Kadaise „Lietuvos ryto“ televizijos laidos „Super L.T.“ vedėjų atrankose merginą pastebėjo prodiuseris Rolandas Skaisgirys ir pakvietė filmuotis seriale „Emilija“. Atlikusi pagrindinį vaidmenį Justė ilgam prisilipdė teigiamos merginos etiketę. Tokia ji buvo ir „Pavogtoje laimėje“. Tačiau pati Justė paslapčia svajojo šį stereotipą sulaužyti.
Kai buvo pasiūlytas įžūlios šiuolaikiškos viliokės vaidmuo filme „Valentinas vienas“, Justė apsidžiaugė. Nepabūgo net ypač atvirų erotinių scenų, rašo „Lietuvos ryto" priedas „TV antena".
Tačiau dar didesnė Justės svajonė — tapti televizijos laidų vedėja. „Kai garsiai svajoji, žiūrėk, kas nors ima ir išgirsta. Taip svajonės ir išsipildo“, — džiūgauja Justė, LRT laidoje su malonumu pasakojanti apie jai tokį artimą kino pasaulį.
— Ar laidoje pasakosite tik apie lietuvišką kiną? — paklausiau vedėjos, kurią pagavau riedančią į savo gimtąjį miestą Nidą.
— Ne tik. Žinoma, pirmenybė visuomet teikiama lietuviškam kinui, kurio kuriama vis daugiau. Tai, kad lietuviškas kinas atgimsta, mane labai džiugina. Kalbinsime lietuvių aktorius ir režisierius, skirsime laiko ir pasaulio kino apžvalgai. Laidoje yra rubrika „Spragėsiai“, kurioje pristatomi naujausi filmai.
— Ar pasiūlymas tapti TV laidos vedėja buvo netikėtas?
— Televizijos laidų vedėjų darbas mane visuomet žavėjo. Vis laukiau, kol kada nors kas nors pamatys, kad esu subrendusi šiam darbui. Šią vasarą mano svajonę kažkas išlukšteno. Turbūt reikia tik žinoti, ko nori, ir garsiai svajoti.
— Ar lietuviškas kinas jums įdomus?
— Labai. Kai tik išgirstu, kad kas nors Lietuvoje stato naują filmą, labai apsidžiaugiu. Visada sirgau už lietuvišką kiną ir troškau, kad jis gyvuotų. Būtinai apsilankau kiekvienoje lietuviškoje kino premjeroje ir skatinu visus tai daryti. Tik taip palaikysime savo kino kūrėjus ir padėsime atgimti lietuviško kino rinkai. Juk vienas filmas jau įrodė, kad galima išsiversti ir be valstybės finansavimo.
— Kaip patekote į kino pasaulį?
— Į kino pasaulį patekau gavusi vaidmenį filme „Valentinas vienas“. Tuomet jau buvau Muzikos ir teatro akademijos studentė. O serialuose vaidinau ir anksčiau.
— Jūsų vaidmuo šiame filme — drąsus. Jums, dar neturinčiai vaidybos patirties, teko filmuotis erotinėse scenose, suvaidinti orgazmą, masturbuotis. Ar nebuvo nejauku?
— Savo personažą priėmiau natūraliai. Man tai buvo ir perlipimas per save — pasitikrinau, kiek galiu, jei noriu tapti aktore, ir kiek galiu išreikšti save vaidmeniu.
Be to, norėjosi sunaikinti gražios, teisingos ir padorios mergelės etiketę, kuri buvo prilipdyta vaidinant serialuose. Todėl Mija buvo tikras iššūkis. Apsidžiaugiau, kad kažkas patikėjo, jog galiu būti ir ne tokia teigiama.
— Kai po filmo išgirdote, kad buvote „tikra kalė“, priėmėte tai kaip komplimentą?
— Mija — laisvo elgesio mergina, kuri mėgsta vyrų dėmesį ir elgiasi kaip tikra kalė. Jei gavau tokį įvertinimą, vadinasi, mano vaidmuo buvo įtaigus.
— Ar studijuoti aktoriaus meistriškumą buvote apsisprendusi seniai?
— Į Muzikos ir teatro akademiją mokytis aktorystės stojau baigusi mokyklą. Tai buvo vaikystės svajonė. Per stojamuosius egzaminus vyksta keturi turai. Iš paskutinio, ketvirtojo, aš kažkodėl pabėgau. Net ir dabar negaliu sau atsakyti kodėl. Kažkas, matyt, užplaukė.
Kai grįžau namo, pradėjau svarstyti, ką dabar darysiu. Tuomet įstojau į Klaipėdos universitetą studijuoti lietuvių filologijos ir režisūros. Mokiausi dvejus metus, tačiau visą laiką buvau nerami ir jaučiausi ne savo vietoje.
Štai tuomet patekau į „Lietuvos ryto“ televizijos laidos „Super L.T.“ vedėjų atranką, o joje mane pastebėjo prodiuseris Rolandas Skaisgirys ir pakvietė filmuotis seriale. Po „Emilijos“ supratau, kad negaliu grįžti į Klaipėdą. Tuomet įstojau į Muzikos ir teatro akademiją. Patekau į Jono Vaitkaus ir Viktorijos Kuodytės kursą. Šiuo metu esu baigusi trečią kino aktorystės kursą.
— Ar nesvajojate apie teatrą?
— Gal kada nors gyvenime bus ir teatras. Kol kas nemanau, kad turiu didelę teisę rinktis. Atsisakau tik labai lėkštų ir paviršutiniškų vaidmenų, tačiau daugiau sulaukiu įdomių pasiūlymų.
Ir, jei dabar tokių vaidmenų daugiau yra televizijoje, nematau nieko bloga.
Nors ir sakoma, kad po televizijos žmogus į teatrą negrįžta, manau, kad teatras manęs dar laukia. O sakyti, kad gyvenu dėl teatro, susireikšminti, laukti ir nieko nedaryti neverta. Esu iš tų, kurie gyvena čia ir dabar. Imu iš gyvenimo viską, ką jis duoda.
— Seriale „Kriminalistai“, kuriamame pagal lenkų formatą, vaidinate jauną tyrėją, patekusią į vyrų kompaniją. Ar nesijautėte užguita?
— Mano herojė Brigita iš pradžių gal tokia ir buvo — truputį užguita, sutrikusi. O vėliau ji išsikovojo pripažinimą ir netgi švelniai pakišo tuos vyrus po savo padu. Filmavimo aikštelėje su visais vyrais buvo puikūs santykiai, manęs niekas neskriaudė. O nuo santykių labai priklauso ir darbo kokybė.
— Ar gyvenime esate pažeidžiama?
— Esu jautri aplinkai ir įvykiams. Negaliu ramiai praeiti pro išmaldos prašančius žmones. Mielai dalyvauju labdaros akcijose, skirtose padėti sergantiems vaikams. Šių metų kovą dalyvavau leukemija sergančių vaikų paramos projekte.
Esu užsispyrusi. Jeigu kas nors drįsta suabejoti, kad ko nors nepadarysiu, tuomet būtinai tai padarau 101 procentu. Manęs girti negalima.
Kuo man daugiau sakoma, kad nepadarysiu, tuo daugiau padarau.
— Ar kas nors jus pagiria už tuos pasiekimus?
— Pasidžiaugia tik artimiausi draugai, bet būdama su jais vengiu kalbėti apie darbą. Mes randame daugybę kitų įdomių temų. O tai, kad jie mato mane per televiziją, didelio įspūdžio nedaro.
Nors apie save kalbėti nemėgstu, man patinka aplinkinių dėmesys. Nežinau, kodėl taip yra.
— Draugai nepasišaipo iš jūsų pavadindami žvaigžde?
— Būna, bet kaipmat gauna atgal. Tuomet vieną pavadinu baisiu ekonomistu, kitą žiauriu teisininku. Kartu pasijuokiame, ir tiek.
— Ar sulaukiate profesionalios kritikos iš savo mokytojų ar kolegų?
— Su kai kuriais dėstytojais mielai šnekuosi apie savo vaidmenis. Suprantu, kad tobulybei ribų nėra ir iš savo klaidų visada reikia mokytis, bet kol kas negailestingos kritikos nesulaukiau. Priešingai — už debiutą kine buvau pagirta.
— Kas yra jūsų svajonių režisieriai ir partneriai?
— Manau, kiekvienas režisierius turi ką duoti aktoriui ir iš kiekvieno aktorius turi ko pasimokyti. Net ir to, ko nereikia daryti.
Smagu dirbti su tais aktoriais, kurie tavęs nemenkina ir stengiasi padėti.
Tokie yra Leonardas Pobedonoscevas, Nijolė Narmontaitė, Aleksas Kazanavičius. Jie man labai daug padėjo.
Jei aktorius į filmavimo aikštelę ateina su savo ego, dirbti kartu sudėtinga. Manau, prieš eidamas į filmavimo aikštelę jis turi palikti savąjį „aš“ ir klausyti režisieriaus.
— Kalbinu jus važiuojančią į gimtąją Nidą. Ar pasiilgstate jūros?
— Nidoje gyvena mano tėvai, ten baigiau mokyklą, lankiau dramos būrelį. Grįždama namo pirmiausia visada pasuku prie jūros, įkvepiu oro ir net pati nepajuntu, kaip veidą nušviečia šypsena.
Iš tokio pasisveikinimo su jūra visuomet pasisemiu teigiamos energijos. Jūra — mano geriausias tylus pašnekovas.
— Ar dabar esate Nidos įžymybė?
— Tikrai nevaikštau su užrašu ant kaktos „Žvaigždė“. Stengiuosi nesusireikšminti. Manau, kad televizija yra laikinas dalykas ir, jeigu būdamas joje per daug įsijausi, gali baigtis nekaip. Kada nors teks iš televizijos išeiti, gyventi ir bendrauti su žmonėmis. Nemanau, kad darbas televizijoje žmogų daro išskirtinį.
Žmogus, statantis namą ar tvarkantis aplinką, yra ne mažiau svarbus ir reikšmingas nei dirbantis televizijoje.
O ką kalbėti apie gydytojus ar kitų profesijų žmones, kurie kasdien išgelbsti šimtus gyvybių. Jie yra išskirtiniai.
— Esate smulki ir liekna. Ko niekada nerasi jūsų šaldytuve?
— Salotų lapų. (Juokiasi.)
— Ko tuomet ten yra — riebios dešros ir lašinių?
— Lašinukų ir svogūnų rasi visada. Dažnai mėgaujuosi šia fantastiška užkanda. Jokiomis dietomis savęs nealinu. Neturėčiau tam nei užsispyrimo, nei kantrybės. Skiriu dėmesį geresniam maistui tik dėl geresnės savijautos.
— Ir neturite jokių silpnybių?
— Retsykiais negaliu ramiai praeiti pro makdonaldus. Bet juk kartais galima?
— Ar turiningai leidžiate laisvalaikį?
— Kitos vasaros planas — jėgos aitvarai. Neseniai brolis padovanojo dviratį. Būdama Nidoje mielai juo važinėju. Beveik visą laisvą laiką leidžiu su draugais arba su knyga.
