Kanų kino festivalio dalyvius ir svečius nustebino specialiu automobiliu atvežti paršeliai Žibutė ir Gvazdikas. Jie reklamavo Emilio Vėlyvio veiksmo komediją „Redirected“.
Paršeliai iš Lietuvos sukėlė neapsakomą ažiotažą Kruazeto bulvare, parkuose, gatvėse ir net paplūdimyje.
Su neoficialiomis festivalio žvaigždėmis norėjo nusifotografuoti vaikai, jų mamos, turistai, aktoriai ir net policininkai.
Žibutė ir Gvazdikas pozavo bent tūkstančiui nuotraukų ir reportažų. Juos nufilmuoti užsigeidė net BBC reporteriai.
Tokių cirkų niekuomet nebuvo Kanuose, tad nenuostabu, kad visi pastebėjo elegantiškai žingsniuojančių, žole mintančių, paplūdimio smėlį knisančių, garsiai žviegiančių paršelių porą.
„Redirected“ simboliais išpuoštiems paršeliams patiko milžiniškas dėmesys. Sakykite, ką norite, bet dar nė vienai Lietuvos kiaulei nebuvo nušvitusi laimė dalyvauti prestižiniame kino festivalyje.
Festivalinis turizmas
Kanuose Lietuvos nacionalinis kino stendas šį kartą buvo perkeltas iš festivalio rūmų požemio į erdvesnę palapinę šalių kaimelyje.
Apie konkrečius rezultatus ir naudingumą diskutuoti dar anksti, nes vienintelis išpirktas seansas kino mugėje (Mariaus Ivaškevičiaus „Santa“) buvo suplanuotas tik septintai dienai, kai festivalio dalyviai pradėjo išsivažinėti po namus.
Į akis krito pernelyg pagyrūniškas, neetiškas ir nesąžiningas stendo vaizdas. Jame puikuojasi nulaužta ar peliuko nukąsta Auksinės palmės šakelės dalis su neva įkvepiančiu pažadu — žiūrėkite, mes tuoj (kada nors?) užaugsime iki tikros šakelės.
Kada gi nušvis šis miražas? Ir kas pamiršo, kad Lietuva jau turėjo savo filmą oficialiame Kanų konkurse?
Girdėti kalbų, kad šis vaizdas slepia gilią mintį. Rudenį atidarytas Lietuvos kino centras be skrupulų naudojasi atseikėtu biudžetu ir finansuoja beprasmišką festivalinį turizmą.
Kanuose pavyko suskaičiuoti net 8 organizacijos atstovus. Ar tikrai vertėjo apmokėti kelionę, akreditacijas, nakvynę gausybei darbuotojų? Kaip šis išlaidavimas yra susijęs su lietuviško kino sklaida? Darykite išvadas patys, bet anksčiau tiek daug turistų iš Lietuvos Kanai nesulaukdavo.
Auksinės Kanų taisyklės
Nuo pat atidarymo dienos Kanus skalbė lietus, kartais sustiprėdamas iki atogrąžų liūties ir tik retkarčiais praleisdamas saulės spindulius.
Vis dėlto oras nekeičia prestižiškiausio pasaulyje kino festivalio griežto protokolo, renginio atmosferą papildo balomis braidantys juodaodžiai, pardavinėjantys skėčius po 10 eurų.
Lietus neatbaido kino magijos atviliotų žmonių, svajojančių užsiimti kuo patogesnę vietą prie raudonojo kilimo ir bent akies krašteliu žvilgtelėti į gyvas ekrano įžymybes.
Pirmoji 66-ojo Kanų festivalio pusė išskleidė puokštę įsimintinų filmų, kurie diktuos šių metų madas.
Ne visi elitinių režisierių kūriniai sublizgėjo pagal lūkesčius. Tad daugiau netikėtų galimybių gavo nežinomi arba iš anksto nurašyti autoriai.
Kanuose idealiai veikia formulė, kad didelio biudžeto filmai, kuriuose gausu žvaigždžių, nuo kritikos strėlių apsaugo mažesnius, kuklesnius ir meniškesnius. Nes kiekvieną vakarą visi išrinktieji gauna palankiausią laiką pasirodyti gausiai kritikų, žurnalistų, platintojų, pirkėjų, žiūrovų auditorijai.
Apmaudu, kad patekti į aukščiausiąją lygą įmanoma tik atitinkant savotiškas sąlygas. Vis dėlto kiekvienas gudresnis prodiuseris supranta geležinę taisyklę, kad Kanai gali iškelti filmą į žvaigždes, bet taip pat lengvai gali sužlugdyti kelerių metų pastangas be tikimybės atsitiesti.
Renginyje — įžymybių šou
Šiemet Kanai ypač dosnūs pasimatymų su žvaigždėmis. Užtenka pažvelgti vien į vertinimo komisiją, kurioje sėdi įtakingi ir mėgstami autoritetai (lyg tyčia sutampa Steveno Spielbergo ir festivalio amžius — 66).
Į spalvingų skėčių šou mielai atvyksta ne tik į oficialius seansus pagrindiniuose rūmuose pakviesti ir paralelinių programų dalyviai, bet ir baigtų filmų neturintys, save reklamuojantys arba parduoti įgyvendinamus projektus mėginantys populiarūs kino pramonės veikėjai.
Atidarymo ceremonija raudonojo kilimo maršams padovanojo vintažinių automobilių paradą ir dvidešimtojo amžiaus pradžios mada alsuojančiais drabužiais persirengusių šokėjų šou.
Jį vainikavo žvaigždiška „Didžiojo Getsbio“ aktorių rinktinė: Leonardo DiCaprio, Tobey Maguire’as, Isla Fisher, Bolivudo legenda Amitabhas Bachchanas ir Carey Mulligan, kuriai šiemet pasisekė pakartoti glamūrinės šlovės akimirką su brolių Coenų žaviai juokinga muzikine drama „Groja Llewynas Davisas“ (Inside Llewyn Davis).
Antrą dieną dėmesį patraukė užaugusi, pasikeitusi ir subrendusi gundantiems vaidmenims „Hario Poterio“ žvaigždė Emma Watson, šalia kurios pasišildyti spėjo etatinė vakarėlių liūtė Paris Hilton, suteikusi režisierei Sofiai Coppolai unikalią progą kriminalinės dramos „Blizgantis žiedas“ naktinių stilingų vagysčių scenas filmuoti asmeninėje rezidencijoje Holivude.
Lietuvių kilmės prancūzų režisierius Michelis Hazanavichius atvyko palaikyti žmonos Bérénice Bejo, kuri įsimintinai atliko du mėnesius repetuotą pagrindinį vaidmenį Irano režisieriaus Asgharo Farahadi graudžioje dramoje „Praeitis“.
Vis labiau populiarėjantis jos partneris Taharas Rahimas (jaunuolio karjera įsižiebė tik 2009 m. kalėjimo trileriu „Pranašas“) sublizgėjo „Ypatingo žvilgsnio“ nelaimingos meilės radioaktyviomis sąlygomis dramoje „Grand Central“ su gražuole Lea Seydoux.
Raudonasis kilimas lyg masalas atviliojo „Oskaro“ premijos laureatę Jennifer Lawrence (reklamavo nuotykių epą „Bado žaidynės II“), Kinijos superžvaigždes Jackie Chaną ir Fan Bingbing, aktores Freidą Pinto, Julianne Moore, dainuojantį aktorių Justiną Timberlake’ą. Sąrašą galėtume tęsti iki begalybės.
Sužibėjo naujokai
Lietuviai Kanų festivalio raudonąjį kilimą pernelyg sureikšmina. Ažiotažas šiek tiek primena cirką.
Daugeliui tereikia pasipuošti pagal reikalaujamą aprangos kodą, pasiimti kvietimą į bet kurį pasitaikiusį filmą, susirengti miklią tuštybių mugės fotosesiją ir po pusvalandžio išeiti iš salės.
Kanų raudonasis kilimas iš tiesų spinduliuoja magiškas galias, tačiau ne tokiems niekam neįdomiems turistams.
Šiemet ryškiai sužibėjusios žvaigždės lemtis nusišypsojo dieviško grožio prancūzų modeliui Marinai Vacth, nusifilmavusiai Lietuvoje itin mėgstamo Franćois Ozono dramoje „Jauna ir graži“ apie 17-metės merginos polinkį į savanorišką parsidavinėjimą vyresniems turtingiems klientams.
Paralelinėje programos „Dvi režisierių savaitės“ socialinio realizmo dramoje „Savanaudis milžinas“ apsilankę ekspertai mokėsi tarti niekuomet kine nevaidinusių Didžiosios Britanijos paauglių Connerio Chapmano ir Shauno Thomaso pavardes.
Kanų dividendus artimiausioje ateityje pajus iš miško išlindusį elegantišką sodininką, sadistą bei maištininką įkūnijęs olandų veteranas Janas Bijvoetas („Borgmanas“) ir neatsiskleidusį muzikos talentą tobulai suvaidinęs bei XX a. šeštojo dešimtmečio folkloro dainas įrašęs Oscaras Isaacas („Groja Llewynas Davisas“), kuriam užsienio ekspertai prognozuoja „Oskaro“ nominaciją.
Ar įsiklausys į pasklidusias nuomones S.Spielbergas? Jo rinktinės sprendimas padėtų stipriau kabintis pirmą pagrindinį vaidmenį sukūrusiam Gvatemaloje gimusiam aktoriui.
Azijos kūrėjų populiarumas
Festivalio repertuaras sąmoningai sudėliotas taip, kad paskatintų kuo daugiau kino pasaulio profesionalų likti iki renginio pabaigos.
Laukiamiausi režisieriai Jimas Jarmuschas (vampyriška meilės drama „Tik meilužiai liks gyvi“ su Tilda Swinton), Romanas Polanskis („Veneros kailyje“ su žmona Emmanuelle Seigner) ir Jamesas Gray („Emigrantė“ su gražuole Marion Cotillard ir Joaquinu Phoenixu) žengs raudonuoju kilimu tik paskutinėmis kino olimpiados dienomis.
Po pirmųjų dienų netikėtai, bet pelnytai reitingų viršūnėje įsitaisė Azijos kūrėjai.
Venecijoje sykį triumfavęs ir trečią kartą Auksinės palmės šakelės link pasistiebęs Kinijos režisierius Jia Zhang-ke („Tykus gyvenimas“) žiaurioje dramoje „Nuodėmės prisilietimas“ be kompromisų stebi socialinius nesklandumus ir viešai neskelbiamas katastrofas ekonominiais rodikliais stulbinančioje Kinijoje, kur kenčiantys žmonės reikalus tvarko brutaliais išpuoliais.
Autoriaus teigimu, liūdnai pagarsėjusio kino biuro cenzūros „drakono štampo“ negavęs filmas vis dėlto pasirodys Kinijos kino teatruose be iškarpytų scenų, nors tokiu pareiškimu niekas netiki.
Režisieriai sulaukė pagyrų
Įvairius tėvystės atspalvius nagrinėjantis Japonijos atstovas Hirokazu Kore-eda („Stebuklas“, „Sapnuoju, kad einu“, „Niekas nežino“) pasižymi šeštuoju pojūčiu vaidmenims atrinkdamas tinkamus vaikus, kurie yra melancholiškos ir nuoširdžios dramos „Koks tėvas, toks ir sūnus“ varomoji jėga.
Dvi visiškai skirtingos šeimos sulaukia skambučių iš ligoninės, kad kažkas per klaidą sukeitė prieš šešerius metus gimusius berniukus. Suaugusiesiems tenka spręsti dilemą, ar atiduoti savaip išauklėtą ne savo sūnų tikrajai šeimai.
Prancūzų spaudos brolija auksinėmis šakelėmis išpuošė „Oskaro“ premijos laureato ir Berlyno kino festivalyje triumfavusio Asgharo Farahadi „Praeitį“, kurioje matome be jokių cenzūros pančių atkartotą sėkmingiausią filmą „Išsiskyrimas“ prancūziškoje aplinkoje.
Vis dėlto nuostabių sumanymų iki galo neišnaudojusiai ir absurdiškais scenarijaus viražais neįtikinančiai dramai dar toli iki šedevro.
Užtat broliai Coenai priminė genialų gebėjimą kurti juokingus personažus, juokinti intelektualaus humoro situacijomis, užburti aktorių atliekamomis muzikinėmis kompozicijomis ir išmokyti vaidybos šaunųjį katiną (iš tiesų jį vaidino šeši murkliai) visus pradžiuginusiame filme „Groja Llewynas Davisas“.
Jautri istorija apie niekam negirdėtą muzikantą, išsiugdžiusį pakankamą talentą, kad taptų pasauline muzikos žvaigžde, bet užgesusį nepalankiomis aplinkybėmis ir įkvėpusį iškilti ir panašiomis natomis užgroti Bobą Dylaną.
Prancūzai naudojasi įtaka
Nustebino tai, kad festivalis buvo atidarytas Bazo Luhrmanno „Didžiuoju Getsbiu“. Tai rodo, kad organizatoriai pirmenybę vis dėlto teikia anglakalbėms juostoms, kurios ekrane atrodo įtartinai amerikietiškos. Ne paslaptis, kad filmai, kuriuose kalbama angliškai, o vaidina paklausiausi aktoriai, žymiai lengviau parduodami.
Kad ir kaip nenorėtume pripažinti, prestižiškiausias festivalis ir po jo sparnu veikianti masiškiausia mugė formuoja šiandienio kino verslo kryptis.
Prancūzų režisierius Arnaud Desplechanas gavo finansavimą įstabaus aktorių dueto Bennicio del Toro ir Mathieu Amalrico psichologinei dramai „Džimis P.“ apie Amerikos indėno psichoterapiją po Antrojo pasaulinio karo.
Jo kolega Guillaume’as Canet dramą „Kraujo ryšiai“ nufilmavo Amerikoje kartu su angliškai prabilusia žmona Marion Cotillard, Mila Kunis ir Clive’u Owenu.
Danas Nicolas Windingas Refnas su amerikiečiu Ryanu Goslingu nuskrido į egzotiškąjį Tailandą dėl radikalaus keršto trilerio „Atleidžia tik Dievas“.
Oficialios programos filmų titruose dažniausiai įsižiebia Prancūzijos investuotojų pavadinimai. Kino pramonės dalyviai garsiai neafišuoja esminės taisyklės, kad Prancūzijos kino platintojai ir pardavėjai turi rezervuotas vietas oficialioje programoje ir gali per atrankos barjerą prastumti savo proteguojamus filmus.
Jei biudžete nėra prancūziškų pinigų arba prancūzų prodiuserio užnugario, tai svajones apie raudonojo kilimo magiją patartina atidėti. Čia patekti neįmanoma vien tik su geru ir stipriu filmu.
Po „Artisto“ ir „Meilės“ triumfo Kanai užsimanė konkuruoti su rudens festivaliais dėl to, kas iškels daugiau kandidatų į „Oskarus“.
Broliai Coenai tikrai įrodė, kad „Groja Llewynas Davisas“ nebus pamirštas metų pabaigoje, o S.Spielbergas dar gali sustiprinti filmo akcijas šakelės štampu. Tarp vis dar laukiamų konkurso filmų išankstiniai „Oskarų“ švyturio žiburiai šviečia Alexanderio Payne’o kelio dramai „Nebraska“.
Vizitinė kortelė — smurtas
Kanų režisieriai nesigėdija šokiruoti, sukrėsti, prikaustyti žiūrovų kategorijos „N-16“ ir dar agresyvesniu smurtu arba kontroversiškais peizažais.
Panašu, kad nustebinti gali tik nemaloni ir nepatogi šoko terapija.
Užsiliepsnoja degiuoju skysčiu apipiltos kankinamo vyro genitalijos. Brutaliai nušaunamas šuo. Be skrupulų nusukama galva šuneliui (meksikietiška drama „Heli“). Botagu negailestingai talžomas arklys. Saunos administratorė supjausto seksualiai priekabiavusį vyrą. Neturtingas kaimietis surengia egzekuciją (kinų drama „Nuodėmės prisilietimas“).
Psichiatrijos klinikoje iš nepagydomos depresijos pjaustomos venos (prancūziška ir amerikietiška psichoterapija „Džimis P.“). Aukos galva panardinama į kibirą ir užpilama cementu, o paskui nelaimėlis paskandinamas ežero dugne (socialinių klasių mūšio iniciatorius „Borgmanas“ iš Olandijos).
Kanai šiemet vadovaujasi šūkiu „Jūs dar nieko nematėte!“.
Eutanazija tik Meksikoje parduodamais vaistais šunims užmigdyti. Nepilnamečių prostitucijos virusas. Miško gaujos išpuolis prieš buržuazinę šeimą. Slaptame gėjų paplūdimyje skandinami ir pjaustomi nepateisinę lūkesčių meilužiai. Paskutinė baltaodžių policininkų pašauto juodaodžio jaunuolio diena. Tai tik kelių filmų siužeto linijos.
