„Vyro siūlymas vienu šūviu nušauti tris zuikius – aplankyti šimtą metų nematytus draugus, išsidūkti Europos atrakcionų parke ir pažiūrėti „Formulės-1“ varžybas buvo sutiktas labai entuziastingai“, – pasakoja ji. Niurburgringas Vokietijoje yra pamišusių dėl automobilių Meka. Prieš trejus metus ji per plauką nebankrutavo, tačiau pakeitusi šeimininkus išlieka viena demokratiškiausių ir pavojingiausių pasaulyje. Tapinų šeima trims dienoms įsikūrė čia pat „Žaliojo pragaro“ esančiame kempinge. Įpratusiems keliauti tik su rankiniu bagažu, palapines ir miegmaišius parūpino Vokietijoje gyvenantys draugai.
„Nesu prisiekusi „Formulės 1“ gerbėja – retkarčiais užmesdavau akį į per televiziją rodomas kvalifikaciją ar varžybas, tačiau kaip žurnalistė be galo džiaugiausi galimybe bent kartą gyvenime viską pamatyti gyvai. Ir nenusivyliau“, – prisipažįsta R. Tapinienė.
Ji juokauja, kad tikriausiai labiau už pačias lenktynes ją sužavėjo aplink trasą tvyranti atmosfera. „Formulės-1“ sirgaliai, priešingai nei krepšinio ar futbolo fanai, nėra aršūs. Gali drąsiai prisipažinti, jog palaikai kitą komandą ir nerizikuoji gauti į akį. Visame kempinge, į kurį greičio ir adrenalino fanatikai rinkosi likus kelioms dienoms iki lenktynių, tvyrojo labai šeimyniška atmosfera, suvienijusi net tautas: galėjai išvysti nesutaikomus priešus britą ir vokietį, draugiškai lenkiantį bokalą alaus, pakeliui užsukti į čeko palapinę, kur garantuota šimtas apkabinimų, – dalijasi įspūdžiais.
Per tas tris dienas, stebėdama ne tik „Formulės 1“, bet ir GP2 bei GP3 kvalifikacijas bei varžybas, Rasa sako išmokusi ne tik akimirksniu atpažinti, kokiai komandai priklauso prieš akis prazvimbęs bolidas, pilotų vardus ir kilmę, bet ir išsirinko favoritus.
„Sirgau ne už komandas, bet pilotus. Vieną – patį gražiausią, kitą – jauną ir perspektyvų“, – juokiasi ir priduria, kad pirmasis Vokietijoje užėmė ketvirtą, antrasis – šeštą vietą. Sako, kad besidomintys šia sporto šaka tikrai atseks pilotų pavardes ir čia pat nustebina prisipažinusi, kad antrą kartą žiūrėti lenktynių nebevažiuotų.
„Net ir du didžiausi mūsų kompanijoje buvę šio sporto gerbėjai sutiko, kad „F1“ geriausia stebėti per televiziją: matai visą trasą, vaizdą pilotų kabinose, girdi, kaip jie strateguoja su savo komandų nariais. Antra, tai nėra pigus malonumas – patys brangiausi bilietai, geriausiose vietose, kur matyti startas ir finišas, atsieina pusantro tūkstančio eurų. Mes, žinoma, tenkinomės kokius aštuonis kartus pigesniais, bet kišenes jie vis tiek patuština“, – pasakoja R. Tapinienė.
Pirmą kartą planuojantiems kelionę į varžybas žurnalistė labai rekomenduoja pasirūpinti specialiomis garsą slopinančiomis ausinėmis ar ausų kištukais, mat variklių gausmas ima raižyti smegenis. „Stoiškai ištvėrėme vos kelias minutes. Pirmiausia pagailo vaikų, o paskui ir savęs. Taip pat reikia turėti omenyje, kad bent jau Vokietijos trasoje žiūrovų tribūnose virš galvos nėra jokio stogo: nesi pridengtas nei nuo lietaus, nei nuo saulės. Ypač pastarosios. Aš paskui režisieriui turėjau aiškintis, bet jis vis tiek nepatikėjo, kad tokios sau nebūdingos spalvos grįžau iš Vokietijos, o ne Afrikos,“ – juokiasi.
