Sėkmingas bendradarbiavimas su vienu talentingiausių šių dienų naujosios kartos aktorių Ryanu Goslingu (32 m.) juostoje „Mano liūdna meilės istorija“ (2010 m.) ambicingą kino meistrą D. Cianfrance’ą įkvėpė dar kartą su juo suvienyti jėgas.
Metaforomis apipinta kriminalinė drama „Niujorko šešėlyje“, pasakojanti apie trijų kartų žmonių gyvenimą iš pažiūros ramiame ir nuobodžiame Niujorko priemiestyje, — naujausias režisieriaus D. Cianfrance’o, aktoriaus R. Goslingo bei prie jų prisidėjusio „Oskaro“ nominanto Bradley Cooperio darbas.
Režisierius pasakoja apie aktorių pasirinkimą, filmavimo akimirkas, asmeninę tėvystės patirtį ir mintis, kurias norėjo perteikti savo dramoje.
— Apie ką filmas „Niujorko šešėlyje“?
— Tai istorija apie paveldėjimą — apie tai, ką mes gauname gimdami ir ką perduodame savo vaikams. Apie tai, kaip mūsų pasirinkimas gali paveikti ateities kartas. Apie tai, kaip tėvų nuodėmės veikia sūnų likimą.
Šiame filme brėžiamos trys siužeto linijos. Pirmoji — apie triukų meistrą motociklininką, kuris dėl naujagimio sūnaus ryžtasi įvykdyti nusikaltimą. Kita — apie ambicingą naujoką policininką, kuris, užuot kovojęs su savo demonais, pradeda dirbti korumpuotoje policijos nuovadoje. Trečia pasakoja apie du mokinius, kuriems tenka spręsti praeities problemas. Visos trys siužeto linijos veda prie vienos atomazgos.
— Atlikti pagrindinio vaidmens vėl pasikvietėte aktorių Ryaną Goslingą.
— Prieš kelerius metus, kai su Ryanu dirbome prie „Mano liūdnos meilės istorijos“ scenarijaus, kalba pakrypo apie Ryano fantazijas, kuriose jis važinėjo motociklu ir plėšė bankus.
Buvau pritrenktas: „Tu tikriausiai juokauji?! Aš kaip tik rašau scenarijų tokio siužeto filmui.“ Mūsų vaizduotė veikė viena kryptimi. Tai buvo viena iš akimirkų, kai aiškiai supratau, kad mums pats likimas skyrė sukurti šį filmą.
— Koks yra jo įkūnijamas Lukas?
— Lukas — vaikinas su tamsia praeitimi. Jis daug matęs, daug išgyvenęs. Ne kartą patyręs traumų, bet jo kūnas išmargintas ne randais, o tatuiruotėmis, kurios pasakoja apie patirtą skausmą. Jame yra kažkas mistiško ir prieštaringo — sužalotą sielą slepia įspūdingas kūnas: raumenys, tatuiruotės, šviesūs plaukai, vyriškas žavesys. Jis tarsi didelė katė ankštame narvelyje — nukamuotas ir pavojingas, jo neįmanoma prisijaukinti.
Rodydamas pavojingus triukus su motociklu Lukas keliauja po šalį, iš miesto į miestą, nuo vienos merginos pas kitą, nuo vieno širdies skausmo prie kito. Kartą jis grįžta į Skenektadžio miestelį, kuriame buvo prieš metus, ir sužino, kad mergina Romina, su kuria kadaise buvo užmezgęs romaną, pagimdė kūdikį.
Akimirka, kai jis pamato nekaltą mažylį, visam laikui pakeičia jo gyvenimą. Luką, neturintį jokių tėvystės įgūdžių, užpildo meilės jėga. O mažylio motinai Rominai, kurią vaidina Eva Mendes, iškyla nelengvas pasirinkimas — meilė šiam pavojingam žmogui arba vaiko saugumas.
— Apie ką pasakoja antroji — Eiverio, kurį vaidina Bradley Cooperis, istorija?
— Eiveris nuo vaikystės turi sugebėjimų rasti teisingą sprendimą. Jis vertinamas dėl pavyzdinių savybių: yra geras draugas, išsilavinęs ir įdomus pašnekovas, teisingas, sąžiningas, žmogus, kuriuo galima pasikliauti.
Jis gimė gerbiamų provincijos miestelio gyventojų šeimoje, jo tėvas — apylinkėje žinomas teisėjas. Visi, su kuo Eiveris susidūrė savo gyvenime, nuoširdžiai tikėjo, kad jis paseks tėvo pėdomis, tačiau jis svajoja apie kitus dalykus.
Nepaisydamas tėvo norų, jis meta teisės studijas, kad galėtų kurti savo gyvenimą. Kai pasirodo ekrane, Eiveris — jau 28 metų policininkas naujokas.
Būtent tada jis padaro savo pirmąją klaidą, kuri sukelia nuodingą gėdos jausmą. Nors Eiveris kremtasi ir kenčia, visuomenė jį laiko didvyriu.
Vidinis konfliktas gadina santykius su žmona ir mažamečiu sūnumi, kyla nesklandumų dėl korupcijos darbe. Jam tenka rinktis: toliau kovoti su vidiniais demonais ar sutelkti visas jėgas prieš tuos, kurie supa tikrame gyvenime.
— Kaip aktoriams R. Goslingui ir B. Cooperiui pavyko sukurti tokius prieštaringus personažus?
— Šiame filme jie abu yra daugiau nei aktoriai. Tai buvo tikras bendradarbiavimas. Jie abu sugebėjo puikiai įsijausti į savo herojus, siužeto liniją, replikas. Abiem užteko drąsos ir talento pasiekti tuos slaptus sielos kampelius, į kuriuos norėjau nuvesti jų herojus.
Ryanas yra puikios išvaizdos, charizmatiškas ne tik kine, bet ir gyvenime. Jis iš prigimties labai įdomus ir harmoningas. Jame yra kažkas tokio, kas verčia aplinkinius tapti geresnius. Jis — tikras burtininkas.
Pirmą kartą sutikęs Bradley pajutau tokią pat charizmą. Tačiau mano pasirinkimą vis dėlto lėmė fantastiškas Bradley darbštumas. Po kelių susitikimų su juo grįžęs namo perrašydavau scenarijų pagal jį, nes buvau įsitikinęs, kad šis aktorius gali suvaidinti dar giliau.
Mano nuomone, filmo „Niujorko šešėlyje“ sėkmę lėmė ne tai, kad Ryanas ir Bradley yra garsenybės, bet tai, jog jie tiesiog pavergia žiūrovus.
— Kas jus įkvėpė sukurti šį filmą?
— Prieš daugelį metų, būdamas kino ir teatro mokyklos studentas, pažiūrėjau Abelio Gance’o trijų dalių filmą „Napoleonas Bonapartas“ (1927 m.) ir man kilo nenugalimas noras sukurti filmą triptiką. Man atrodė, kad galiu priversti skambėti tris skirtingus balsus, tik nežinojau, kokią dainą jiems parinkti. Ši idėja tūnojo galvoje, kol vieną dieną pasitaikė tinkama istorija.
2007-aisiais, likus keliems mėnesiams iki mano antrojo sūnaus Cody gimimo, netikėtai toptelėjo į galvą filmo siužetas. Tuo metu daug galvojau apie būsimą kūdikį ir apie man teksiančią dar didesnę atsakomybę: koks tėvas būsiu šiam mažyliui, ką noriu jam perduoti?
Galvojau apie ugnį, kuri manyje liepsnojo visą gyvenimą. Ji padėjo susitvarkyti su daugeliu dalykų, tačiau kartais tapdavo pražūtinga jėga. Žinau, kad ir mano tėvas degė tokia liepsna. Pasidarė įdomu, kiek mūsų šeimos kartų iš vidaus ji degino. Norėjau, kad mano dar negimęs sūnus ateitų į šį pasaulį švarus, nepažymėtas šiuo paveldimu bruožu. Nenorėjau perduoti jam viso savo skausmo ir klaidų. Jis turi eiti savo keliu.
Būtent tuo periodu domėjausi ir rašytojo Jacko Londono romanais, jo idėja apie kraujo ir protėvių šauksmą. Viskas įvyko labai greitai. Galvoje akimirksniu išsirutuliojo istorijos, kurią panorėjau papasakoti, siužetas. Tada pradėjau ieškoti žmogaus, galinčio kartu su manimi parašyti scenarijų, nes aš paprasčiausiai negalėjau to padaryti vienas — esu režisierius, pripratęs dirbti komandoje. Jei man patiktų kurti vienam, tikriausiai būčiau tapęs dailininku.
Tada agentas supažindino su Benu Coccio — sukrečiamo filmo „Nulinė diena“ režisieriumi ir scenaristu. Jis iš karto palaikė mano idėją ir padėjo ją įgyvendinti.
— Rominą įkūnijusi aktorė Eva Mendes garsėja ne psichologiniais, bet gana lengvabūdiškais seksualių viliokių vaidmenimis. Kodėl pasirinkote šią aktorę?
— Visada buvau jos talento gerbėjas, ypač po vaidmens Jameso Gray filme „Mes valdome naktį“. Jos personažai visada nepaaiškinamai patrauklūs.
Planuodamas filmuoti „Niujorko šešėlyje“ ir rinkdamasis aktorius nepamiršau Evos. Jaučiau, kad jeigu jai suteiksiu galimybę, ji nenuvils. Į pirmą atranką Eva atėjo be grimo, bet buvo tokia graži, kad iš visų jėgų bandė slėpti savo grožį. Šis jos poelgis man labai daug reiškė.
Vietoj perklausos paprašiau jos surengti man ekskursiją po Los Andželą ir vietas, kur ji užaugo. Sėdėdamas šalia keleivio vietoje įžvelgiau joje šiltą, dosnią ir nenuspėjamą asmenybę. Ji atvirai papasakojo apie save, savo gyvenimą, praeitį. Po šio pokalbio nebegalėjau jai nepasiūlyti vaidmens.
Beje, pirmoji jos scena su Ryanu buvo erotiška. Žinau, kad prieš filmavimą ji labai jaudinosi — išdavė virpulys. Ši mergina pasirodė esanti labai drąsi. Jai pavyko nugalėti savo baimes ir apnuoginti sielą. Tądien aikštelėje dirbo nedaug žmonių, bet matydami šios gražuolės drąsą visi tiesiog neteko žado.
— Trečioji istorija vyksta jau po 15 metų.
— Pirmos dvi istorijos yra savotiškas trečiosios prologas. Būtent joje pasakojama apie paveldėjimą. Ši dalis ir yra mūsų filmo esmė.
Luko sūnus užaugo šiltoje aplinkoje. Berniukas turi puikų patėvį ir mylinčią motiną, tačiau jo gyvenime kažko trūksta. Ir jis tai žino. Dėl jo saugumo ilgai buvo slepiama tiesa. Būtent ši paslaptis nepalieka jo sąmonės. Jis pasiryžęs sužinoti tiesą, net jei tai jį ir sunaikins.
Antrajam vaikinui, Eiverio sūnui Ei Dži, iš pirmo žvilgsnio tarsi nieko netrūksta: namuose karaliauja gerovė, jam vienam tenka visa motinos meilė ir dėmesys, bet jam labai trūksta tėvo.
Tėvų trūksta abiem vaikinams, bet kiekvienas jų skirtingai kompensuoja šią netektį. Ei Dži neturi ryšio su savo tėvu ir tai sukelia tikras sielos kančias. Jis visais savo poelgiais siekia patraukti jo dėmesį. Ei Dži — tragiškas personažas. Turtingą paveldėtoją, apdovanotą nepaprastu žavesiu, populiarumu ir daugeliu savo tėvo charakterio bruožų, drasko gilios sielos žaizdos. Tai verčia jį nekęsti savęs.
— Kaip rinkotės aktorius vaikų vaidmenims?
— Parinkti aktorius, kurie įkūnytų R. Goslingo ir B. Cooperio herojų vaikus, nebuvo paprasta. Man teko išklausyti daugiau nei 500 pretendentų į šiuos vaidmenis. Galų gale pamačiau Dane’ą DeHanną ir Emory Coheną. Dirbti su jais buvo tikras malonumas, nes abu aktoriai pasirodė esantys talentingi ir natūralūs.
Kaip ir Ryanas su Bradley, vaikinai buvo visiškos priešingybės. Atsimenu, kaip jau pirmoje bendroje atrankoje paklausiau, koks jų mėgstamiausias aktorius. Viskas vos nesibaigė muštynėmis, nes Dane’as tvirtino, kad jam tai Jamesas Deanas arba Alas Pacino, o Emory atkakliai teigė, kad tai Marlonas Brando ir Robertas De Niro. Šį dinamiškumą stengiausi išsaugoti ir filmavimo aikštelėje.
Parengė Enrika Ketler
