokiasi.)
— Bet gal jos apsiverkė iš džiaugsmo?
— Gal, bet vis tiek nejauku. Kartais grįžusi į Panevėžį sėdu prie pianino ir dainuoju, tėvai prisideda, šoka. Bet ten jau kita muzika, ne mano dainos.
— Sunku ir galbūt per anksti planuoti, bet neretai TV šou laimėtojai vėliau atsiduria „Eurovizijos“ atrankoje. Nesvarstote tokios galimybės?
— Jau esu atrankoje dalyvavusi kaip pritariamoji vokalistė su Greta Jorudaite. Pats procesas buvo smagus, bet užkulisiai pasirodė gana šlykštūs. Vis tiek yra intrigų, jei nesi žinomas, neturi rimto prodiuserio, nelabai yra galimybių sužibėti.
Nors vėlgi — šįmet įvyko visiškai kitaip. Man Andrius Pojavis visai nieko, labai jo cilindras patiko.
Bet ne, apie „Euroviziją“ negalvočiau, norėčiau šiek tiek atsiriboti nuo to „popso“. Nesakau, kad jis blogas, bet norėčiau ko nors kito. Bus smagu pakoncertuoti su „X Faktoriaus“ dalyviais, daug koncertų nuo Klaipėdos iki Alytaus. Bet tuo ir norėčiau baigti savo popkarjerą.
— Dėl „X Faktoriaus“ superfinalo atsirado ir sąmokslo teorijų. Juk jus mokė S. Urbonavičius, kuris buvo ir projekto prodiuseris.
— Tikiu, kad buvo nuliūdusių ir įsižeidusių. Mano varžovė Aleksandra Metalnikova užkulisiuose verkė, bet man sakė, kad viskas gerai. Nė nežinau. Aš juk pati buvau atsidūrusi ant iškritimo ribos.
Man buvo liūdna, kai iškrito Ugnė Valinčiūtė. O finale, man regis, žiūrovai balsavo už pasirodymus, o ne už pačius atlikėjus.
— Jau sakėte, kad norite dainuoti alternatyvųjį roką. Nebaisu, kad šios muzikos Lietuvoje reikia labai mažai klausytojų?
— Man tai nėra svarbu. Kokybė labiau rūpi, ne kiekybė. Be to, dabar manimi visi domisi, o praeis šiek tiek laiko ir pamirš. Neliūdėčiau, jei taip nutiktų.
Nedrįstu savęs su ja lyginti, bet man patinka, ką daro Rasa Bubulytė. Ji kadaise laimėjo TV šou „Dangus“, labai išgarsėjo, o tada pasuko savo keliu ir sukūrė puikų projektą „Rasabasa“. Vis nueinu į jos koncertus — tai muzika, kuri man labai patinka.
Nemanau, kad daugumai lietuvių ji įdomi, bet kam reikia, tie pasiklauso.
— Esate iš Panevėžio, studijavote Kaune, „X Faktoriuje“ filmavotės Vilniuje. Kurį miestą vadinate savo namais?
— Širdelė — Panevėžyje. Bet dabar, kai sakau „grįžtu namo“, turiu galvoje Kauną.
— Sakoma, kad visi svarbiausi pramogų pasaulio reikalai vyksta Vilniuje. Nekilo minčių čia kraustytis?
— Ne, man Kaunas patinka. Koncertų, renginių prasme net įdomiau nei Vilniuje. Jų būna mažiau, bet jie kokybiškesni.
Visos tos šnekos, kad ten nesaugu... Juk aš iš Panevėžio. (Juokiasi.) Tiesiog reikia žinoti, kur neiti.
— Likus dviem dienoms iki „X Faktoriaus“ finalo apsigynėte veterinarijos magistro darbą. Ieškositės darbo pagal specialybę?
— Turėjau jį, bet „X Faktorius“ padėjo man iš jo išeiti. (Juokiasi.) Gydžiau žirgus stambių gyvūnų klinikoje. Nebebuvo laiko suderinti mokslus, „X Faktorių“ ir darbą. Atsisakiau darbo, bet, laimė, neišėjau akademinių atostogų. Pavyko ir „X Faktorių“ laimėti, ir diplomą gauti.
Turiu mintį ne tik ieškotis darbo, bet ir mokytis rezidentūroje, gal net tapti gyvūnėlių chirurge.
— Laimėjusi šou dėkojote mylimajam. Jis turi ką nors bendra su muzikos pasauliu?
— Jis mokosi anglų ir vokiečių filologiją, bet yra baigęs ir konditerijos specialybę. Jis labai žavisi elektronine muzika, pats planuoja ją kurti.
— Vadinasi, galėsite kurti kartu.
— Taip. Būsime Petras ir Liveta Kazlauskai. (Juokiasi.)
— Dėl „X Faktoriaus“ padaugėjo vaikinų dėmesio?
— Buvo visko. Žinučių į feisbuką — ė, tu, nebendrauk su niekuo kitu, tik su manim. Tai ir atsakiau — o, gerai. Nėra ko į tai kreipti dėmesio. Gal dar kas ir telefono numerį sužinos, paskambins.
Man tai nėra aktualu. Labai džiaugiuosi, kad draugą turėjau dar iki „X Faktoriaus“ pradžios. Todėl galiu žinoti, kad viskas tikra, o ne taip, kaip kartais nutinka pseudožvaigždėms.
— TV išgarsinti žmonės kartais sako, kad kasdien jaučiasi kaip zoologijos sode — visur, kur eina, pastebi smalsių žvilgsnių.
— Susidūriau su tuo, bet moku nekreipti dėmesio. Aš juk iš Panevėžio, kai ten vaikščiojau su raudona skiautere, prie žvilgsnių pripratau.
Tiesa, žmonės drąsūs. Man nelabai patinka, kai jie nejaučia atstumo, veržiasi paliesti. Nors gal tai ir teisinga — juk jų balsų dėka laimėjau projektą.
Taip, po „X Faktoriaus“ atsirado daug „klasiokų“ — žmonių, kurie eina ir šiltai bendrauja, nors jų niekada nesu mačiusi. Keista, prieš metus nebūčiau patikėjusi, kad taip bus.
Kartą įsėdau į autobusą iš Panevėžio į Vilnių, pilną bobučių. Norėjosi pailsėti, pamiegoti, bet visą kelią teko bendrauti. Privalėjau bendrauti. Pamaniau, kad kuo arčiau žmones prisileisi prie savęs, tuo greičiau jiems atsibosi ir būsi paliktas ramybėje.
— Jau paskelbta, kad bus antrasis „X Faktoriaus“ sezonas. Ką, nuėjusi iki viršūnės, patarsite tiems, kurie ketina dalyvauti atrankoje ir nori laimėti?
— Kiek mačiau tų, kurie ėjo pasiryžę laimėti, jie iškrito. Svarbiausia — tikėti ir visiškai atsiduoti į mokytojų rankas. Stengtis atskleisti save. Jei moki šokti kaip beprotis, tai taip ir šok.
„X Faktorius“ — konkursas, kuriame vis dėlto reikia sužavėti savo asmenybe. Aš pati dainuodavau pro šalį, bet tai nesutrukdė laimėti.
— Kai laimėjote 50 tūkstančių litų, sakėte, kad už juos lopysite mamos namų stogą.
— Tai buvo pokštas. Yra visokių minčių. Gal dar pataupysiu, pridėsiu honorarus iš koncertų ir pamėginsiu įsigyti butą. Nežadu prisipirkti „Dolce & Gabbana“ akinių — tą žinau tvirtai, man tai atrodo bereikšmiai dalykai.
