Su būsimo realybės šou „Paslapčių namai“ vedėjais susitinkame fotostudijoje, kur stilistų išpuošti Marijus ir Agnė staiposi prieš fotomenininko Nerijaus Palucko objektyvą. Agnė dūsaudama stypčioja avėdama žudikiškus aukštakulnius, Marijus negali atsigrožėti juodais tviskančiomis kniedėmis apibertais „labutinais“.
„Ei, o jų būna kitokios spalvos padais?“ – nusiaudamas paklausia ir susidomi vyriškų raudonpadžių kaina.
„Kiek, kiek? Niekingi trys tūkstančiai? Gal ir man tokių reikia?“ – krizena jis.
Pusvalandžiui pagrobiu Marijų iš fotosesijos – planuojame, kad mūsų pokalbis tik tiek ir truks, tačiau pradėję nuo paslaptingojo televizijos projekto „Paslapčių namai“, kikendami pereiname prie šaudymo uždarose patalpose, žuvyčių laidotuvių, meilės su atsidavimu, o baigiame dramblių dresūra.
– Naujojo realybės šou dalyviai bus uždaryti „Paslaptinguose namuose“ tris mėnesius ir filmuojami visą parą. Ar tikite, kad taip ilgai rodomas per televiziją žmogus, kad ir atėjęs iš gatvės, jau gali tapti žvaigžde?
– Žvaigžde – ne. Tikrai žvaigždei aš keliu didesnius reikalavimus nei prodiuseriai ar žiniasklaida. Tapti žinomam ir pasimėgauti tuo žinomumu – taip, gali. Netikiu, kad per kelis mėnesius galima tapti žvaigžde, kad ir kaip gražiai tave rodytų per televiziją.
– Televizijos magija neįtikėtina.
– Net tais atvejais, kai televizija nori parodyti savo vedėjus vien tik iš gražiosios pusės, rašyti jų padailintas istorijas, įvairiais gražiais rakursais pateikti juos visuomenei kaip nepaprastai šaunius, net ir tuomet žiūrovams ne visada tai įkiši į galvas. O čia žmogus bus rodomas toks, koks yra iš tikrųjų, su visomis savo blogiausiomis pusėmis.
– Kokius reikalavimus keliate žvaigždei?
– Žvaigždė – tai žmogus, turintis pasiekimų, kuriuos visi žino, kurių vertę jis įrodė ir kurie darė įtaką visuomenei. Žmogus, kuris yra nugyvenęs tam tikrą prasmingą gyvenimą ir turintis tam tikrą patirtį. Ir šiaip įdomus, į kurį smagu žiūrėti.
Galime turėti du žvaigždžių pavyzdžius: ponia, atvykusi į Vienos pokylį su kvailais aukštakulniais ir spindinti žurnaluose dvi savaites, ir kitas žmogus, pavyzdžiui, teatro aktorius, kuris sąmoningai vengia viešumo, tačiau visi žino, kad jis yra žvaigždė.
– Kas jums yra žvaigždė?
– Aktoriai Rolandas Kazlas ir Regimantas Adomaitis, ekonomistas Raimondas Kuodis, rašytojas ir žurnalistas Algimantas Čekuolis, muzikos pasaulyje – Andrius Mamontovas, net ir Egidijus Dragūnas. Tai žmonės, patikrinti laiko, įrodę savo sugebėjimus, turintys svorio visuomenėje.
Tikra žvaigždė, be to, kad apie ją kalbama, dar yra gerbiama. Nes turime ir tokių „žvaigždžių“, iš kurių smagu šaipytis.
– „Paslapčių namų“ intriga – išsaugoti paslaptį. Žinomų žmonių paslaptys kažkodėl visus labai domina. Ar turite didžiąją savo gyvenimo paslaptį?
– Tai, kad šlapinuosi į lovą? (Tyliai šnabžda.) Nepasakok niekam, gerai? (Juokiasi.) Taip, žinoma, turiu didelių paslapčių.
– Juokaujama, kad paslaptis, tai faktas, pasakojamas kiekvienam atskirai. Ar esate su kuo nors tomis paslaptimis pasidalijęs?
– Kai kurias paslaptis esu pasakęs savo artimiausiam draugui, bet yra ir tokių, kurių nesu sakęs niekam. Norėčiau, kad jos manyje taip ir liktų iki gyvenimo pabaigos.
– Jūsų kolega Vytautas Šapranauskas prisipažino, kad ilgėsis iš televizijos pasitraukusios savo partnerės Jurgitos Jurkutės. Naująjį projektą jūs vesite su Agne Grigaliūniene. Ar turite svajonių partnerę, su kuria smagu vesti laidą?
– Buvo šaunu dirbti ir lengva bendrauti su ta pačia Jurgita Jurkute. Ji labai smagus žmogus. Su aktore Agnė Grudyte kartą vedėme „Auksinius svogūnus“ – su ja lengva užmegzti tarpusavio ryšį. Aistė Paškevičiūtė – mergina su išmone ir su savo galva.
– Ar su Agne jus suporavo prodiuseriai, ar atsiklausė ir jūsų?
– Aišku, kad mano nuomonės niekas neklausė, bet manau, kad Samas (prodiuseris Saulius Urbonavičius) žino, jog mes su Agne esame artimi draugai, nors matomės ne taip dažnai. Agnė yra tas žmogus, kurio gali nematyti pusę metų, o atrodo, kad tik vakar išsiskyrei. Ji labai šilta ir emocinga, todėl lengva bendrauti.
Juk per jos vestuves skaičiau ištrauką iš Šventojo Rašto, manau, kad tai daug ką pasako apie mūsų draugystę.
– Netrukus būsite „Paslapčių namuose“. O ar jūsų namų sienos turėtų ką papasakoti?
– O taip, žinoma! Ant tų, kurios net jei ir nekalbėtų, akivaizdžiai matyti pėdsakai to, kas ten vyko.
– Pavyzdžiui?
– Atsiminimai, šūviai, kulkų pėdsakai...
– Jūsų namuose buvo šaudoma?
– Visiškai rimtai. Mes su drauge, atsimenu, šaudydavome iš pneumatinio šautuvo į įvairius taikinius.
– Kas buvo tie taikiniai? Įkyrios musės?
– Paprastai tai būdavo arba ženkliukas, arba žurnalo „Žmonės“ savaitės herojai – lietuviškos „žvaigždės“. O Viešpatie, kam tai pasakiau, juk visiškai nenoriu susipykti su „Žmonėmis“... Bet juk šaudėme.
– Ar galite pasakyti, ko tuomet jūsų namuose niekuomet nebuvo ir nebus.
– Dar nebuvo lavonų. Jeigu kada nors ir bus, tai gal maniškis. Tfu tfu tfu...
– Jūsų namuose liūdnai savo dienas baigė tik gyvūnėliai.
– Liūdnai gyvenimą baigė kanarėlės, bet jos gyveno mano senajame nuomojamame bute. O šiame bute nutiko tragikomiška žuvyčių istorija.
Turėjau kelias žuvytes – ciklidus. Kartą man reikėjo kažkur išvykti. Palikau savo draugui Bilui (Gidonui Šapiro) buto raktus ir paprašiau, kad kartais užeitų ir pašertų tas mano žuvytes. Žinoma, užsimiršau ir nepaaiškinau, kaip tai daryti. Jau būdamas užsienyje apie tai pagalvojau, puoliau skambinti ir aiškinti: „Bilai, tu tik jų neperšerk, nes jeigu pribersi per daug maisto, užsikimš tas deguonies aparatas ir jos nugaiš.“
Manęs išklausęs Bilas pranešė, kad jau per vėlu. Jis ką tik dosniai sukratė į akvariumą visą dėžutę maisto, kad nereikėtų taip dažnai vaikščioti. Žinoma, tas „burbuliatorius“ užsikimšo, žuvytės negavo deguonies ir nugaišo. Tik, kol negrįžau namo, viso to nežinojau.
Juokingiausia, kad mano buto raktus jis perdavė kitiems draugams, kuriems reikėjo trumpam apsistoti. Kai grįžęs iš kelionės atsidariau šaldymo kamerą, aptikau maišelį su šaldytais ciklidais.
Nustebęs skambinu draugams ir klausiu: „Po velnių, kodėl jūs sukišot į mano šaldymo kamerą tas nugaišusias žuvis?“ Tie graudžiais balsais sako: „Nežinau, mes pamanėm, gal tu norėsi su jomis atsisveikinti...“ (Juokiasi.)
– Turėjote ir katiną Begemotą, ar jis irgi liūdnai baigė savo dienas?
– Jis susirgo tokia rimta vyriška liga ir ilgai merdėjo prie mano lovos. Man buvo labai sunku su juo skirtis, bet teko užmigdyti. Katino buvo labai gaila. Pirmą kartą gyvenime verkiau dėl gyvūno, nes buvau prie jo prisirišęs, gyvenome kartu gal aštuonerius metus. Geras buvo katinas.
– Dabar jūsų paslaptinguose namuose nėra jokio gyvūno?
– Ne, nėra. Vis planuoju įsigyti katiną, bet stabdau save, nes pripratau prie to gėrio, kai namuose nesivolioja gyvūno plaukai. Man tai svarbu.
Mat su Begemotu būdavo bėda, jis buvo ilgakailis ir, kai prieš išeidamas į kokį nors renginį apsirengdavau juodą kostiumą, negalėdavau prisiliesti namie prie nieko, kad neapkibčiau plaukais. Net atsisėsti negalėdavau. Vaikščiodavau kaip kosmonautas su skafandru arba kaip moteris, ką tik nusilakavusi nagus.
– Ko labiausiai nekenčiate namų ruošoje?
– Tvarkyti namų iš viso nekenčiu. Turi būti žiauriai gera nuotaika, kad su pasimėgavimu valyčiau grindis. Grindų valymas man – tikras peilis.
– O langus valyti maloniau?
– Langų aš iš viso nevalau. (Juokiasi.)
– Ar vonios veidrodis švarus?
– O taip, vonios veidrodį nusivalau. Vonią ir „tuliką“ patinka blizginti, nes ten švara man labai svarbi. Esu tikras „vonistas“, nors reikėtų įsigyti ir dušą, nes po vonios jaučiuosi suglebęs, o dušas disciplinuoja ir gerai nuteikia dienai.
– Grįžkime prie televizijos. Kai pasirodys šis interviu, projektas „X Faktorius“, kurio vedėjas jūs esate, jau bus pasibaigęs. Ką norėtumėte matyti kaip nugalėtoją?
– Norėčiau, kad „X Faktorių“ laimėtų Giedrė Vokietytė.
– Ar jums apmaudu, kad iškrito Martynas?
– Nemiegojau kelias naktis, labai sielojausi, grąžiau rankas, išverkiau akeles žydrąsias. (Juokiasi.).
Ne, neapmaudu, nors reikia pripažinti, kad dėl to buvau nustebęs, nes buvau iš tų, kurie būtų lažinęsi, jog jis pateks į finalą. Nežinau, kodėl nesubalsavo tos verkiančios merginos, matyt, subalsavo kokie nors „martynoheiteriai“ (nekenčiantys Martyno).
Manau, jis – vienas iš tų, kuris gimė būti scenoje. Martynas išvaizdus, charizmatiškas, vyriškas, neblogai dainuoja. Jis – scenos žmogus. Ir galėtų toks būti, jeigu tik pats norėtų.
– Kai „X Faktoriaus“ scenoje stovėjote šalia Martyno, pamaniau, štai kam Marijus gali perduoti svajonių jaunikio titulą. Ar vis dar pykstate už šį kreipinį?
– Manau, kad svajonių jaunikių buvo ir iki Martyno. Per tiek laiko išvaizdžių, šmaikščių, gerai atrodančių bernų tikrai atsirado. O tą titulą seniai su malonumu perduočiau. Tai klišė, sukurta dar prieš 15 metų. Jau būtų galima sugalvoti ką nors nauja.
– Kai Martynas iškrito iš projekto, ašarojančios mergaitės buvo rodomos stambiu planu. Ar per savo koncertus esate matęs verkiančių merginų ir klykiančių, kad nori nuo jūsų vaiko?
– Ne, tokių nesu matęs. Manau, kad daugių daugiausia kuri nors galėjo susigraudinti. Bet tokių fanatiškų gerbėjų, kokias esame matę įrašuose per „The Beatles“ koncertus, kurios klykia apimtos isterijos ir nagais žaloja sau veidus, – tikrai ne. Tokių emocijų nesu sukėlęs per visą savo muzikinę karjerą. Nežinau, kaip tai padaroma.
– Ar pats esate susigraudinęs per kokį nors koncertą?
– Esu susigraudinęs Alinos Orlovos koncerte Šv.Kotrynos bažnyčioje. Spaudė gerklę per atlikėjos Pink koncertą Skandinavijoje, kai ji dainavo „Dear Mr. President“.
Kadaise su draugais buvome grupės AC/DC koncerte Prahoje. Tuomet, pamenu, graudinausi iš laimės. Kažkas man darėsi. Maniau, kad mano gyvenime nėra tokių dievybių, kurios turėtų tokį stiprų poveikį, bet tai buvo situacija, kai supratau, jog tos dievybės egzistuoja. Kai kūnu eina šiurpuliai, norisi sprogti iš malonumo, iš tos nenusakomos emocijos. Tokiais atvejais gal ir supranti tas gerbėjų ašaras. Bet kad taip rimtai žliumbčiau, to dar nebuvo.
Šiaip man būtų buvę įdomu stambiu planu pamatyti kokius nors raudančius vyriškius, sėdinčius pirmoje eilėje, kai iš „X Faktoriaus“ iškrito Ugnė.
– Esate emocionalus žmogus. Ar perkopus 40-metį teko susidurti su vadinamąja amžiaus vidurio krize?
– Tiesą sakant, nežinau, kas tai yra. Gal aš joje esu ir dabar? Jeigu palygintume mano gyvenimą nuo 30 iki 40 metų su dabartine būsena, ten buvo tikras košmaras. Tas etapas buvo krūva neatsakytų klausimų: tu juos nuolat sau užduodi, analizuoji, knisiesi savyje, nerandi atsakymų, vėl ieškai, kol tai priveda iki depresijos, nusivylimų, po to vėl kažkokių optimistinių pakylėjimų. O dabar, kai artėja 42-asis gimtadienis (Balandžio 19-ąją. – Red.), jaučiuosi daug laimingesnis bičas, nei kada nors buvau.
– Radote atsakymus į visus neatsakytus klausimus?
– Neradau. Tiesiog jų nebeužduodu. Ir viskas darosi labai paprasta. Dabar esu brandesnis negu kada nors anksčiau, bet tai nereiškia, kad esu nelinkęs krėsti kvailysčių ar praradęs vėjavaikiškumą.
Pirmą kartą gyvenime pradedu suvokti, ko iš tikrųjų noriu ir kad galiu tai pasiekti eidamas tinkama linkme. Paprasti žmogiški dalykai, kuriuos anksčiau tik apčiuopdavau, palytėdavau ir numesdavau į šoną, dabar yra svarbūs ir reikalingai. Tai jau, matyt, yra senatvė.
– Vasario 14-oji, diena, kurią švenčia įsimylėjėliai. Kas jums yra meilė?
– Oi... (Susimąsto.) Apie tai žmonės yra parašę ne vieną knygą, o užvertęs paskutinį puslapį vis tiek nesupranti, kas tai. Aš manau, kad tai atsidavimas. „Afigenas“ atsidavimas ir noras kažkam daryti žiauriai gerai. Padaryti žmogų laimingą.
Būna, kad susižavi arba darai kažkokius žingsnius dėl kažkokio sumauto sekso. Tuomet esi egoistas, plėšrūnas, kuris turi tam tikrą tikslą. O kai myli, aš taip įsivaizduoju, tuomet negalvoji apie savanaudiškumą, nori aukotis, atsiduoti ir padaryti taip, kad tas žmogus būtų laimingas. Nežinau, kiek ilgai tai trunka, bet, matyt, kad tikroji meilė yra tokia.
– Kodėl sakote „matyt“? Ar šis jausmas niekada nėra jūsų aplankęs?
– Esu tai patyręs. Bet manau, kad gali būti labai daug meilės interpretacijų. Man tai jausmas, kai nori kažką stipriai suspausti ar nugriūti po kojomis.
– Ar esate lengvai susižavintis?
– Taip, esu lengvai susižavintis. Aš galiu sau leisti tai daryti. Bet yra dalykų, kurių negaliu sau leisti.
Sakykim, pamatai žavią moterį, bet negali ja žavėtis, nes ji yra žiauriai jauna arba tavo draugo draugė ar draugo žmona. Arba bijai sumauti jai gyvenimą ir žengti tą žingsnį. Tuomet užrakini savo jausmus, nudelbi žvilgsnį į kitą pusę ir pasidarai toks šaltas „pizdukas“. (Niekšelis?)
– Bijote atsakomybės?
– Taip, kartais.
– Bet sakėte, kad jau norite kam nors įsipareigoti?
– Taip, bet reikia surasti tokį žmogų, su kuriuo galėtum tokią atsakomybe dalytis. Atsakomybės nebijai, kai viskas akivaizdu. Tuomet tu nieko neklausi, tiesiog įdedi į delną raktus ir pasakai: „Gyvenkim.“
– Ar dabar tokia būsena širdyje yra?
– Raktų nesu davęs niekam.
– Pakalbėkime apie kiną. Kadaise esate nusifilmavęs iki šiol taip ir nepasirodžiusiame filme „Sibiro madona“. Koks jo likimas?
– Jis taip ir liko nebaigtas. O jei ir bus baigtas, kas nors turės perrašyti scenarijų, nes visi herojai jau bus pasenę. Juk filmavomės gal prieš 6 metus. Apmaudu, kad toks tas mano debiutas kine.
– Ar norite dar filmuotis? Kodėl nekviečia jūsų draugas prodiuseris Rolandas Skaisgirys filmuotis serialuose?
– Jis kadaise kvietė, bet aš nenorėjau. Labai norėčiau dalyvauti kokiame nors seriale, bet tik tokiame, kurį pats įsivaizduoju, turiu savo viziją. O dabartiniuose, kuriuos rodo per TV, – ne. Jie manęs nežavi. Suprantu, kad aktoriams tai darbas ir gera treniruotė, bet man, kaip žmogui iš šalies, jie neįdomūs.
Kartais pasvajoju, kad jei atsirastų koks nors 10 —12 serijų detektyvinio žanro serialas, jame mielai sudalyvaučiau.
– Patinka detektyvai?
– Taip, patinka. Ir apskritai serialai patinka, bet žiūriu tokius, kokių Lietuvoje nerodo. Vienas iš geriausių – „Deadwood“ apie XIX a. pabaigos Laukinius Vakarus. BTV rodo puikius serialus „Pogrindinė imperija“ (Boardwalk Empire) su Steve’u Buscemi, „Sostų karai“ ar „Breaking Bad“. Yra daug stiprių serialų.
– Žiūrite serialus, žaidžiate futbolą, žvejojate. Ar dar turite kokių nors smagių laisvalaikio leidimo būdų?
– Išbandžiau jėgos aitvarus, šiemet pirmą kartą atsistojau ant snieglentės.
Kas dar? Pradėjau dresuoti tigrus ir liūtus. Dabar jau imsiuosi dramblių. Taip pat išmokau važinėti dviračiu per ištemptą lyną, kaip cirke. Kinų cirkas pasiūlė kontraktą. Net nežinau, gal verta mesti televiziją. (Juokiasi.)
– Juk sutikote vesti naują TV projektą?
– Oi, taip, tiesa.
– Kokie trys dalykai jus gyvenime tikrai „užknisa“?
– Pirmasis – pasipūtimas. Pasižiūriu kartais feisbuke, kiek ten daug susireikšminusių žmonių, kažkas nerealaus! Giriasi be perstojo, vos tik ką nors nuveikę, pyksta, kai juos kas nors kritikuoja, ginčijasi, barasi. Kas tiems žmonėms yra?
Antras – mokesčių sistema. Norėčiau, kad ji būtų labiau suprantama, nes aš jos nė velnio neperprantu. Juokingiausia, kad nuėjus aiškintis į Mokesčių inspekciją, akivaizdu, kad ir ten sėdinčioms moterims lygiai taip pat niekas neaišku. Bent jau nesijaučiu vienas nieko nesuprantantis. Bet kai ko nors nemoki, tikiesi, kad atsiras mokytojas, kuris tau viską paaiškins, o čia taip nėra. Toks mokytojas neatsiranda.
Trečia, mane žiauriai „knisa“ specialios fotosesijos. Tai siaubinga! Visada žinai, ką tu darysi. Nutaisysi šypsenėlę, kuri nėra tikra šypsena, bet nėra ir lūpų sukandimas. Tokią neva tai gudrią šypseną, parodančią, kad neva šį tą suvoki šiame pasaulyje. O baisiausia, kai tave dar apauna tokiais baisiais batais. Sidabrinio ežiuko batais.
