Kurorto Vasaros estradoje kitą ketvirtadienį kažkas lies džiaugsmo ašaras, o kažkas tramdys nusivylimą. Tokia kiekvieno grožio konkurso pabaiga.
Estradoje ir prie TV ekranų žiūrovų laukia azartiškas šou, kuriame bikinių konkursas susipins su „Ugnies valdovų“ šou, dainuos grupės „Pop Ladies“, „69 danguje“, „Pinup Girls“, „Džentelmenai“, atlikėjai Vaidas ir Donatas Baumilos, Linas Adomaitis, Sasha Songas, Gabrielius Vagelis ir kiti. Bilietų dar galima įsigyti „Tiketoje“.
Dainuos ir I.Valinskienė, tačiau jos svarbiausias vaidmuo tą vakarą — kartu su vyru Arūnu vadovauti gražuolių paradui.
Artėjant svarbiausioms metų grožio varžytuvėms sutuoktiniai „TV antenai“ dėstė savo požiūrį į grožio konkursus, prisiminė su jais susijusias kurioziškas istorijas ir prisipažino — kartu būti scenoje jiems yra ne tik malonumas, bet ir jaudulį kelianti užduotis.
— Arūnui nagus prie grožio konkursų tenka prikišti jau ne pirmą kartą. Kuo skiriasi dabartiniai konkursai nuo tų, kurie buvo rengiami prieš porą dešimtmečių?
Arūnas: Tais laikais iš tiesų viskas buvo žiauriai kitaip. Kadaise buvo įdomu tai, kad toks konkursas apskritai gali vykti Lietuvoje. To renginio buvimas lyg ir įrodė, kad „štai, po truputėlį jau artėjame prie Vakarų“. Nes juk buvo laikai, kai apie tokius konkursus skaitydavome tik skyrelyje „Kapitalizmo grimasos“ — maždaug, štai, Vakaruose moterys vertinamos kaip mėsa.
Teko ir komisijoje dirbti, ir patį konkursą vesti. Pradžioje būdavo gerų komedijų. Prisimenu vieną konkursą „Misis Lietuva“. Vienos dalyvės vyras, nepamenu, raudonu ar geltonu švarku, atėjo į užkulisius, padėjo vokelį su doleriais ir pasakė šiaulietišku akcentu: „Kad maniškė būtų gražiausia.“ Jam tai buvo labai svarbu. Dar bandė klausti, kam čia ir kiek reikia duoti.
Paprašiau, kad mus paliktų ramybėje, sako — ne, negaliu, aš juk vyras. Sakau, tai ką, į sceną eisite? Sako, ne. Jo žmona gavo kažkokį titulą, tai paskui jis visus laimingas vaišino, nors niekas jo nieko neprašė.
Puikiai prisimenu pirmąjį „Gražiosios vilnietės“ konkursą, kurio laimėtojos titulą turi Ingrida Sabonienė. Režisavo Vytenis Pauliukaitis. Daug ką darydavome apgraibomis, kaip mums atrodo, būdavo juokingų dalykų.
O paskui po truputį grožio konkursai tapo tokie, kokie yra visame pasaulyje.
Kartais juokingi, kartais linksmi, kartais gražūs, kartais nuobodūs. Iš visų, neslėpsiu, didžiausią įspūdį padarė konkursas „Mis nelaisvė“ — dėl suprantamų priežasčių jo dalyvės buvo kitokios. Pačiam teko tą konkursą rengti. Pamenu, kaip į kalėjimą važiuodavo choreografai, įsidėję aštuonias poras batelių, bandė išmokyti jas vaikščioti su aukštakulniais. Visos jos buvo tą sugebėjimą pamiršusios.
Mūsų darbas — padaryti, kad būtų kuo įdomiau. Vedėjai, kad ir kaip skaičiuosi, scenoje praleidžia daugiau laiko nei dalyvės.
— Net pačios konkursų dalyvės kalba apie stereotipus — esą tos, kurios eina į misių konkursus, yra dailios, bet nelabai daug išmanančios.
Arūnas: Taip, yra taip kalbama. Bet manau, kad tokias kalbas įkvepia pavydas. Arba pačių merginų baimė — maždaug, eičiau dalyvauti, bet kažko bijau, tai sakysiu, kad man ten nėra ką veikti, ten tik kvailos.
Man yra tekę bendrauti su dalyvėmis, kurios yra puikiai išsilavinusios, rimtai žiūri į konkursą.
Yra dar vienas stereotipas — esą pačios gražiausios merginos į konkursą neina, ateina tik tos, kurios pačios sau atrodo gražios, bet yra kiauros kaip puodai. Tai tikrai netiesa.
Žinoma, yra ir šiokių tokių su grožio konkursais susijusių nusivylimų. Prisimenu konkursus „Misis Lietuva“, kuriuose devynios iš dešimties dalyvių paskui išsiskirdavo su tais vyrais, dėl kurių ir tapdavo „misis“.
Inga: Apie grožio konkursus galvoju kaip ir apie bet kurį kitą pramoginį renginį — jų yra įvairaus pobūdžio. Tikrai nemanau, kad protinga mergina gali sugesti ar patirti traumą dalyvaudama grožio konkurse. Aš linkusi apie juos manyti geriau. Jei žmogus sugeba tinkamai panaudoti patirtį, kurią čia įgyja, — į sveikatą. Jei renginys nepatiktų, jo juk nesutikčiau vesti.
Pažįstu ne vieną ankstesnių grožio konkursų dalyvę, nieko bloga apie nė vieną jų negaliu pasakyti. Jos yra žavios, protingos. Ne vienos gyvenimui grožio konkursas padarė teigiamą įtaką.
— Ar grožio konkursas gali merginai atverti duris į pramogų, televizijos verslą?
Arūnas: Žinoma. Būti gražiai — irgi talentas. Konkursas gali tapti puikiu postūmiu — pažiūrėkite į Jurgitą Jurkutę.
Po konkurso būna daugybė laimėtojos interviu, kuriuos transliuoja televizija. Žmonės, kurie dirba televizijoje, greitai įvertina, kaip žmogus elgiasi prieš kameras, ar rišliai kalba.
Ilona Penkauskienė irgi į televiziją pateko tik sužibėjusi konkurse „Misis Lietuva“.
Ar nori tapti manekene, ar scenos žvaigžde, ar suburti dar vieną merginų grupę — konkursas yra neblogas pirmas žingsnelis. Tik nereikia įsivaizduoti, kad jis viską lemia.
— Arūnai, gražuolės nebando jūsų „kabinti“, daryti poveikio?
Arūnas: Žinoma, kiekvieną sykį ir aš visais be išimties pasiūlymais naudojuosi. Žinodama tai Inga šįmet pasakė — arba vesiu renginį su ja, arba nevesiu išvis. (Juokiasi.) Teko ir ją pasiimti.
Jei rimtai, šiais laikais merginos kur kas geriau žino, ko nori, kaip tai įgyvendinti. Ir tų tikslų siekia visais būdais. Pavyzdžiui, kai užkulisiuose žavingai šypsosi organizatoriams ir komisijos nariams, jos irgi dirba dėl savo tikslo. Ir nepasakysi, kad tai blogai.
— Ingai būdavo ramu vyrą į tokius renginius išleisti?
Inga: Gal būtų problema, jei iš principo nepasitikėčiau savo vyru, ko iki šiol nėra, nors kartais gal ir norėtųsi daugiau intrigos gyvenime. (Juokiasi.) Turbūt ir misių renginys keltų įtampą ar baimę. Matote, Valinskas, bent jau mano požiūriu, yra labai tvirtas vyras arba labai sėkmingai tokiu apsimetinėja. Todėl man jokių kirbesių širdyje niekada nekildavo.
— Savo liežuviu galite komentarais pravirkdyti bet kurią dalyvę per dešimt sekundžių. Ar lengva susilaikyti?
Arūnas: Pagundų būna, stengiuosi to išvengti. O kartais būna tokių atsakymų, po kurių nereikia jokių komentarų, nebent „tai tada jau ačiū“.
Sykį nusprendėme parinkti labai paprastus klausimus — kad merginos nesinervintų. Paklausiau vienos dalyvės, kas yra Algirdas Mykolas Brazauskas. Atsakymas buvo „nežinau“. Tuo metu jis buvo Lietuvos prezidentas. Tai ką čia pakomentuosi.
Inga: Jei mergina nežino, kas yra premjeras ar prezidentas, ji gali laimėti, jei ir visos likusios to nežino. (Juokiasi.) Tada laimėtų ta, kuri iš nežinančių yra gražiausia. Bet jei būtų kitų variantų, aš pasispardyčiau. Pernai, beje, buvau vertinimo komisijos narė — ir atskleisiu, kad mano nuomonė labai skyrėsi nuo galutinio sprendimo.
Šįmet turiu būti visiškai nešališka. Gal dėl to iki šiol net nesu susipažinusi su merginomis, specialiai nežiūrėjau jų nuotraukų. Pirmą kartą jas pamatysiu iki renginio likus nedaug laiko, taip dar įdomiau.
— Vesti konkursą kartu nusprendėte patys?
Arūnas: Su „Lietuvos ryto“ televizijos vadovu Linu Ryškumi esame geri bičiuliai ir kolegos. Jam kilo idėja, kad vesti konkursą galėtume kartu su žmona.
Juk reikia poros. Galėtų būti ir du vaikinai, bet po gėjų eitynių tai ne pats geriausias variantas. Su Inga jau esame kartu vedę renginių, konkursų. Mums tai nėra naujiena, manau, mes čia tiksime.
— Arūno reiklumas scenos ir užkulisių partneriams yra gerai žinomas. Su žmona — kitaip?
Arūnas: Darbo principas — viskas turi būti daroma gyvai. Mes nerengiame gamybinių susirinkimų, kuriuose sudėliotume, ką kada kalbėsime, nes ekrane tai labai matyti. Mums nereikia susirinkimų, aš turiu savų poveikio priemonių Ingai. Jei blogai dirbsime, ji žino, kas bus.
Stengsimės, kad ekrane būtų šeimyniška atmosfera. Toms mergaitėms būsime kaip geras tėtis ir mama, kurie jas pristatys baisiajai komisijai. Su humoru ir šiltai.
Inga: Nesame daug kartų dirbę kartu, tokius renginius vienos rankos pirštais galima suskaičiuoti. Ir iš tiesų repeticijų prieš renginį nebūna. Dažniausiai — ekspromtas arba prieš eidami į sceną persimetame keliomis mintimis. Jokių kelias dienas rengiamų scenarijų.
— Kai tik buvo paskelbti renginio vedėjai, Inga sakė šį kartą būsianti viršesnė.
Arūnas: Kartais moterys kalba nesąmones.
Inga: Aš tikrai nemanau apie save taip gerai, kad vertinčiau save kaip lygiavertę Arūnui vedėją. Puikiai žinau, kad jis yra labai stiprus. Turiu ieškoti savų kozirių, jei noriu šalia jo atrodyti pakenčiamai. Tai ir darau.
Kartais pykstu ant jo dėl to, ką jis pasako scenoje, bet aš niekada nerėkiu, greičiau užsidarau. Čia jis yra linkęs į karštas kalbas. Mes skirtingi, gal todėl didelių konfliktų tarp mūsų ir nekyla.
— Inga, dirbti su Arūnu — „kaifas“ ar iššūkis?
Inga: Manau, antrasis žodis čia tinka labiau. Iššūkis, taip. Tam tikra įtampa. Arūnas per tiek metų susiformavo kaip vedėjas — vienišius. Jam pačiam sunku dirbti su partneriu, paisyti jo. Kita vertus, daugeliui vedėjų lengviau dirbti po vieną. Man — irgi.
Arūnas, kaip sako liaudis, grožio konkursuose yra prakandęs dantis, turi daug patirties. Tikrai nemėginsiu paveržti jo teisės būti pagrindiniam, vadu. Man tiesiog turėtų pavykti žaviai jam asistuoti.
— Kokia mergina nusipelno grožio karalienės titulo?
Arūnas: Mano požiūrį nemažai lemia ir tai, ką mergina daro paskui. Pavyzdžiui, jei J.Jurkutę pastatysite greta visų konkursų dalyvių, ji nebūtinai atrodys įspūdingiausiai. Bet ji turi talentą, žavesį, tai, ką sunku apibrėžti. Ir geriausiai tuo naudojasi.
Jei man reikėtų apibrėžti moters grožio idealą, dėliočiau iš trijų — Inga Valinskienė, Monica Belucci ir Renata Mikailionytė. Iš jų išeitų visai normali viena. (Juokiasi.)
Inga: Grožio konkursai — visada gana subjektyvūs. Man labai svarbu laikysena, manieros, ne tik figūros standartai ir taisyklingi veido bruožai. Mergina privalo būti žavi, turėti vidinės šviesos. Aš tai pastebiu, man tai svarbu. Bet komisijos nariai gali matyti ir kitaip.
— Jei jūsų giminaitė norėtų dalyvauti šiame konkurse, pritartumėte ar bandytumėte atkalbėti?
Inga: Slopinti tokias iniciatyvas tikrai nėra reikalo. Kita vertus, tikėčiausi, kad mano giminaitė būtų išauklėta pagal tokią vertybių skalę, kur išvaizda nebūtų svarbiausia gyvenime.
Arūnas: Turiu dvi dukterėčias, viena jų jau galėtų būti konkurso dalyvė. Jei ji įsivaizduotų, kad šis žingsnis būtinas jos tolesniam gyvenimui, karjerai, neatkalbinėčiau. Bet jei ateitų paklausti mano patarimo, palikčiau spręsti pačiai, bet prie tai išvardyčiau šio žingsnio pliusus ir kai kuriuos trūkumus.
Būkime vargšai, bet teisingi — merginos, kurios nugali, keliauja atstovauti Lietuvai į užsienį, tikrai iš to laimi nemažai. O kitoms lieka pasakyti, kad dalyvavimas yra tik gražus, įdomus jaunystės nuotykis. Ir patarti nedaryti tragedijos, jei jų viltys neišsipildys. O jos neišsipildys daugumai. Merginos turėtų į tai žiūrėti blaiviai.
Kita vertus, reikia prisiminti žmones, kurie paskatino ateiti į šį konkursą — artimuosius, tėvus. Pirmiausia tai šventė jiems. Yra tokia sena gera patarlė: kiekvienai vėžlienei savas vaikas yra gazelė. Kiekviena jūsų kam nors esate gražiausia, titulai — dar ne viskas.
