Scenoje dainuoti be savo generolių – grupės „ŠarkA“ narių Gintarės Valaitytės ir Ievos Stasiulevičiūtės – chorui buvo nelengvas iššūkis. „Sunku ir labai labai liūdna“, – vienabalsiai pripažino jie.
Žinia, kad ketvirtadienį savo namuose rastas negyvas aktorius Vytautas Šapranauskas, tarsi peiliu perskrodė ne vieną šį menininką mylėjusią širdį. Todėl nieko keisto, kad laidotuvių dieną vykusi laida buvo skirta būtent maestro atminimui pagerbti.
Prie vakaro vedėjų vairo stojo ištikimiausi aktoriaus kolegos, į pilnutėlę TV3 studiją sugužėjo būrys žinomų muzikantų, televizijos laidų vedėjų, teatro scenos bei kitų pramogų ir meno pasaulio atstovų. Kiekvienas projekte dalyvaujantis choras atliko po du savo geriausiu kūrinius.
Šachmatinis choras pasirinko dar anksčiau pagyrų sulaukusią Marijono Mikutavičiaus dainą „Degančios rankos“ ir „More than words“ iš roko grupės „Extreme“ repertuaro.
„Paskutinę savaitę chorui teko repetuoti be chorvedžių. Tai suprantama – įvyko didelis sukrėtimas“, – sakė Šachmatinio choro atstovė, už muziką atsakinga ir choristams repetuoti padedanti dainininkė Girmantė Vaitkutė.
Iškart po filmavimo ji, drauge su kolektyvo nariais, mielai sutiko pasikalbėti apie repeticijų užkulisius, dažnam žiūrovui nematomus generolių veidus ir jau kelias dienas tvyrančias slogias emocijas.
Vos tvardė jaudulį
„Ieva ir Gintarė – choro vedlės. Be jų jaučiamės lyg be rankų“, – sakė Girmantė. Pasak jos, dar trečiadienį turėjo įvykti pasitarimas dėl naujos dainos. Tačiau dėl įvairių priežasčių, kolektyvas nutarė laiką perkelti diena vėliau.
Apie kraupų faktą iki ketvirtadienio pietų dar niekas nežinojo, o išgirdę, kas atsitiko – negalėjo patikėti. „Šokas buvo visiems, – skaudžią akimirką prisiminė Girmantė. – Pirmiausia pagalvojau, kad tai viso labo nevykęs pokštas. Tą pačią dieną švenčiau ir savo gimtadienį – įsivaizduokite, kokia nuotaika buvo...“
Po tiesioginės transliacijos choro nariai neslėpė emocijų: „Šiandien scenoje buvo ašarų pakalnė. Vos laikėmės.“ Galbūt kai kurie televizijos žiūrovai nespėjo išgirsti, tačiau iš kūrinio „Degančios rankos“ nebuvo iškirpti Ievos ir Gintarės balsai. „Vien dėl to man ėjo šiurpai, jau nekalbu apie gilius ir prasmingus dainos žodžius...“, – akimirką scenoje prisiminė choro narė Guoda. „Sunku, kai nėra šalia generolės ir žinai, kad jai šiuo metu – labai skauda“, – jai paantrino kolegė Ugnė.
Šachmatinio choro nariai tikino esantys labai susirūpinę dėl Ievos ir apgailestavo nieko negalintys pakeisti. „Bandydami bent šiek tiek ją pakalbinti – šimtus kartų apgalvojome kiekvieną žodį. Nesinorėjo dar kartą užgauti“, – sakė Girmantė.
Choristai tikino, kad atsidūrus greta tokių įvykių tenka daug visko permąstyti: apie gyvenimą, jo prasmę, meilę artimiesiems.
Asmeninio gyvenimo neaptarinėja
Pasak Girmantės, nuo pat projekto pradžios chorui buvo aiškiai atskirti du dalykai: Ievos santykiai su Vytautu buvo viena tema, o „Chorų karai“ – kita. Tiesa, pirmąja jų su choristais Ieva niekuomet atviravo, todėl visos kalbos dažniausiai pakrypdavo muzikine linkme. „Apie Ievos asmeninį gyvenimą niekuomet per daug nešnekėdavome, žinojome tik tiek, kad ji ir Vytautas – kartu“, – pasakojo Girmantė.
Natūralu, kad projekte dalyvaujantis Vytauto mylimosios vadovaujamas choras kai kuriems televizijos žiūrovams kėlė klausimų dėl projekto sąžiningumo. Esą Šachmatinis choras turi tvirtą užnugarį, todėl gali jaustis saugiau, nerizikuoja iškristi. „Nieko panašaus, – tikino Girmantė. – Vytautas su choru buvo susijęs tik tiek, kiek tai gali sau leisti projekto vedėjas. Tačiau jei jam patikdavo mūsų pasirodymas, ateidavo pagirti, atnešdavo sulčių. Visi prie jo prisilietėme.“
Tapo didele šeima
Eidami į projektą choristai nežinojo ko tikėtis - dainavimas su „ŠarkA“ merginomis jiems kėlė dviprasmiškas emocijas. Tačiau dabar jie visi balsu tvirtina – susipažinę artimiau, pamatė visiškai kitokį savo generolių amplua. „Iš pirmo žvilgsnio Ieva atrodo labai šalta. Taip anaiptol nėra“, – tikino choro narė Justė. Jai pritarė ir choristas Donatas, tvirtindamas, kad Ieva – itin stiprus ir protingas žmogus. „Ji turi sugebėjimą jausti, kada tam tikriems dalykams yra laikas ir vieta. Ieva – savikritiška, moka pasijuokti ir iš savęs. O Gintarė – tikras gerumo įsikūnijimas“, – mintimis dalinosi Girmantė.
Šachmatinis choras per šiuo kelis mėnesius jau spėjo tapti viena didele šeima. Paklausti, ar kitais metais ryžtųsi dalyvauti panašiame projekte, jie buvo išdidūs – tik tuomet, jei choro sudėtis išliks ta pati, o generolių pareigas ir toliau eis „ŠarkA“ merginos. Jų teigimu, choras neturėtų keisti ir savo pavadinimo. „Čia, kaip antrą artą ištekėti: pakeiti pavardę į kitą, bet jau nebe tas...“, – simboliškai situaciją komentavo choristė Justė.
„Esame labai vieningas choras“, – vienbalsiai tvirtina Šachmatinio choro choristai. Pasak jų, tam didžiausios įtakos turi gerai tarpusavyje susibičiuliavęs kolektyvas, smagūs ir nuoširdūs žmonės.
Sulaukia įvairių vertinimų
Komisijos nariai iki šiol nuolat girdavo choro pasirodymus: įvertintos buvo ir profesionalios aranžuotės, ir subtilus įvaizdis, buvo giriamas šiuolaikiškas choro požiūris. Nepaisant to, žiūrovų balsavimo lentelėje Šachmatinis choras neretai atsidurdavo žemiausiose pozicijose.
„Nemeluosiu – mums labai liūdna. Gaila, kad žmonės mūsų nemėgsta“, – dar anksčiau portalui lrytas.lt pasakojo chorvedė Gintarė Valaitytė. Pasak jos, palaikymo choras nesulaukia dėl to, kad jo pavadinime yra užkoduotas sostinės vardas. „Jau nebe pirmi metai, kai Vilniui atstovaujantis choras sulaukia mažiau dėmesio nei kiti“, – maždaug prieš mėnesį kalbėjo Gintarė. Panašios nuomonės laikosi ir choristai. Nors komandoje tikrų vilniečių – visai nedaug, akivaizdu, kad mažesni miestai ir miesteliai visuomet aktyviau vienas kitą palaiko. „Nežinau, kodėl taip yra, tačiau panaši situacija kartojasi jau nebe pirmus metus. Galbūt dėl to per daug neimame į širdis. Kita vertus – niekada negali žinoti, ko tikėtis. Žiūrovas nenuspėjamas“, – mintimis dalinosi Girmantė.
Ar Ieva pasirodys tolimesnėse „Chorų karų“ laidose – dar neaišku, reikia leisti įvykiams susigulėti. Tuo tarpu kaip toliau rutuliosi pats projektas – taip pat neaišku. Girmantė patikino, kad jai tenka išgirsti įvairiausių nuomonių: vieni sako, kad be žinomo aktoriaus projektas prarado prasmę ir tolimesnes transliacijas geriausia būtų tiesiog nutraukti, kiti tvirtina, kad reikia žiūrėti į priekį ir nepasiduoti finišo tiesiojoje. „Šachmatinis choras yra stiprus ir tikrai gali eiti toli. Svarbiausia – būti vieningiems“, – sakė atlikėja.
