Iš tiesų taip nėra, bet galėtų būti. Sąmojingumo nestokojantys panevėžiečiai turėtų suprasti jų tarme virusinę reklamą sukūrusio T.Vidmanto humorą. Internete šėliojantis jaunas režisierius neslepia tikslo sukurti naujos kartos lietuvišką filmą, kuriame vyrautų ne paukščių čiulbėjimas ir mįslingos pauzės, o suktųsi veiksmas.
Panevėžyje režisierių ir scenaristą T.Vidmantą arba nešiotų ant rankų, arba pašventintų beisbolo lazdomis. Nelygu, kaip kas supranta humorą.
Panevėžio Tulpių gatvėje jis suvokiamas autentiškiausiai. Galbūt režisierius ir išvyko į Londoną iš kuklumo, nenorėdamas pakliūti į gerbėjų, Panevėžio „bachūrų“ glėbį.
Vis tik jo sukurta „Top shop“ stiliaus reklamos parodija „Išmok panevėžietiškai“ sukėlė dėmesio audrą internete, ypač socialiniuose tinkluose.
Daugelį apstulbino ir jo reklamos parodija „Kaip sumažinti IQ“, o po savitumu ir drąsa tiesiog žėrinčios „Vytauto“ mineralinio vandens reklamos rinkos tyrinėtojai prabilo apie naują epochą vaizdo reklamos rinkoje.
Tačiau T.Vidmantas užsimojo pakeisti ne tik reklamos, bet ir lietuviškos kinematografijos veidą. Iš niūraus ir apsunkinto metafizinėmis mintimis, jį padaryti holivudiškai gyvą ir spalvingą.
Režisierius, kuris galbūt taps lietuviškuoju Quentinu Tarantino, interviu portalui lrytas.lt neslėpė, jog kaupia jėgas perversmui lietuviškoje kinematografijoje.
– Klipas „Kalbėk panevėžietiškai“ galbūt skirtas tarmių metams? Ir kodėl pasirinkote būtent panevėžiečių šnektą, o ne žemaičių ar rytų aukštaičių tarmes, kurias ypač mėgsta atseit juokingų TV intermedijų kūrėjai, nuvalkioto agitbrigadinio humoro aborto liekanos?
- Ne, su tarmių metais ar kitomis oficialiomis progomis šis kūrinys niekaip nesusijęs. Idėją man mestelėjo Mantas Katleris. Jis puikiai moka panevėžiečių šnektą. Mintis man patiko, ir aš ją panaudojau. Tikrai nenorėjau šaipytis iš panevėžiečių, bet man jų slengas savaip simpatiškas pasirodė, įdomus.
- Koks to smagaus kūrinėlio tikslas?
- Jį galima visaip vertinti. Tai yra ir savireklama: parodome, kad galime sukurti savitą, patraukiančią dėmesį produkto reklamą.
- Teko girdėti, kad ketinate sukurti pilno metražo filmą?
- Puoselėju tokią svajonę. Kurdamas klipus, trumpo metražo filmukus, treniruojuosi.
- Neretai sakoma, jog lietuviams reikia uždrausti kurti vaidybinius filmus, kad nebedarytų gėdos tautai. Ką daryti, kad lietuviškas kinas išbristų iš dvasinės masturbacijos ir saviplakos, kurią kritikai kažkodėl vadina filosofiniu žvilgsniu į būtį?
- Lietuviams iš tiesų laikas atsiverti pasauliniam kinui. Sukurti filmą šiuolaikinio pasaulio auditorijai. Pasikviesti gerų užsienio aktorių, gauti normalų finansavimą ir kurti filmą anglų kalba. Joks rimtas užsienio prodiuseris nesiims lietuviško filmo, kurį pažiūrės, geriausiu atveju, 500 tūkst. žiūrovų.
Turime užmiršti visas savo kinematografijos tradicijas, mokyklas ir viską daryti iš naujo. Tai kaip investicijos plyname lauke.
- Nebijote kaltinimų tautinės kino kultūros griovimu, holivudinės pigienos garbinimu?
- Holivudo filmai kainuoja milijonus, juos žiūri šimtai milijonų. Tad vargu ar galima juos vadinti pigiais. Žinoma, prikuriama ir šlamšto, bet mūsų režisieriams laikas atsikratyti arogancijos, kažkokių tarsi filosofinių ambicijų ir sukurti filmą, kuris patiktų didelei žiūrovų auditorijai.
- Kokia, jūsų nuomone, pagrindinė lietuviškų filmų yda?
- Atrodo, jie sukurti remiantis 60 puslapių scenarijumi, kad kuo daugiau vietos liktų pauzėms. Kažkokie pauzių, nutylėjimų filmai.
- O ką manote apie kino juostą „Tadas Blinda. Pradžia“? Ten yra ir erotikos, ir peštynių.
- Nežinau, nemačiau. Po „Anarchijos Žirmūnuose“ labai bijau žiūrėti lietuvišką kiną.
