Prieš kelias dienas Venecijoje regėjau juokingą vaizdelį. Lėtai rieda prabangus „Maserati”, jame sėdi puošniu kostiumu vilkintis Hario Poterio vaidmens atlikėjas Danielis Radcliffe’as, o iš paskos bėga kokios dvidešimt garsiai spiegiančių merginų su fotoaparatais ir nuotraukomis.
Hario Poterio kerų atsikratęs D.Radcliffe’as Venecijoje reklamavo pirmą rimtą ir brandų savo vaidmenį suaugusiųjų kine.
Tikrų įvykių padiktuotoje dramoje „Nužudyk savo meilužius” („Kill Your Darlings”) jis įkūnija legendinį homoseksualios orientacijos rašytoją ir poetą Alleną Ginsbergą (Jacko Kerouaco bičiulį).
Renginys alsavo prabanga
70-ąjį kartą surengtas Venecijos kino festivalis (1932 m. inauguruotas renginys turėtų užpūsti 81-ąją žvakutę, jei skaičiuotume metus) buvo šventiškas, puošnus ir išskirtinis.
Pirmą kartą oficialios programos svečius iki raudonojo kilimo vežiojo prabangūs automobiliai „Maserati”, o visus svarbiausius seansus apšildė specialiai sumontuoti archyviniai minutės trukmės siužetai, atskleidžiantys įvairialypę festivalio istoriją.
Filmuota Lietuvoje
Jau pirmą dieną net dviejų filmų žiūrovai ekranuose išvydo Lietuvą ir išgirdo lietuvių kalbą.
Pagirtinai debiutavusio vokiečių režisieriaus Ricko Ostermanno istorinė drama „Vilko vaikai” („Wolfschildren”) buvo filmuojama Lietuvoje.
Operatorei pavyko užfiksuoti daug nuostabių mūsų krašto vietų. Kaip ir po „Tado Blindos”, norėjosi sušukti: „Lietuva tokia graži!”
Sudėtingą ir tragišką pokario laikotarpį vaizduojantis filmas Lietuvos žmones tapo šviesiomis spalvomis, o rusus ir lenkus vaizduoja kaip žiaurius naikintojus.
Dainius Gavenonis, Aldona Bendoriūtė, Vidas Petkevičius kalba lietuviškai, bet jų žodžiai sąmoningai neverčiami į anglų ir italų kalbas. Nuo rusų kariuomenės genocido per Lietuvą bėgantys Rytų Prūsijos vaikai nesupranta mūsų kalbos ir temoka ištarti „Mes norime valgyti”.
1946–1947 m. per Lietuvą keliavo bent 5 tūkst. vilko vaikų. Gyvi liko tik keli ir jų prisiminimai sugulė į filmo scenarijų.
Transvestitas iš Klaipėdos
Sunkiau surasti pagyrimo žodžių provokuojamam dokumentiniam filmui „Julija” („Julia”), kurio gamybos metrikoje šalia Vokietijos garbingai įrašyta ir Lietuva.
Tačiau didelius lūkesčius puoselėjęs kūrinys išėjo nevykęs. Berlyno gatvėse lytines paslaugas teikiantis transvestitas iš Klaipėdos Jaroslavas pakeistu vardu Julija yra ypač įdomi, intriguojanti ir turinti ką pasakyti asmenybė.
Tačiau daugiau nei 10 metų jį stebėjusi režisierė Johanna Jackie Baier (gimė vyru, bet 1997 m. pasikeitė lytį) akivaizdžiai perdegė.
Klaikus montažas paverčia filmą tiesiog atskirų pokalbių kratiniu ir užfiksuotų epizodų jovalu. O akis badantis neprofesionalumas pasireiškia daugelyje epizodų.
Štai viename jų neįmanoma įsijausti į Julijos žodžius, kai ant automobilio fasado aiškiai matyti ne tik mikrofono ir kameros, bet už jų stovinčios kūrybinės komandos šešėliai.
Apmaudu, kad viltingą idėją sugriovė silpna režisūra, tiksliau – atsainiai nufilmuotas susitikimų dienoraštis.
Jėgos – nelygios
Žinoma, kad istorinė drama „Vilko vaikai” („Wolfschildren”) neturėjo šansų konkuruoti su atidarymo ceremonijos svečiais Sandra Bullock ir George’u Clooney bei jų „Gravitacija”.
Venecija atrodo rimtai įsimylėjusi George’ą, nes trečią kartą per šešerius metus būtent su juo susiję filmai („Purvini žaidimai”, „Perskaityk ir sudegink”) pradeda seniausią pasaulyje kino šventę.
Jei dar priskaičiuosime konkursinėje programoje dalyvavusias dramas „Maiklas Kleitonas” ir „Labanakt ir sėkmės”, įsitikinsime, kad aktorius reguliariai lankosi Venecijoje.
Nuotykiai kosmose
Meksikiečių režisieriaus Alfonso Cuarono kosminis fantastikos trileris „Gravitacija” („Gravity”) yra sėkmingiausiai parinktas filmas Venecijos festivalio atidarymui.
Penki seansai per dvi dienas apstulbino aukščiausio lygio vizualiaisiais efektais ir įspūdingiausiu 3D galimybių panaudojimu. Nieko panašaus šiuolaikiniame kine dar neteko regėti.
Unikalioji „Gravitacija” atitinka protingo komercinio kino formulę, o neįtikėtiną nuotykį kosmose norisi tuoj pat pažiūrėti antrą kartą.
Ne mažiau knieti sužinoti, kaip A.Cuaronas su sūnumi Jonu sukūrė nerealų kosminį atrakcioną nesvarumo būklėje. G.Clooney šį sykį atiteko epizodinis ir šmaikščią nuotaiką sklaidantis vaidmuo, nes „Gravitacija” didingai ir pribloškiamai skrieja ant geriausią, fiziškai sunkiausią ir įdomiausią pasirodymą atlikusios S.Bullock pečių. Aktorė pakeitė dažniausiai matomą išvaizdą ir nusikirpo plaukus trumpai.
Lieka tikėtis, kad po meksikiečių režisieriaus pamokų aktorė atsakingiau rinksis scenarijus ir rečiau maivysis trafaretinėse komedijose. Ji gali kur kas daugiau. Ir tuo netrukus įsitikins Lietuvos žiūrovai. „Gravitacija” nepralaimi „Įsikūnijimui” ir „Pi gyvenimui”.
Pagerino savo įvaizdį
Nutiražuotais vaidmenimis pašlijusią reputaciją Venecijoje pakoregavo Nicolas Cage’as, kuris nuostabiai vaidina šiuolaikinį vesterną primenančioje dramoje „Džo” („Joe”), vaizduojančioje nedėkingą ir smurtinį pasaulį, kuriame net artimas žmogus pasiruošęs perkąsti gerklę kaip šuo.
Jis niekuomet neatrodė taip puikiai nuo „Oskaro” statulėlę pelniusios dramos „Paliekant Las Vegasą”. Atrodo, kad aktoriui įgriso vienodi vaidmenys prastuose komerciniuose filmuose, laukiančiuose premjerų ilgus mėnesius.
N.Cage’as prisipažino, kad per pastaruosius metus niekur nesifilmavo ir ypač kruopščiai skaitė scenarijus, vengdamas prašauti.
Filme „Džo” naują gyvenimo etapą trokštantis pradėti alkoholikas vienišius aprūpina juodaodžius miško darbais ir pajunta atsakomybę, susidraugavęs su degraduojančioje šeimoje bręstančiu paaugliu.
Šeimos drama
Smurtas šeimoje už uždarų durų sudomino dar du Auksinio liūto medžiotojus.
Graikas Alexandros Avranas nesistengia atradinėti originalaus formato ir važiuoja „Iltinio danties” maršrutu.
Gimtadienį švenčiančios mergaitės šuoliu iš balkono prasidedanti šoko terapinė drama „Panelė smurtas” („Miss Violence”) provokuojamai apnuogina iškrypusios šeimos paveikslą.
Tėvai priverčia vaikus apsimesti pavyzdine šeima per vaikų globos inspektorių vizitus. Tačiau jiems išėjus kambariuose klesti pedofilija, incestas, lytinis išnaudojimas ir žiaurus elgesys.
Despotiškas vyras uždarbiauja nepilnametę dukterį vežiodamas į pasimatymus su bendraamžiais bičiuliais ir pats nepraleidžia progos dalyvauti orgijose. Jo vyresnioji duktė augina vaikus nuo dviejų skirtingų tėvų ir jau laukiasi trečiojo nuo nežinomo vyro. Motina slepia mėlynes nuo smūgių ir niekam nesiskundžia.
Apsimeta laimingi
Unikalumu išsiskyrė pripažinto vokiečių dokumentininko Philipo Groningo sukrečianti, lėta, tyli ir radikali drama „Policininko žmona” („The Police Officer’s Wife”).
Šedevru pavadintas trijų valandų filmas apie apgaulingai laimingą šeimą suskirstytas į 58 dalis. Kiekviena jų turi užrašus „Skyriaus pradžia” ir „Skyriaus pabaiga”, o epizodai trunka nuo beveik minutės iki 15 minučių.
Režisierius sąmoningai atsisako pasakojimo chronologijos, supainioja laikotarpius, nesiteikia pateikti konkrečių atsakymų, įpainioja į šiurpias emocijas, kurias kiekvienas žiūrovas iššifruos skirtingai.
Tai mįslinga ir prasminga drama apie mylintį, bet nesuvaldantį slypinčios agresijos, nesistengiantį išlaikyti šeimos harmonijos vyrą ir beprotiškai pasiaukojusią, atsidavusią ir savanoriškai kenčiančią moterį.
Bažnyčios nuodėmės
Pirmųjų penkių dienų konkursiniai filmai Venecijoje atspindėjo tendenciją – scenarijus diktuoja biografinės ir žurnalistinių tyrimų knygos.
Britų maestro Stephenas Frearsas („Karalienė”) vėl sukūrė rimtas problemas narpliojančią dramą „Filomena” („Philomena”) apie Airijos katalikų bažnyčios nuodėmes. Nesantuokiniai vaikai iš motinų atimami vos gimę. Juos įsivaikina turtingi amerikiečiai. Nuo tiesos ieškančių motinų informacija slepiama.
Filmo tema primena Venecijoje nugalėjusią Peterio Mullano dramą „Magdalenos seserys”, bet režisierius sąmoningai nenorėjo kartotis.
Atlikti knygą „Filomenos Ly prarastas sūnus” („The Lost Child of Philomena Lee”) parašiusio žurnalisto Martino Sixmitho vaidmens jis pasamdė komiką Steve’ą Cooganą ir leido jam prirašyti juokingų dialogų apie modernaus gyvenimo realijas.
Efektyvus humoras ir žaismingos situacijos sušvelnina žiūrovų pyktį. Nuostabiai vadinanti dama Judi Dench seniai neturėjo tokios stiprios medžiagos. Filmo šešėliuose tūnantys „Oskarų” kalviai broliai Weinsteinai padarys viską, kad britų kino veteranė užsitikrintų nominaciją, kurios „Oskaro” premijos laureatė neabejotinai nusipelno.
Prezidento žūtis
Žurnalistinių tyrimų knyga „Keturios lapkričio dienos” („Four Days in November”) paskatino debiutuojantį režisierių Peterį Landesmaną atversti skausmingus ir tragiškus JAV istorijos puslapius.
Tomo Hankso prodiusuotame „Parklande” („Parkland”) – ligoninė, kurios chirurgai nesėkmingai mėgino gaivinti lemtingai pašautą JAV prezidentą Johną F.Kennedy ir po dviejų dienų atvežtą jo nužudymu apkaltintą, bet parodymų nespėjusį duoti paslaptingąjį Lee Harvey Oswaldą.
Dramoje meistriškai sumontuoti dokumentiniai kadrai ir garso įrašai pabrėžia realistiškumą. O filmo pradžios titruose pristatomi ne aktoriai, o svarbiausi 1963 m. įvykio žmonės: gydytojai, žurnalistai, slaptieji agentai, FTB pareigūnai, asmens sargybiniai, žmogžudystę atsitiktinai nufilmavęs stebėtojas, šaulio artimieji.
Kelias per prerijas
Australų keliautoja Robyn Davidson pėsčiomis nužingsniavo beveik 3 tūkst. kilometrų link Indijos vandenyno per Australijos prerijas vien tik su keturiais kupranugariais ir ištikimu šunimi. Nuotykį ji aprašė žurnale „National Geopraphic” ir knygoje „Pėdsakai” („Tracks”).
Žymus režisierius Johnas Curranas jos turinį pavertė kerimo grožio, bauginančių haliucinacijų, romantiškų susitikimų, aborigeniškų draugysčių ir jautrių emocijų epu tuo pačiu pavadinimu.
Edwardo Zwicko rezistencinėje dramoje „Pasipriešinimas” filmavimuose Lietuvoje dalyvavusi australų aktorė Mia Wasikowska užbūrė brandžiausiu vaidmeniu ir pademonstravo vieno žmogaus šou.
„Gravitacijoje” astronautė S.Bullock bando nusileisti į Žemę nepalankiomis aplinkybėmis, o mergina su kupranugariais praminta vienišė stengiasi nepasiklysti ir pasiekti užsibrėžtą tikslą.
Išprotėjęs medžiotojas
Darbštuolio Jameso Franco režisuotoje dramoje „Dievo vaikas” („Child of God”) vaidinantis bebaimis aktorius Scottas Haze’as festivalio pradžioje buvo įvardijamas kaip stipriausias kandidatas pakelti Volpi taurę, teikiamą už geriausią vaidybą.
Filme išprotėjęs ir taiklus medžiotojas šlaistosi Tenesio valstijos miškais ir kaimeliais, draugauja su pliušiniu tigru ir žaisliniu meškiuku. Jis iškrypėliškai susižavi mergina, mirtinai apsinuodijusia automobilio dujomis, ir pasigrobia jos kūną intymiai bendrauti.
Lietuvos žiūrovams holivudiniuose atrakcionuose rodomas Jamesas Franco („Ozo šalies burtininkas”, „Dabar jau tikrai šikna”) uždirbtus honorarus investuoja į nekomercinį kiną, knygų rašymą ir leidybą, fotografijos albumus. Jis neatlygintinai dalyvauja eksperimentiniuose filmuose ir prodiusuoja nežinomus talentus.
Kanuose jis pristatė poetišką filmą „Kai aš atgulsiu numirti” pagal Williamą Faulknerį, o Venecijai spėjo suruošti „Šioje šalyje nėra vietos senukams” autoriaus Cormaco McCarthy skandalingos knygos „Dievo vaikas” interpretaciją, pasmerktą prieštaringai reakcijai.
Su tos pačios prodiuserių kompanijos „Triušis Bandinis” vėliava J.Franco prodiusavo Sofios Coppolos sesers Gios režisūrinį debiutą „Palo Alto”, kurio scenarijus pagrįstas jo paties parašytu romanu.
J.Franco neatsisakė suvaidinti ištvirkusio istorijos mokytojo ir mergaičių futbolo komandos trenerio, kuris maloniai kviečiasi perpus jaunesnes žaidėjas prižiūrėti mažamečio sūnaus ir pasimylėti.
Šiandien besibaigiančiame Venecijos kino festivalyje ne kartą skambėjo ir Lietuvos vardas, o čia susirinkę kino gurmanai buvo lepinami kasdien vis geresniais filmais.
