Tačiau, matyt, prireiktų kilogramo musmirių ir litro metilo alkoholio, kad tas pats doras krikščionis susapnuotų, jog šie vyrai gyveno Antrojo pasaulinio karo metais ir buvo broliai dvyniai. Petras – idėjinis fašistas, drąsiai nėręs kovoti už savo tiesą į sovietų užnugarį, o Povilas – kuklus mokytojas SSRS miestelyje, kuriam nesvetimi komunizmo idealai.
Dabar minutėlę palaukime... Gerai – Šv.apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia mano namų neužgriuvo ir kryžiumi už piktžodžiavimą nepervėrė. Rašau toliau.
DVYNIAI. O toliau viskas paprasta kaip indų filme – broliai vaikystėje buvo atskirti ir užaugo atskirai. Petras, apmokytas slaptojoje vokiečių karinėje žvalgybininkų mokykloje „Abwehr”, 1942 m. su diversantų grupe siunčiamas į SSRS gilumą. Lėktuvas sudūžta, Petras įkliūva NKVD, tardomas mėgina pabėgti, jį nušauna.
Ramiai miestelio mokykloje mokytojaujantį Povilą susiranda NKVD ir įkalba (įkalbinėjimo metodai nutylimi) padėti tėvynei. Povilas užima brolio dvynio vietą ir apsimeta vokiečių žvalgybininku.
Povilo žmoną Lidą, nenorinčią patikėti, kad jos vyras staiga mirė, NKVD išsiunčia į beprotnamį.
PRABUDIMAS. Tuo metu, kai iš dangaus nusileidžia kažką vokiškai burbuliuojantis Perkūnas (tai išduoda du žaibai švarko atvartuose), nubundu išpiltas šalto prakaito ir šaukdamas: „Apaštalai!”
„Kokį paštą?” – klausia užsimiegojusi žmona.
„Hendehoch, Petrai! Kur slaptas paštas, kurį vežei traukiniu?” – paklaikęs duriu jai pirštu į ausį.
„Tu pats rėkei: „Paštą lai!..” – vis dar nieko nesupranta žmona.
„Paistalai”, – atrėžiu pradėdamas nujausti, kad mano kelionė po keistąją evangeliją baigėsi banaliu nubudimu.
Brolis – prieš brolį. Už lango naktis. Prieš akis baltu sniegu mirga stačiakampis langas. Atrodo, užsnūdau prieš televizorių. Tyliai rangausi į lovą stengdamasis nepažadinti žmonos. Nepavyksta.
„Tas „Apaštalas” – tikrai neblogas serialas, – tyliai sako atsimerkdama. – Brolis – prieš brolį. Vieni melagiai – prieš kitus melagius. Kol galiausiai visai susipainioji, kas išdavikas, o kas patriotas. Net keista, kad rusai tokį pastatė. O tie brolių Istominų vardai Piotras ir Pavelas tau nieko neprimena?”
Tyliu. Juk nesakysiu, kad primena sapną apie karinę evangeliją, kuriame miegojau su žmona, kuri pasirodė abvero karininku, kuris pasirodė...”
Ei, supratau! Juk tai buvo ne sapnas, o eilinė „Apaštalo” serija, kurios vidury užmigau! Velniava – dabar reikės susirasti ir pažiūrėti iš naujo.
Pirmiausia todėl, kad tikrai įdomu. Antra – todėl, kad filmas kaip reta sąžiningas, netikėtas ir realistiškas. Trečia – nes reikia atsikratyti tos painiavos dėl evangelijų, kol į judus neįsirašiau.
GRĖSMĖS. Taigi, jei nori suprasti viską, ką čia parašiau, rugpjūčio 26 d. 21 val. 35 min. įsijunk „Lietuvos ryto” televiziją, kuri pradės rodyti serialą „Apaštalas”.
Aišku, jei istorija tau yra tik juoda ir balta, jei visada iš anksto žinai, kas niekšas, o kas geras, jei tiki, kad pasaulis yra plokščias, o jame – tik dvi pusės, kurių viena teisi, o kita ne, jokiu būdu šio serialo nežiūrėk.
Mat gresia praregėjimas, o šlovinančiam aklumą tai labai nemalonu. Kaip nemalonu suvokti, kad žodžiais „tėvynė”, „pareiga”, „mes – už teisybę”, „jie – tavo priešai” visuomet vienodai svaidosi abi pusės.
Kurioje pusėje būti, žmogui dažnai tenka rinktis ne pagal istorinį teisingumą, o pagal tai, kur didesnė tikimybė likti gyvam ir neapšauktam niekšu, kur nenužudys jo vaiko ir žmonos, kur daugiau šansų, kad ryte saulę pamatys ne pro grotas.
Velnias, vėl nusišneku. Juk jei visai sąžiningai, žiūrėsiu „Apaštalą” tikrai ne iš religinių ar filosofinių paskatų.
Tiesiog būčiau kvailas, jei atsisakyčiau malonumo iš įtampos grauždamas alkūnes stebėti visus tuos susišaudymus.
Na, gerai, graušiu džiūvėsius, nes žmonai jau darosi smalsu, kas man tas alkūnes taip apkandžiojo.
21.35 Pirmadienis– ketvirtadienis
„Lietuvos ryto” TV
