— Šįsyk esate nominuota už geriausią epizodinį vaidmenį Donato Ulvydo komedijoje „Valentinas vienas“. Ar šis apdovanojimas jums svarbus? — paklausiau aktorės G. Ryškuvienės.
— Visada malonu būti įvertintai. Kita vertus, tai svarbu turbūt tik tą akimirką, kai atsiimi apdovanojimą. Paskui reikia viską pamiršti ir galvoti, kad neturi jokių apdovanojimų, jokių nominacijų, toliau dirbti savo darbą ir stengtis tai daryti vis geriau.
Apdovanojimas — tai tik viena saldi šlovės minutė.
— Šiemet esate ir nominantė, ir renginio vedėja. Ar nesijausite atsidūrusi dviprasmiškoje situacijoje, jei Sidabrinė gervė bus įteikta jums?
— Tokia mano profesija — kiekvieną dieną jaučiuosi vis kitaip ir priimu vis naujus iššūkius. Esu pripratusi prie netikėčiausių situacijų, tad manau, kad išsisuksiu ir iš šios.
— Ar manote, kad Lietuvoje, kur per metus pasirodo vos du trys filmai, reikia tokios pompastiškos ceremonijos?
— Apie tai tenka diskutuoti kasmet. Ir visada atsakau — reikia. Tai didžiulė šventė ne tik nominuotiems ir apdovanotiems kino kūrėjams, bet ir visiems kino žmonėms. Tai puiki proga pasipuošti, susitikti, pasidžiaugti vieni kitais ir būti pagerbtiems.
Reikia džiaugtis, kad turime lietuvišką kiną ir kad galime dirbti mėgstamą darbą, už kurį kartais netgi niekas nesumoka.
— Teko kurti vaidmenis ir be atlygio?
— Taip, esu vaidinusi studentų diplominiuose filmuose. Už vaidmenį viename iš jų — L. Lužytės „Jau puiku, tik dar šiek tiek...“ — 2010 metais buvau nominuota Sidabrinei gervei. Tokių filmų biudžetai yra tokie skurdūs, kad kūrėjai neišgali mokėti aktoriams.
Tačiau kartais vaidini dėl idėjos, kartais — dėl iššūkio. Kino pasaulyje ne aš viena tokia, taip daro daug mano kolegų.
— Koks pastarojo meto lietuviškas filmas jums padarė didžiausią įspūdį?
— Deja, turiu prisipažinti, kad ne visų kolegų darbus esu mačiusi. Didžiausią įspūdį padarė L. Lužytės „Igruški“, kuris nominuotas geriausio ilgametražio dokumentinio filmo Sidabrinei gervei.
Džiaugiuosi, kad lietuviška dokumentika turi stiprias tradicijas ir jos talentingai tęsiamos. Ir tai nebėra lėta poetinė dokumentika, kuriami prasmingi ir stiprūs filmai.
— Kurios lietuvių aktorės talentu žavitės taip, kad įteiktumėte Sidabrinę gervę?
— Yra be galo daug talentingų aktorių, man būtų neetiška vertinti. Turiu daug draugių aktorių, išskirdama vieną nenorėčiau įskaudinti kitų.
Jeigu kalbame apie vyresniąją kartą, visada žavėjausi Jūrate Onaityte — kaip aktore ir kaip asmenybe. Išskirtinis buvo amžiną atilsį Eugenijos Pleškytės talentas. Įdomių vaidmenų kine yra sukūrusi Nijolė Oželytė.
— Filme „Valentinas vienas“, kur vaidinote epizode su Giedriumi Savicku, atsiskleidėte netikėtu amplua. Su kuriuo scenos partneriu jums dirbti smagiausia?
— Nemėgstu vertinimų su priesaga „-iausia“. Yra skirtingi etapai, skirtingi vaidmenys. Tai, kas prieš pusmetį man atrodė gyvenimo prasmė, dabar išgaravo.
Giedrius yra vienas iš tų gyvenimo stebuklų, su kuriuo gerai jaučiausi filmavimo aikštelėje.
Džiaugiuosi, kad su Giedriumi neįvyko neigiama cheminė reakcija, dėl kurios sakyčiau: „Oi ne, su šiuo partneriu nenoriu filmuotis.“ Su juo buvo smagu vaidinti ir jauku gulėti lovoje. (Juokiasi.)
— Kuriam lietuvių kino režisieriui niekada nepasakytumėte „ne“?
— Mano „ne“ labiau priklauso ne nuo režisieriaus, bet nuo scenarijaus. Vis dėlto dviem režisierėms — L. Lužytei ir Kristinai Buožytei — atsakyti „ne“ turbūt negalėčiau. Šias kūrėjas labai gerbiu ir manau, kad mes visuomet rastume bendrą kalbą.
— Kiekvienas aktorius svajoja apie savo gyvenimo vaidmenį. Ar turite jį?
— Norėčiau, kad man pačiai tai būtų toks atradimas, jog galėčiau nustebusi pasakyti: „O! Aš ir tai galiu!“
Tai ir yra pats įdomumas, kai atrandi save visiškai netikėtai, kaip kad buvo filme „Valentinas vienas“. Nesitikėjau, kad man, sulaukusiai tokio amžiaus, dar pasiūlys apsinuoginti ir filmuotis su falu.
— Ar galėtumėte vaidinti ir dar drąsesnėse scenose?
— Yra vaidmuo, istorija, tema. Arba ji tave sujaudina ir tu labai nori ta tema pasišnekėti su žiūrovais ir su savimi, arba ne. O visa kita tėra tos temos atskleidimo priemonės. Jeigu jų reikia įtaigumui perteikti, gali padaryti daug.
— Esate sukūrusi įtaigių vaidmenų ne tik kine, bet ir televizijoje. Humoro laidoje „Dviračio šou“ parodijuojate visuomenės veikėjas.
— Tos parodijos buvo didžiulis iššūkis. Šį žanrą sunkiai jaukinausi, bet kaliau sau: „Kada nors vis tiek jį įveiksiu!“ Norėjosi pasiekti meistriškumą, kad tai būtų tarsi smagus žaidimas.
Humoro žanras nėra lengvas. Žiūrėdama į kolegų darbus žavėdavausi, kad žmonės taip lengvai moka tai padaryti.
Pastaruoju metu „Dviračio šou“ parodijuoju ūkio ministrę Birutę Vėsaitę ir žurnalistę Rūtą Janutienę, tačiau negalėčiau sakyti, kad jas jau perkandau. Sakykime, esu ieškojimų kelyje.
— Esate ne tik aktorė, bet ir filmų, serialų, knygų vertėja (G. Ryškuvienė išvertė Cecily von Ziegesar „Liežuvautoją“, Lisi Harrison „Montrų vidurinės“ knygų seriją ir kt. — Red.). Gal turite dar kokių nors užslėptų talentų?
— Gabumų turi visi, svarbiausia — noras ką nors daryti. Niekaip neišsipildantis mano noras — dainuoti.
— Sutiktumėte dalyvauti kokiame nors televizijos dainų konkurse?
— Dabar manau, kad ne, tačiau gyvenimas kasdien keičiasi.
— Jūsų seneliai buvo aktoriai Gražina ir Aleksandras Kernagiai (amžiną atilsį Vytautas Kernagis buvo Gabijos motinos brolis. — Red.), vaikystė prabėgo teatre. Ar tai ir lėmė jūsų pasirinkimą?
— Apie kitką net negalvojau. Visuomet norėjau būti tik aktorė.
— Nejaugi net vaikystėje nesvajojote tapti balerina arba gydytoja?
— Vienu metu vaikystėje labai norėjau būti troleibuso vairuotoja. Man patikdavo, kaip gražiai troleibusų vairuotojai būdavo išpuošę savo kabinas.
Svajodavau, kad kai būsiu troleibuso vairuotoja, kabiną papuošiu gražiausiai iš visų, prikabinsiu visokiausių plastikinių gėlių... (Juokiasi.)
Sidabrinei gervei buvo nominuota keturis kartus.
■ 2008 m. — už vaidmenis režisierės Kristinos Buožytės „Kolekcionierėje“ ir Mario Martinsono „Nereikalinguose žmonėse“.
■ 2009 m. — Alvydo Šlepiko „Neskubėk gyventi“.
■ 2010 m. — Linos Lužytės „Jau puiku, tik dar šiek tiek...“
■ 2013 m. — Donato Ulvydo „Valentinas vienas“.
„Sidabrinių gervių 2013“ pagrindiniai nominantai
FILMAS
„Aurora“. Rež. Kristina Buožytė.
„Valentinas vienas“. Rež. Donatas Ulvydas ir kiti.
„Laiškai Sofijai“. Rež. Robertas Mullanas.
TRUMPAMETRAŽIS FILMAS
„Plaukikė“. Rež. Gabrielė Urbonaitė.
„Expermenas“. Rež. Ričardas Marcinkus.
„Ką Dievas sau galvoja?“ Rež. Gianluca Sodaro.
DOKUMENTINIS FILMAS
„MAAT“. Rež. Romas Lileikis.
„Igruški“. Rež. Lina Lužytė.
„Pokalbiai rimtomis temomis“. Rež. Giedrė Beinoriūtė.
„Sapnuoju, kad einu“. Rež. Jokūbas Vilius Tūras.
TRUMPAMETRAŽIS DOKUMENTINIS FILMAS
„Liza, namo!“ Rež. Oksana Buraja.
„Rojaus beieškant“. Rež. Tomas Smulkis.
„Žalumose“. Rež. Ramunė Rakauskaitė.
ANIMACINIS FILMAS
„Saga“. Rež. Ieva Miškinytė.
„Senelės pasaka“. Rež. Valentas Aškinis.
„Kaltė“. Rež. Reda Bartkutė.
TV FILMAS
„KVDT... ateinu“. Rež. Tomas Dainius Ribaitis.
„Rudens šauklių valdose“. Rež. V.Jankevičius
„Dovydas prieš Galijotą“. Rež. Juozas Sabolius ir Vitalijus Savukynas.
AKTORĖ
Jurga Jutaitė. „Aurora“.
Marija Korenkaitė. „Laiškai Sofijai“.
Aldona Bendoriūtė. „Pamiršk mane“.
AKTORIUS
Marius Jampolskis. „Aurora“.
Rokas Zubovas. „Laiškai Sofijai“.
Andrius Bialobžeskis. „Pamiršk mane“.
EPIZODINĖ AKTORĖ
Gabija Ryškuvienė. „Valentinas vienas“.
Dalia Storyk. „Tyli naktis“.
Ramunė Skardžiūnaitė. „Laiškai Sofijai“.
EPIZODINIS AKTORIUS
Vytautas Šapranauskas. „Valentinas vienas“.
Giedrius Savickas. „Valentinas vienas“.
Kostas Smoriginas. „Tyli naktis“.
REŽISIERIUS
Kristina Buožytė. „Aurora“.
Oksana Buraja. „Liza, namo!“
Jokūbas Vilius Tūras. „Sapnuoju, kad einu“.
SCENARIJUS
Kristina Buožytė ir Bruno Samperis. „Aurora“.
Juozas Javaitis ir Pranas Morkus. „Czeslowo Miloszo amžius“.
Jokūbas Vilius Tūras. „Sapnuoju, kad einu“.
OPERATORIUS
Feliksas Abrukauskas. „Aurora“.
Kristina Sereikaitė. „Liza, namo!“
Viktoras Radzevičius. „MAAT“.
KOMPOZITORIUS
Peteris von Poehlis. „Aurora“.
Lina Lapelytė. „Rojaus beieškant“.
Kipras Mašanauskas. „MAAT“.
