Artėjantis Europos krepšinio čempionatas R.Petrauskui, kaip ir jo kolegoms Vladai Musvydaitei-Baranauskienei (29 m.) bei Mindaugui Rainiui (27 m.), bus karštas metas, rašo „Lietuvos ryto" priedas „TV antena".
Pastarąjį sezoną per „Viasat Sport Baltic“ R.Petrauskas komentavo Kauno „Žalgirio“ kovas Eurolygoje, tačiau apie dvi dešimtys rungtynių buvo labiau mankšta nei darbas.
„Man tai bus savotiškas sugrįžimas, nes Lietuvos rinktinės žaidimo nekomentavau nuo 2011 metų Europos čempionato Lietuvoje. Grįždamas į TV3 šiek tiek jaudinuosi“, — prisipažino žinomas komentatorius.
Buvęs TV3 sporto žinių vedėjas iš šios televizijos pasitraukė prieš porą metų, iškart po Europos pirmenybių mūsų šalyje. Tuos dvejus metus R.Petrauskas skyrė antrajai knygai apie Antrąjį pasaulinį karą rašyti.
„Po čempionato Lietuvoje buvau išsikrovęs ir emociškai, ir fiziškai, ir visomis kitomis prasmėmis. Reikėjo pailsėti ir išsivalyti galvą. Be to, norėjau prisėsti prie tos knygos taip, kad niekas netrukdytų. Su TV3 buvome sutarę, kad rugsėjį išeinu ir prieš Naujuosius grįžtu. Bet negrįžau — radau kitos veiklos, todėl pamaniau, kad galima išmėginti ir naujas sritis“, — pasakojo R.Petrauskas.
Tiesa, nuo TV3 jis nenutolo — vedė žaidimą „Kas? Kur? Kada?“ ir retsykiais komentavo krepšinį.
„Geriausias darbas pasaulyje man — už kadro. Ir žaidime „Kas? Kur? Kada?“, ir komentuojant krepšinį vedėjo nesimato — girdėti tik jo balsas.
Pasiilgau Lietuvos rinktinės žaidimo komentavimo. Praėjusi vasara buvo olimpinė, o per olimpiadą galėjau nieko neveikti — nereikėjo niekur važiuoti, nieko komentuoti, galvoti, galėjau ramiai žiūrėti krepšinį, nes jį komentavo Linas Kunigėlis. Todėl vasarą daug laiko skyriau knygai. Dabar — naujas Europos čempionatas, nauja Lietuvos rinktinė, naujas jos treneris, naujas ciklas. Viskas iš naujo ir man“, — tvirtino R.Petrauskas.
— Lietuvos rinktinės pasirodymus komentuoti pradėsite nuo rugpjūčio 5 dienos, kai mūsų šalies krepšininkai Kėdainiuose žais pirmąsias kontrolines rungtynes su Belgija. Kodėl jaudinatės grįždamas komentuoti rinktinės žaidimo, jei darbo specifika jums įprasta? — paklausiau R.Petrausko.
— Emociškai jaučiuosi kitaip, kai žaidžia klubas ir kai žaidžia rinktinė. Visada sergu už visus Lietuvos klubus, kai jie susitinka su užsienio komandomis, bet jausmas vis tiek kitoks, kai grumiasi Lietuvos rinktinė, kai prieš rungtynes skamba mūsų šalies himnas.
Nesvarbu, kokia rinktinė būtų — jauna ar suburta iš veteranų, ambicinga ar neturinti didelių vilčių, vis tiek emociškai ji pakylėja į aukštesnį lygmenį.
— Esate iš tų sirgalių, kurie iš rinktinės vis tikisi įspūdingų rezultatų, kurie pasiduoda emocijoms, ar vis dėlto objektyviai vertinate situaciją?
— Niekada nesakau, kad mes neturime jokių galimybių. Esu iš tų, kurie stengiasi prisilaikyti realybės, bet patriotinė dalis vis tiek nepaleidžia ir vis tiek visada tikiesi, kad viskas bus gerai.
Manau, neteisinga nei iš anksto kabinti sau medalių, nei save nurašyti, nes čempionatų specifika kitokia nei ilgo klubinio sezono. Europos ar pasaulio čempionatuose viskas susideda iš daugybės dalykų, kurie turi sutapti arba nesutapti, sueiti arba ne, nes gali turėti geriausią komandą, bet per tas dvi savaites, kai reikia, žaidėjai gali nerasti savo žaidimo. Gal vėliau jie žaistų puikiai, bet būtent tada nepavyksta.
Geriausias pasaulio futbolininkas Lionelis Messi fantastiškai rungtyniauja klube, bet Argentinos rinktinėje iš viso niekada nėra normaliai sužaidęs — jis tiesiog pradingsta, nes per rinktinės pasirodymus viskas turi būti apskaičiuota, reikia susidėlioti taip, kad pagautum bangą, kai labiausiai reikia.
Tai sunku pasiekti visoms komandoms, juolab kad Europoje daug lygiaverčių krepšinio rinktinių. Kas atvažiuoja geriausiai pasirengęs, tas užlipa ant pakylos.
Apie šią mūsų rinktinę kol kas sunku ką nors pasakyti, nes jos nematėme, nežinome, kaip ji susiklijuos. Visi kalba, kad bus įdomus Jono Valančiūno ir Donato Motiejūno tandemas, kad visą penketą galime turėti jauną, ambicingą, bet niekas niekada nežino, kaip viskas bus iš tiesų.
Kai 2010 metais važiavome į pasaulio čempionatą Turkijoje, Lietuvos rinktinė iš viso buvo be priekinės linijos. Robertas Javtokas turėjo vieną sveiką koją, galiausiai paaiškėjo, kad jis nelabai gali žaisti, bet rinktinė vis tiek rungtyniavo puikiai.
Statistinis pozicijų užpildymas ir lyginimasis su varžovais, kas atvažiavo, o kas ne, kas gali, o kas ne, nebūtinai pasitvirtina per patį čempionatą.
Laukia sudėtinga grupė (Lietuvos rinktinė Europos čempionate Slovėnijoje žais A grupėje su Makedonija, Juodkalnija, Bosnija ir Hercegovina, Latvija bei Serbija. — Aut.), nes atrodo, kad joje nėra nė vienos komandos, kuri dalys taškus, nebus nė dienos, kai bus galima tiesiog pailsėti.
Kadangi pirmos rungtynės su serbais, viskas bus be įžangų — iškart prasidės rimti dalykai. Manau, serbams irgi nepatinka, kad pirmas rungtynes teks žaisti su lietuviais.
— Jau seniai sergate už Lietuvos rinktinę?
— Prisimindamas paauglystę sakyčiau, kad į atmintį labiausiai įstrigo 1995 m. Europos čempionato finalas Atėnuose, kai pralaimėjome jugoslavams (Buvusios didžiosios Jugoslavijos rinktinei. — Red.). Tą vakarą, kai sėdėjome ir nieko nekalbėjome, labai gerai prisimenu.
Mūsų komanda buvo neįtikėtinai galinga. Tada atrodė, kad mus apvogė, kad turėjome būti čempionai, kad mums pakenkė teisėjai. O kai viskas susiguli, pripažįsti, kad galėjo būti ir kitokia tiesa.
Neseniai „YouTube“ žiūrėjau tas rungtynes ir dabar manau, kad tai buvo dviejų titanų dvikova, tik tada mums truputį nepasisekė. Tuo metu, kai mūsų komanda buvo tikrai galinga, buvo ir kita tokia pat stipri sporto kariauna.
Jei serbai prilygina ėjimą į aikštę karui, tai turiu pastebėti, kad karas susideda ne tik iš technologijų, laimėjimų, įvairiausių ginkluočių, armijos taktikos, generolo štabo gudrybių. Karui dar reikalingas mokslas, šiuolaikinės technologijos ir menas.
Mes galime turėti geriausią trenerį pasaulyje, geriausią fizinio rengimo specialistą, visus geriausius rungtynių analizės specialistus, bet privalome pripažinti, kad neturime aukščiausios klasės žaidėjų — superžvaigždžių, kurios būtų ryškios NBA ar Europos stipriausiuose klubuose. Yra daug gerų krepšininkų, bet iš jų reikia nulipdyti komandą.
Galime vadinti Ettore Messiną krepšinio profesoriumi, bet kartais matome, kaip jo komanda subyra ir jis negali nieko padaryti — stovi įsikibęs į savo kaklaraištį ir neturi ko pasakyti vadovaudamas brangiausiam klubui Europoje (E.Messina yra Maskvos CSKA treneris. — Red.) ir matydamas, kaip jo žaidėjai pralaimi perpus mažiau uždirbantiems krepšininkams. Pergalių negalima nusipirkti.
Kare, žinoma, svarbu motyvacija ir pasitikėjimas savo vadais, draugais, bet meniškų įvykių ir sprendimų gali ir nepavykti pasiekti. Dėl to kare kartais laimi du ar tris kartus mažesnės kariuomenės.
— Ar komentuodamas Lietuvos rinktinės rungtynes velkatės komandos marškinėlius?
— Žinoma! Net turiu kelerius tokius, kuriuos laikau laimingais, kuriuos vilkint rinktinė nepralaimėjo ar beveik nepralaimėjo. Anksčiau komentatoriaus kabinoje kabindavausi ir vėliavą, bet FIBA uždraudė.
2007 metais Europos čempionate Ispanijoje buvau pasikabinęs vėliavą prie komentatorių tribūnos ir, kai kamera netyčia pravažiuodavo pro tą vietą, žmonės galėjo pamatyti, kurioje vietoje sėdi Lietuvos komentatorius. Kai tose pirmenybėse lietuviai laimėjo bronzą, ta vėliava nukeliavo į apačią Ramūnui Šiškauskui, kad galėtų su ja apibėgti ratą aplink salę.
Tarp užsienio šalių kolegų itin populiarūs lietuviški „kaukoliukai“ — legendiniai grupės „Grateful Dead“ marškinėliai su griaučiais, kuriuos 1992 metais Barselonos olimpinėse žaidynėse vilkėjo mūsų rinktinė. Sulaukiu daugybės prašymų rasti tokius marškinėlius.
Lietuvos sirgaliai tribūnose visada yra itin spalvingi ir matomi, o ypač per Europos čempionatus. Mūsų spalvos — kaip kokių afrikiečių. Slovėnijoje, kiek girdėjau kalbų apie ten vykstančius sirgalius, vėl būsime ir matomi, ir girdimi.
— Kaip pagrindinę išėjimo iš TV3 priežastį nurodėte norą baigti antrąją knygą apie Antrąjį pasaulinį karą. „Trečiojo reicho triumfas“ sulaukė stulbinamo populiarumo. Kada baigėte antrąją — „Lemtingus sprendimus“?
— Paskutinį sakinį parašiau vasario pabaigoje, bet nuo tos akimirkos, kai padedi tašką, knygos kelias iki lentynos dar labai ilgas: žemėlapių braižymas, nuotraukų paieška, maketavimas, redagavimas, ginčai su redaktore dėl terminų ir kitokie reikalai užtruko. „Lemtingi sprendimai“ turėjo pasirodyti gegužę, paskui — birželį, galiausiai knyga atspausdinta.
— Kiek užtrukote rašydamas?
— Sunku apskaičiuoti. Atrodo, kad porą metų, bet per tuos porą metų ne visada pavykdavo viską atidėti į šalį ir tik rašyti. „Trečiojo reicho triumfas“ pasirodė prieš 2010-ųjų Kalėdas, o iki antrosios išleidimo praėjo pustrečių metų.
Abi knygos — tos pačios serijos dalys. Pirmoji baigiasi 1940 metų vasara. Antroji ta vasara prasideda, o baigiasi 1941 metų vasara. Tos knygos — kaip televizijos serialas. Kiekviena jų baigiasi įdomiausioje vietoje.
— Jau yra minčių apie trečiąją?
— Žinoma. Net parašiau pradžią. Antroji knyga baigiasi įdomiausioje vietoje, todėl man pačiam buvo įdomu pasiknaisioti, kas vyksta birželio 22 dieną Kremliuje, Berlyne, Londone, paprastų žmonių galvose, todėl jau esu parašęs pirmuosius dešimt puslapių.
Rašyti knygą — didelis projektas, o dideli projektai negali būti su niekuo painiojami, todėl viskas atidedama į šalį, nes prasidės kitas didelis projektas — Europos vyrų krepšinio čempionatas.
Prie knygos geriausiu atveju sėsiu spalį, kai baigsis didysis krepšinis.
Trečioji dalis pati įdomiausia, nes bus nemažai Antrojo pasaulinio karo sąsajų su Lietuva. Pavyzdžiui, mūšiai mūsų šalyje. Šiauriniu flangu vokiečiai ėjo ir per mūsų teritoriją, todėl knygoje bus atspindėta ir mūsų istorija.
Antroji knyga iš esmės lygiai tokios pat apimties, kaip ir pirmoji. Teksto išėjo daugiau, bet maketuotoja pasistengė, kad knygų lentynoje abi knygos būtų kaip sesės.
„Lemtingi sprendimai“ — apie tuos metus, kai daug kas pasakytų, kad iš esmės nieko nevyko, bet iš tiesų vyko nemažai.
— Užsiminėte, kad pasitraukęs iš TV3 sporto žinių vedėjo kėdės ėmėtės naujų projektų. Ką turėjote galvoje?
— Didžioji dalis mano veiklos — knygos rašymas. Tai vienas didelis projektas. O kitas — „Protų kovos“. Sukūrėme savotišką Lietuvos „Premier“ lygą.
Neperdedu taip ją vadindamas, nes sugebėjome šiuo žaidimu suvienyti septynis Lietuvos miestus, daugiau kaip 2000 žmonių. Tai buvo geras, didelis, labai smagus reikalas.
Žaidėme rudenį, žiemą ir pavasarį, o vasarą skyriau poilsiui ir krepšiniui. Kai baigsis krepšinis, prasidės naujas „Protų kovų“ sezonas.
Tai smagi pramoga, bet darydamas tai, kas tau patinka, pačiam įdomu, pajauti grįžtamąjį ryšį, nes sutinki daug įdomių žmonių. Pas mus viskas taip gerai, kaip kokioje sporto lygoje — tikras garbės troškimas, tikras noras nugalėti, azartas, malonumas, finalas, taurė, medaliai, manau, ne blogesni nei Lietuvos krepšinio lygoje.
— „Protų kovos“ jums — tik pomėgis ar ir pragyvenimo šaltinis?
— Įsteigiau uždarąją akcinę bendrovę „Protų kovos“ ir šitas projektas, be viso smagumo ir malonumo, išlaisvino mane nuo būtinybės eiti į darbą ir prašyti viršininko didesnės algos ar atostogų tada, kai norėtų jas man suteikti. Manau, tai labai daug, ir tuo džiaugiuosi.
Kol nesiryžti ko nors daryti, negali žinoti, ką tai tau duos. Aš tai padariau ir dabar draugai man pavydi, žiūri kaip į erzintoją.
Birželio 1-ąją įvyko „Protų kovų“ finalas ir nuo tada iki rugpjūčio 5-osios, kai Lietuva pradės kontrolinių rungtynių ciklą, atostogauju — keliauju, ilsiuosi, neskaičiuoju laiko: nereikia į darbą, nėra atostogų limito.
Manau, mano atostogų ir darbo balansas daug geresnis nei daugumos žmonių, kurie 11 mėnesių dirba ir dukart per metus po dvi savaites atostogauja. Kai grįžta į darbą, jie turi atlikti darbus, kurie buvo sustoję per atostogas, todėl poilsis greitai pamirštamas.
Mano nuomone, turėtų būti 8 mėnesiai intensyvaus darbo ir 4 mėnesiai intensyvių atostogų, per kurias galima išsivalyti ir galvą, ir mintis, sugalvoti šį tą įdomaus ir gero naujiems darbams.
— Ar sumanymas rašyti knygą Lietuvoje jau pelningas?
— Meluočiau, jei sakyčiau, kad tai tik širdies malonumui, ambicijoms patenkinti. „Trečiojo reicho triumfas“, mano ir leidyklos nuostabai, buvo išpirktas 10 tūkst. tiražu. Matyt, reikės papildomo leidimo, nes kai pasirodys antroji knyga, paaiškės, kad dar yra žmonių, kurie neskaitė pirmosios. Juk jei nori žiūrėti antrą serialo seriją, turi būti matęs pirmąją.
10 tūkstančių, žinoma, ne taip gerai kaip „Beatos receptai“, bet tai įrodo, kad teiginys, jog per krizę žmonės visiškai nenori skaityti, nėra teisingas.
Kai pamatai, kaip Knygų mugėje žmonės perka knygas maišais kaip kokiame prekybos centre, suvoki, kad jie iš tiesų skaito.
Antrasis pasaulinis karas, kad ir kaip keista, Lietuvoje buvo nustumtas į šoną. Rusijoje, Vokietijoje dar būdavo darbų šia tema, o Lietuvoje jų beveik nepasitaikė.
Ir kai „Trečiojo reicho triumfas“ driokstelėjo, pasirodė daug vertimų Antrojo pasaulinio karo tema. Manau, žmonėms to reikėjo, nes buvo spraga. Man smagu, kad prisidėjau ją užpildydamas.
Tai vienas didžiausių iššūkių gyvenime. Dar smagiau, kad atsirado grįžtamasis ryšys. Parašyti knygą yra viena, o parašyti tokią, kurią skaito daug žmonių, kurie laukia antrosios, yra visai kas kita. Tada jautiesi įsipareigojęs tęsti šią kelionę.
Pirmąją knygą parašiau dėl malonumo, norėdamas patikrinti save.
Sakiau, kad nebus kelio toliau, jei aš jame vienas. Bet, pasirodo, esu ne vienas. Mūsų, tokių keistuolių, daugiau, todėl toliau rutuliosiu tą istoriją.
— Ką vadinate keistuoliais?
Tai, ką darau, yra hobis. Galima domėtis daug kuo: skraidyti lėktuvais, lėkti jėgos aitvarais, buriuoti. Knaisiotis po 70 metų istoriją — irgi savotiškas hobis. Kai pagalvoji, lyg ir neturėtų labai rūpėti, kas vyko prieš 70 metų, bet tas karas buvo didelis, turėjo svarbią reikšmę ir dabartinei mūsų visuomenei.
Juolab kad niekas pernelyg nesigilino ir nežino, kur birželio 22 dieną stovėjo sovietų divizijos, kokie mūšiai vyko prie Tauragės, Palangos ar Raseinių. Man įdomu visa tai sudėlioti į chrestomatinę istoriją.
Abiejose knygose stengiausi istoriją išversti į žmonių kalbą, nes noriu, kad knyga būtų lengvai skaitoma, kad pagautų skaitytoją ir kad jis skaitytų su malonumu.
— Baigęs knygą nusiskutote plikai. Buvote susilažinęs?
— Sunkiausia knygą pradėti ir pabaigti, nes ją įpusėjęs įsibėgėji, pagauni bangą ir rašai tarsi iš inercijos.
Pabaigoje jau pradėjau pykti ant savęs, nes niekaip negalėjau padėti taško.
Knygos rašymas praryja tave visą. Tu negalvoji apie nieką kitą, nelabai nori valgyti, sapnuoji tik tai. Žinoma, jei pavyksta užmigti, nes atsigulęs ilgai galvoji, kaip susieti siužeto linijas. Kai knyga artėjo prie pabaigos, jau mačiau finišo tiesiąją, bet prabėgo vienas mėnuo, kitas, o aš niekaip jos nebaigiau.
Gyvenimo draugė Vaida tada man pasiūlė išsikelti kokį nors tikslą, kad pats norėčiau kuo greičiau baigti. Pasižadėjau neskusti barzdos, kol neparašysiu paskutinio sakinio.
Kai tai pasakiau, maniau, kad užtruksiu porą savaičių, bet užtrukau penkias ar net dar ilgiau. Tiek ilgai neskusdamas barzdos buvau keistas net sau.
Ant galvos plaukai man ir taip nelabai auga, o barzda želia. Baigęs knygą nusiskutau viską.
