„Viasat History“ balandžio 1 d. pradeda rodyti serialą „Dingęs Aleksandro Makedoniečio pasaulis”. Filmo autoriaus ir fotožurnalisto Davido Adamso tikslas – pirmąkart pasaulio istorijoje leistis į pustrečio tūkstančio kilometrų kelią išsiaiškinti, kokią įtaką pasaulio istorijai turėjo šis nesvetingas regionas.
Televizinės premjeros proga Davidas Adamsas sutiko duoti išskirtinį interviu portalui lrytas.lt. - Mes žinome daugybę upių, kurios vaidino svarbų vaidmenį Pasaulio istorijoje: Nilas, Tigras, Eufratas, Gangas. Kodėl susidomėjote senovine Okso upe, kuri nėra tokia žymi?
- Okso upė gavo pavadinimą iš graikų. Ji simbolizuoja mistišką karalystę pasaulio pakraštyje. Pirmiausia mane sudomino šios upės ištakos, esančios aukštai Pamyro kalnuose. Prieiti prie ištakų nebuvo įmanoma jau daugiau kaip 100 metų. 2004 m. atsirado tokia trumpalaikė galimybė. Tačiau, kai pradėjau daugiau domėtis, supratau, kad niekas nėra keliavęs išilgai visos upės vagos. Tolesnis tyrimas parodė, kad ši upė davė pradžią labai senoms civilizacijoms. Kai kurios jų gyvavo jau 7000 m. prieš mūsų erą. Šios upės istorija dar nepasakota, todėl ir leidausi į 6 metų kelionę.
- Kaip Okso upė formavo regiono istoriją?
- Kaip ir Tigras ir Eufratas, Nilas, kitos didžios upės, taip ir Oksas, kiekvieną pavasarį patvindamas tirpstant Pamyro ir Hindukušo kalnų sniegui, aplinkines žemes padarydavo labai derlingas, leisdavo gauti net tris derlius per metus.
Žmonės šiame rojuje gyveno nuo senų laikų. DNR tyrimai rodo, kad tolimi dabartinių europiečių giminaičiai įsikūrė prie Okso upės net prieš 30 tūkst. metų. Jie turėjo didelės įtakos persų ir indų civilizacijoms.
- Kokie atradimai buvo didžiausi šioje kelionėje?
- Ilgai buvo manoma, kad senovės graikai ir Aleksandras Makedonietis atnešė civilizaciją į Rytus. Panašu, kad viskas buvo atvirkščiai. Čia atkeliavęs Aleksandras Makedonietis atrado pažangią civilizaciją. Senovės persų religija zaroastrizmas kilo kaip tik prie Okso upės. Žvelgiant iš dabarties pozicijų, labiausiai jaudinantis faktas yra tas, kad afganai mums suteikė neįtikėtiną paramą, kad galėtume papasakoti šią istoriją. Mudu su operatoriumi Gregu keliavome per labiausiai izoliuotus Afganistano regionus, gyvenome kaip eiliniai afganai, todėl galėjome pažvelgti į jų kultūrą ir istoriją iš labai arti.
- Su kokiomis kliūtimis susidūrėte kelionėje?
- Ilgiausiai užtrukdavo gauti leidimus filmuoti. Reikėjo rašinėti daugybę dokumentų ir derinti viską su centrine valdžia, vėliau vietine, taip pat su policija, su televizijos ir kino institucijomis. Visi norėjo būti tikri, kad darysime pozityvius reportažus. Afganistane aktyviai reiškėsi Talibanas.
Kai 2010 m. talibai okupavo Kundūzo upės deltą, buvo labai sudėtinga keliauti Pamyro kalnuose. Mūsų tiesiogiai nepuolė, tačiau buvome atsidūrę netoli karo veiksmų zonų. Dėl to kelioms dienoms turėjome nutraukti kelionę. Tačiau incidentų pasitaikydavo tik keliaujant, filmuodami neturėjome jokių bėdų.
- Jei reikėtų apibūdinti vienu sakiniu, kas yra Okso upė?
- Tai vienas žmonijos lopšių. Mes dalį savo DNR ir kultūrinio paveldo gavome iš tų, kurie tuomet gyveno prie šios upės.
- Teko pabuvoti ten, kur joks vakarietis nėra buvęs. Gal jūsų patirtis atvers šias vietas ir platesnei auditorijai?
- Labiausiai izoliuotose vietovėse atrandi tyrumą. Jei gerbiate vietinius papročius ir tradicijas, čia jus priims kaip draugą. Mes, kaip vakariečiai, musulmoniškas šalis laikome paskendusiomis ekstremizme ir manome, kad nereikia jose lankytis. Kai ten apsilankai, pamatai, kad viskas yra priešingai. Iš esmės žmonės yra kuklūs, išsilavinę ir nekenčia karo. Ten mes tiesiog paskendome senovinėje svetingumo kultūroje.
Kiekviename regione vietinis vadas jautėsi asmeniškai atsakingas už mus. Mes keliavome nesaugomi ir beginkliai, bendravome su visais akis į akį ir supratome, kad iš esmės mes nesame skirtingi. Tereikia, kad abi pusės būtų pakankamai išsilavinusios, tuomet galima maloniai dalytis nuomonėmis prie puodelio žalios arbatos.
- Jūsų nuomone, kas nutiko Okso upės civilizacijai? Kodėl ji sumenko ir buvo užmiršta?
- Senovėje labai daug įtakos turėdavo siaubingi potvyniai ir žemės drebėjimai, nes dažniausiai sunaikindavo svarbiausią šiuose kraštuose dalyką – vandens šaltinį, arba tiesiog nušluodavo ištisus miestus ir bendruomenes. - Su kokia komanda keliavote?
- Mūsų kompanija buvo nedidelė. Aš, operatorius Gregas Nelsonas, vairuotojas ir vedlys, kuris keisdavosi priklausomai nuo regiono. Be vedlių žinių ir ryšių mums nebūtų pavykę.
- Esate ir kito serialo, „Kelionės į pasaulio pakraščius”, autorius. Kas Jums buvo įdomiausia filmuojant šį serialą?
- Vėlgi, Afganistanas paliko neišdildomą įspūdį. Kelionė 2000 m. į Talibano valdomą Afganistaną buvo neįtikėtina, nes reikėjo daug kantrybės ir atkaklumo nusigauti prie Bamijano Budos statulų. Taip pat didelį įspūdį paliko Nilas Šiaurės Sudane, dėl nepaliestų archeologinių vietų, bei nubių svetingumas.
- O koks didžiausias nuotykis nutiko filmuojant „Keliones į pasaulio pakraščius”?
- Derybos su Talibanu tuo laikotarpiu, kai režimas buvo išvis uždraudęs filmavimą ir televiziją. Įdomiausia, kad Talibano kovotojai labiausiai norėjo būti filmuojami.
- Minėjote, kad kelionė į Kamčatkos uždraustąją zoną taip pat paliko didžiulį įspūdį. Kodėl?
- Kamčatka Sovietų Sąjungoje buvo labai saugoma. Patekti čia buvo labai sunku, įmanoma tik su specialiais leidimais. Dėl tokios izoliacijos Kamčatka ir dabar yra tikras laukinės gamtos etalonas. Įdomiausia, kad tam tikra prasme Kamčatka atrodo artimesnė JAV nei Rusijai. Čia pagaunamos lašišos dažniau keliauja ant amerikiečių ar japonų stalų nei rusų. Kaip tai paveiks laukinę gamtą − neaišku, tačiau beatodairiška žvejyba turės poveikį. Tai vienas iš paskutinių tikrų laukinės gamtos kampelių, ir jis turi būti saugomas.
- Kuris pasaulio kampelis, kaip fotožurnalistui, yra pats įspūdingiausias?
- Tikrai neišeis išskirti vienintelį, tad pateiksiu savo TOP 6.
1. Pamyras − dėl nepaliestų apledėjusių slėnių ant pasaulio stogo.
2. Afganistanas − dėl tragedijos, dėl nepakartojamo grožio, aistros ir gebėjimo neprarasti vilties. 3. Nigeris − dėl to, kad kupranugarių karavanai paryčiais sujaukia Sacharos tylą.
4. Namibija ir centrinė Australija − dėl pirmykštės aplinkos, karščio ir laiko pojūčio nebuvimo. 5. Mėnulio kalnai, kurie primena koks anksčiau buvo pasaulis.
6. Mustangas ir Dolpa Nepale – paskutiniai Tibeto bastionai. - Tampate savotišku nežinomybės ekspertu. Kokias paslaptis norite atskleisti ateityje?
- Mano planuose istorija apie europiečius Afrikoje, apie Baltąjį ir Žydrąjį Nilą.
