Konkurso „X Faktoriaus“ (TV3) kūrėjai renka naujus dalyvius, o mes pasidomėjome, ką veikia ryškiausi praėjusio sezono dalyviai. Viena iš tokių — temperamentingoji Ugnė, kurią prodiuseris Saulius Urbonavičius-Samas rado tiesiog gatvėje. Sodriu balsu savo kūrybos dainas plėšiančią merginą Samas vos ne vos įkalbino dalyvauti projekte.
Nors Ugnė konkurso ir nelaimėjo, dėl to ji visiškai nekvaršina galvos ir nejaučia apmaudo. Mat jos planai su karjera televizijoje ar didžiojoje scenoje visiškai nesusiję. Su muzika — taip, bet su tokia, kokią kuria pati.
— Ar sulaukusi nemažai dėmesio dabar nesijaučiate pamiršta? — užkalbinau Vilniuje, prie Centrinio pašto, dainuojančią Ugnę.
— Nesijaučiu nei pamiršta, nei apgauta. Turiu savo grupę, kartu kuriame dainas, muziką, grojame.
Turime nemažai koncertų. Štai liepos 12-ąją pasirodysime „LIVE camp“ mini festivalyje „Liverpool“. O neseniai su reperiu Arvydu Krikščiku įrašiau kelis kūrinius.
— Kodėl ir vėl grojate gatvėse?
— Man tai didžiausias malonumas, neatsiejama mano dalis. Man svarbu, kaip žmonės vertina mano kūrybą. Dažniausiai groju čia, prie Centrinio pašto, ant laiptų.
— Praeiviai ne tik vertina jūsų kūrybą, bet ir paaukoja pinigų.
— Žinoma! Kartais per kelias valandas sugroju šimtą, kartais — du šimtus litų. Keisčiausia, kad pernai vasarą pinigų surinkdavau žymiai daugiau.
Po renginio „Tebūnie naktis“, per kurį taip uždirbau 800 litų ir kone praradau balsą, kitą dieną nemiegojusi ir užkimusi nuėjau į „X Faktoriaus“ atranką.
Šią vasarą gatvėse dainuoju rečiau. Daugiau laiko atima kūryba, įrašai. Netrukus planuoju išvykti iš Lietuvos, tad reikia suskubti įsirašyti „kompakčiuką“.
— Ketinate važiuoti į JAV, kur gyvena jūsų tėvas?
— Į Ameriką pas tėvą vyksiu tik paatostogauti. Ten ketinu skristi spalį. O vasaros pabaigoje išvykstu gyventi į Angliją, į Londoną.
— Kodėl nusprendėte palikti Lietuvą? Kas nors jus nuvylė?
— Iš Lietuvos išvykti planavau jau seniai. Nereikia to sprendimo kaip nors sureikšminti ar su kuo nors sieti. Tai, ką kuriu, yra alternatyvioji muzika, indie rokas. O Lietuvoje jis yra visiškai nepopuliarus. Todėl noriu būti ten, kur ši muzika vertinama.
— Ar nesijaučiate per jauna savarankiškam gyvenimui svetimoje šalyje?
— Visiškai ne. Esu daug keliavusi, turiu nemažai patirties. Galiu išgyventi ir be pinigų, ir be maisto, tik su gitara.
Pasitikiu savimi ir žinau, kad viską, ko panorėsiu, gausiu. Dėl šio siekio daug aukoju. Be to, Londone nebūsiu visiškai viena. Ten gyvena nemažai draugų, turiu pasiūlymų ir dėl muzikos įrašų. Be to, galiu kur nors padirbėti, kad ir bare.
— Mergina su gitara iškeliauja į platųjį pasaulį?
— Taip, labai noriu pamatyti pasaulį. Be gitaros, vežuosi lietuviškų knygų. Man labai patinka skaityti lietuvių kalba.
— Ar tai lietuvių autorių kūriniai?
— Ne, tai Haruki Murakami, Albert’o Camus, Stepheno Kingo ir kitų garsių rašytojų kūryba.
— Žodžius savo dainoms rašote pati?
— Taip. Tik angliškai.
— Kuri daina jums pati brangiausia?
— „Losing Yourself“. Ji man primena, kad „till the end i will pray for myself“ (iki pat pabaigos aš melsiuos už save). Lietuviškai, deja, tai neskamba taip, kaip turėtų.
— Ar Londonas — paskutinė stotelė, o gal keliausite toliau?
— Norėčiau pakeliauti po pasaulį. Dabar turiu susidariusi penkmečio planą. Pagal jį pirmiausia pabūsiu Londone.
Paskui skrisiu į Niujorką pasitikrinti, kaip mane, grojančią gatvėje, priima amerikiečiai. Čia, Lietuvoje, užsieniečiai manęs klausosi susižavėję ir klausia, kodėl groju gatvėje.
Iš Niujorko vėl ketinu grįžti į Londoną. Dalį laiko skirsiu darbui, įrašams, tačiau ir šiame mieste ketinu groti ir dainuoti gatvėse.
— Ar tėvų nebaugina jūsų klajokliški planai?
— O kur jiems dėtis? Jie žino, kad man svarbiausia muzika, o tik paskui jie. Ir dėl to nepyksta, nes negaliu pasikeisti.
— Ar neketinate mokytis kokios nors profesijos?
— Kol kas nieko neketinu. Gal kada nors. Žinau, kad mokytis yra ko, nes neretai kritiškai ir skeptiškai žiūriu į savo dainavimą. Pagalvoju — Dieve, ką aš čia darau? Gal tik save apgaudinėju? Ir vis dėlto lieku prie to paties.
— O jei ties tuo neapsistotumėte?
— Kitas aistringas pomėgis yra fotografija. Žinau, kad man tai neblogai sekasi. Galbūt būtų įdomu studijuoti psichologiją. Iki penkiasdešimtmečio, manau, dar spėsiu tai padaryti.
— Regis, žinote, ko norite.
— Taip. Bet svarbiausia likti savimi. O aš esu ne Ugnė, o Kvietka. Taip mane visi vadina jau dešimt metų. Tik televizijoje neleido ja būti. Net ant kompaktinės plokštelės viršelio nedrįsčiau pasirašyti „Ugnė“.
Televizijai už daug ką esu dėkinga, bet mano laivas plaukia priešinga kryptimi ir prieš srovę.
— Nuo „X Faktoriaus“ finalo praėjo jau keli mėnesiai. Kaip prisimenate šį projektą?
— Pirmiausia kaip iššūkį sau. Tik ne dėl to, kad tai televizijos projektas, bet dėl to, kad žinojau, jog reikės dainuoti lietuviškas dainas. Tik vėliau, kai reikėjo parengti po dvi dainas, viena iš jų būdavo angliška.
— Jums nepatiko parinktos dainos?
— Ne. Sakydavau, kad viena ar kita nepatinka. Tuomet kalbėdavomės, ieškodavome kompromisų.
— Esate sukalbama ar mėgstate prieštarauti?
— Visuomet turiu savo nuomonę.
— Jei jus dar kartą pakviestų į kokį nors televizijos projektą, sutiktumėte dalyvauti?
— Ne. Kodėl? Yra įvairių priežasčių.
— Apie televiziją liko nemalonus prisiminimas? Nejaugi „X Faktorius“ jums nieko nedavė?
— Be abejo, davė. Gerą draugę ir šiek tiek patirties.
— Kas ta draugė?
— Ingrida Toleikytė, kuri „X Faktoriuje“ dainavo su grupe RSP.
— Pasirodžiusi televizijoje tapote geriau žinoma. Ar tai kaip nors pakeitė jūsų gyvenimą?
— Niekaip. Galbūt sulaukiu šiek tiek daugiau žvilgsnių, nors ir anksčiau jų būdavo pakankamai. Dabar daugiau atpažįsta, kad čia ta pati Ugnė iš „X Faktoriaus“. Dėmesys man niekada nebuvo svarbus. Man svarbiau kūryba, darbas, jo vaisiai ir įvertinimas, o ne pigus „popsas“.
— „X Faktoriuje“ dainavote ne tik popmuziką, buvo ir brandžių, labai stiprių kūrinių, kuriuos jums traukiant galingu balsu retsykiais net oda šiurpdavo.
— Svarbu, ką traukti. Nekalbu apie vokalo dalykus. Turiu galvoje tai, ko reikia masėms — papų ir „popso“. O aš jau ir taip buvau neformatas.
Ką aš dainavau? Atgaivinau kelias senas lietuviškas dainas ir kelis rimtesnius užsienio atlikėjų Adele, Bruno Marso, „Kings of Lion“ ir kai kurių kitų kūrinius.
Siekiu atsiskleisti pati, o ne išgarsėti perdainuodama kieno nors dainas. Noriu būti vertinama už savo kūrybą.
— Vis dėlto turėjote galimybę atskleisti savo vokalo galimybes ir mokytis dainavimo paslapčių iš profesionalų.
— Taip, vokalo pamokos buvo naudingos. Kaip ir scenos kultūros, laikysenos prieš televizijos kameras, kiti dalykai.
Tačiau vis tiek praradau dalį savęs. Juk aš esu Kvietka. Ir gatvėje žinoma kaip Kvietka. O ten kuo tapau?
— Smarkiai išsiskyrėte iš kitų.
— Šis projektas man stipriai kirto per kojas. Kažko netekau. Viskam pasibaigus net sukūriau dainą „Losing Yourself“ (Praradęs save).
Nors šis tas gal ir buvo į naudą. Supratau, kad negaliu nei pasikelt, nei išsikelt, nei tapti tuo, kas nesu. Visada būsiu savimi.
— Regis, esate stipri asmenybė.
— Gyvenimas mane užgrūdino. Nuo 16-os gyvenu ant savo užpakaliuko, tad visa patirtis tik į naudą.
