„Visus stebuklus geriausiai patirti savo kaliu“, — išrėžė A. Valinskas ir sutiko dalyvauti pasirodyme, kuriame magai ketino savanoriui ilga adata perdurti ranką.
„Sėskit ir atsipalaiduokit“, — maloniu balsu laidos vedėją ramino A. Gaičiūnas, čiupinėdamas ranką ir šalia padėtą guminį rankos muliažą, į kurį liepė sutelkti dėmesį.
Magiško triuko savanoris A. Valinskas matydamas, kad čia kvepia krauju, apdairiai patarė patraukti nuo televizijos ekranų vaikus ir silpnų nervų žiūrovus.
Kai magas įbedė didžiulę adatą savanoriui į ranką, jo drąsa, regis, pamažu išblėso. Nuo šiurpaus vaizdo A. Valinsko scenos partnerė Rūta Mikelkevičiūtė ėmė kone alpti: „Man bloga...“ Kai iš rankos trykštelėjo kraujas, akis prisidengė net ir vyriausiąją Lietuvos ragana save tituluojanti Vilija Lobačiuvienė.
Tačiau po kelių minučių, kai magai ištraukė adatą ir gerai nuvalė sužalotą ranką, neliko nei žaizdos, nei kraujo, nei dūrio žymių.
„Stebuklas įvyko, — džiūgavo veido spalvą ir iškalbą atgavęs A. Valinskas. — Bet aš jais netikiu, yra tik neribotos žmogaus organizmo galimybės. Tave perveria, o lieki gyvas.“
Paklaustas, ar jautė, kaip magas jam duria adatą, magiško pasirodymo dalyvis atsakė mįslingai: „Jaučiau, kaip duria... žiūrovus.“
Bet juk žiūrovai matė jam iš rankos trykštantį kraują! „Viskas ten buvo tikra — ir mano skausmas, ir kraujas. Šįsyk pasiaukojau dėl tos Lietuvos, — kaip visuomet su šypsena dėstė laidos vedėjas. — Suprantu, kad yra nemažai žmonių, kurie iš tikrųjų norėtų mane matyti subadytą. Bet... Kiek dūrė, nenudūrė, kiek rovė, neišrovė, už tai, kad aš Valinskas, už tai, kad aš — tvirtovė“, — netikėtai ketureilį surimavo A.Valinskas.
