Hermanas Šulcas – Lietuvos kunigas salezietis, 1978 m. išvykęs į misiją Ruandoje. Pramokęs vietos kalbos jis ėmė dirbti ir mediku.
H. Šulcas toje šalyje įsteigė Jaunimo sodybą, kur vaikus mokė amatų ir gyvenimo įgūdžių.
Kunigas savo akimis matė 1994 m. vykusį tutsių genocidą. Nuo žūties jį išgelbėjo Jungtinių Tautų kariai. Dar vykstant kovoms misionierius sugrįžo į Ruandą, atstatė Jaunimo sodybą ir ėmė globoti tėvų netekusius vaikus. Atgavęs gimtinės žemę Kėkštuose (Kretingos r.), H.Šulcas įsteigė Jaunimo sodybą našlaičiams.
– Kodėl į laidą pasikvietėte šį žmogų? – paklausiau „Teisės žinoti” vedėjos Ritos Miliūtės.
– Tai – neeilinė asmenybė. Kai sužinojau, kad H.Šulcas yra Lietuvoje, nusprendžiau, jog būtų nedovanotina praleisti tokią progą. Jis – mano kraštietis. Apie trumpą jo vizitą į Lietuvą sužinojau iš mamos. Net ir labai neturėdamas laiko jis sutiko užsukti į studiją, iš kurios išvyko tiesiai į oro uostą.
– Apie ką kalbėjotės su kunigu?
– Daugiausia – apie jo gyvenimą ir veiklą Ruandoje. Sugrįžome prie genocido, kurio siaubą jam teko pamatyti savo akimis.
Kalbėjomės ir apie jo vaikystę, kuri nebuvo labai laiminga. Kai per karą motina su juo, dar vaiku, traukėsi iš Lietuvos, jiems teko patirti nemažai sunkumų. H.Šulcas prisiminė, kaip anuomet dažnai neturėdavo ko valgyti. Svarstėme, kad galbūt tie išgyvenimai ir darė įtaką jo pasirinkimui – misionieriškai veiklai.
– Ką jis veikia Lietuvoje?
– H.Šulcas neretai apsilanko savo įkurtoje Jaunimo sodyboje našlaičiams vaikams. Jis rengia vasaros dienos centrus sunkiai gyvenančių šeimų vaikams, tarptautines vaikų ir jaunimo stovyklas, atsiveža savo globotinių iš Ruandos.
H.Šulcas užsiminė, kad norėtų palikti Ruandos prieglaudą kitiems ir persikelti gyventi į Lietuvą. Matyt, 73 metų kunigą jau vargina ilgi ir dažni skrydžiai.
