Televizijos laidų vedėjas ir prodiuseris K.Krivickas juokauja, kad dėl amžiaus per kiokušin karatė egzaminą greitai jau galės naudotis lengvatomis.
„Man – 34-eri. O kalbant apie karatė – amžius labai svarbus. Nuo 35-erių formaliai galima tapti senjoru ir egzaminus laikyti taikant kitokius reikalavimus. Tai nėra privaloma, todėl neketinu naudotis senjorams suteikiamomis privilegijomis”, – sakė kiokušin karatė atsidavęs žinomas žurnalistas.
Iki aukščiausio – juodojo diržo, be tarpinių stotelių, K.Krivickui liko tik rudasis, ir jis nežada sustoti. Kiokušin karatė – ne tik sportas. „Tai gyvenimas, o apie gyvenimą galėčiau kalbėti nesustodamas”, – šypsosi K.Krivickas.
Europos čempionatuose dalyvauja nemažai sportininkų, ryšinčių žaliąjį diržą. Kovotojai su tokiais diržais vyksta ir į pasaulio čempionatus. Nors K.Krivickas nei planuoja, nei svajoja dalyvauti tokio lygio varžybose, kiokušin karatė sporte jau yra pasiekęs aukštą meistriškumo lygį.
– Kristupai, kaip laikomas egzaminas aukštesnei kiokušin karatė kategorijai gauti?
– Aš kylu palengva – žingsnis po žingsnio. Džiaugiuosi, kad pavyksta laikytis grafiko, nes tai nėra taip lengva – net ir nedidelė trauma egzaminų išvakarėse gali pakoreguoti planus.
Net aukščiausios kategorijos egzaminams besirengiantys sportininkai išvakarėse kartais persitempia, gauna traumų. Egzaminą žaliajam diržui gauti laikiau karščiuodamas ir gerdamas vaistus.
Kai žmogus nusprendžia pasirinkti šį kelią, tai tampa ir filosofija, ir gyvenimo būdu. O pasiektos tarpinės stotelės šiame kelyje – patvirtinimas, kad eini teisingai, kad esi tinkamai pasirengęs fiziškai, teoriškai ir techniškai, todėl gali kopti ant aukštesnio laiptelio.
Treniruojiesi visus metus – tobulini kovinius, fizinius įgūdžius, bet artėjant egzaminams susitelkiama į techniką. Tūkstančius kartų šlifuoji būtinus veiksmus.
Likus pusantro mėnesio iki egzamino pradėjau treniruotis Nidoje, į kurią atvykome su šeima. Prie jūros nuolat bėgiodavau po dešimt ir daugiau kilometrų ištvermei ugdyti, tobulinau karatė techniką.
Vadovaujantis kiokušin karatė filosofija, svarbu harmonija. Todėl šeima neliko nuošalyje. Ji man – svarbiausia, o tik po jos sportas. Todėl rytus skirdavau buičiai, vaikams, o paskui visi traukdavome prie jūros. Kol šeima kaitindavosi saulėje, aš treniruodavausi.
– Jūroje spėdavote išsimaudyti?
– Maudžiausi kasdien nepaisydamas oro.
Galiausiai savarankiškos treniruotės baigiasi ir likus savaitei iki egzamino kovotojai renkasi į stovyklą.
Jau dešimt metų ji rengiama Monciškėse prie Palangos. Ten su geriausiais Lietuvos ir pasaulio meistrais treniruodavomės triskart per dieną.
Pirma treniruotė – 7-ą ryto, antra – 11-ą, trečia – 17-ą valandą. Per pertraukas paprastai gulima apsiklojus, kad liktų daugiau energijos.
Egzamino išvakarėse, naktį jau užmigus – din, din, din visiems į duris. Tai instruktoriai žadina ir visi bėgte prie jūros į dar vieną treniruotę.
Grįžti antrą valandą nakties, o ryte – tris valandas trunkantis egzaminas. Dideliu tempu demonstruoji techniką, paskui – fiziniai testai. Pavyzdžiui, atsispaudimai, šuoliukai. Vidutiniškai reikia padaryti 60–70 pritūpimų, mažiausiai 50 atsispaudimų.
Galiausiai – kovos. Mūsų atveju buvo 18 kovų: visi sustojo į didelį ratą, kuriame – ir aukštesnius, ir žemesnius diržus turintys kovotojai.
– Pralaimėti leidžiama?
– Tai ne varžybos, todėl labai svarbus suvokimas, kad reikia save kontroliuoti. Turi pademonstruoti greitį, techniką, pranašumą, bet priešininko nežaloti, jo nenokautuoti, nepasiųsti į nokdauną. Tai turi būti stipri, aktyvi kova, bet ne dėl pergalės.
– Ar rengdamasis egzaminui smarkiai save ribojote?
– Tai nuolatinis, nesibaigiantis režimas. Tai toks kelias. Juk traukinys gali važiuoti tik bėgiais, bet negali važiuoti miško takeliu ar žvyrkeliu. Todėl, jei nori būti kiokušin karatė kovotojas, turi suprasti, kad negali važiuoti kitu keliu, ir tam atsiduoti.
– Valgėte tik kiaušinių baltymus?
– Ne, baikite. Visos komercinės nesąmonės kiokušin karatė netinka. Čia svarbiausia sveikas požiūris, senos tradicijos, subalansuotas gyvenimas. Savaime supranti, kad tau netinka alkoholis, kad turi laikytis poilsio režimo, negali šlaistytis naktimis.
Sportuojančiam organizmui reikia tam tikro maisto, todėl normalu, kad racione nėra tradicinių lietuviškų patiekalų ar picų. Bet tikrai nesilaikau jokių dietų. Užtenka galvos ant pečių ir balanso tarp mitybos, krūvio ir poilsio.
Tokie ciklai, žinoma, išvargina, todėl visi sportininkai pasibaigus simboliniam ciklui – ar tai būtų pasirengimas egzaminui dėl aukštesnio diržo, ar pasirengimas varžyboms, ima savaitę ar dvi atostogų ir atitrūksta nuo režimo. Tada nesilaiko treniruočių grafiko, valgo, ką nori, leidžia išgerti sau vyno ar kur nors išeiti.
– Pirmiausia sukirtote cepelinų porciją?
– Neturėjau tokio noro, nes nebuvau visiškai atsisakęs to, kas man skanu. Man labiausiai norėjosi pakabinti kimono, ištrūkti iš to rato ir nieko nedaryti – išsimiegoti, neskaičiuoti laiko, nebėgti į treniruotę. Tai psichologinis poilsis. Norėjau pailsinti smegenis nuo nuolatinio režimo. Bet kojoms poilsio tikrai nereikėjo.
– Kokių turite ambicijų kiokušin karatė sporte?
– Ambicijos – netinkamas žodis. Jei kalbėtume apie varžybas, tikslai jose galėtų būti lydimi ambicijų, nes jų reikia, kad atsirastų sportinio pykčio.
O aš savo kelyje niekam nieko neįrodinėju. Jei pradedi gyventi kiokušin karatė filosofija, anksčiau ar vėliau supranti, kad tai yra darbas su savimi, kelias, kurį kaip piligrimas eini vienas.
Žinoma, neišvengiamai artėji prie juodojo diržo, bet drauge supranti, kad šis kelias niekada nesibaigs.
Juodasis diržas taip pat turi gradaciją. Pats išsilaikyti gali penktąjį daną, o aukščiausios kategorijos jau skiriamos už nuopelnus organizacijai ir panašiai.
Vis daugėja žmonių tau už nugaros ir mažėja esančių prieš tave. Bet priekyje vis tiek kas nors bus. Niekada nebūsi viršūnėje. Tai suvokdamas gali tvirtai stovėti ant žemės, nes nepasijunti visagalis – kiokušin karatė sporte eini visą gyvenimą, bet galutinės stotelės niekada nepasieksi.
