Laidos vedėja Palmira Galkontaitė pastebėjo, kad savo vaikus palikusių žmonių baimė ir graužatis dažniausiai būna didesnė negu noras vėl juos pamatyti.
„Motina ilgus metus tylėjo apie tai, kas draskė jai širdį.
Pamačiusi ateinančią dukrą ji tik sušnibždėjo: „Kas aš jai dabar? Tuščia vieta...” – pasakojo P. Galkontaitė.
Matydami tai kai kurie laidos kūrybinės grupės nariai braukė ašaras.
Kadaise dukterį palikusi motina pati visą laiką buvo skriaudžiama gyvenimo – ji augo be mamos, dirbo ir gyveno pas svetimus žmones.
Pamilo vyrą. Tačiau kai tapo nėščia, jis dingo tarsi į vandenį. O šeimininkai ją pagimdžiusią išvarė.
„Ji pametė dukrą, o pati mėgino kabintis į gyvenimą. Sukūrė šeimą. Tačiau laimės nerado. Buvo užguita, kentė vyro smurtą. Šiuo metu jos vyras ir du vaikai jau mirę”, – nelaimingos moters istoriją pasakojo P. Galkontaitė.
Prieš kelias savaites į laidą kreipėsi jos dukra Dovilė, ieškodama savo artimųjų.
„Sulaukėme skambučio. Tikėjomės, kad tai galbūt bus sesuo, teta ar kokia tolima giminaitė. Bet su mumis susisiekė pati motina”, – prisiminė P. Galkontaitė.
Laidoje „Nacionalinė paieškų tarnyba” dažnai rodomi skelbimai žmonių, kurie ieško savo artimųjų. Dažnai į juos niekas neatsiliepia.
Todėl tokių žmonių surašytas istorijas laidos kūrėjai laiko atskirame segtuve „Beviltiškos istorijos”. Tačiau P. Galkontaitė sako, kad per 15 darbo metų įsitikino, kad jos nėra beviltiškos.
„Tokius skelbimus kartojame po 3–4 kartus, vis tikėdamiesi, kad juos pamatys reikiamas žmogus, – sakė P. Galkontaitė. – Pavyzdžiui, kartą taip pavyko suvesti dvi seseris, kurių viena atvyko iš Gruzijos, kita – iš Anglijos.”