Radikaliai prieštaringi vertinimai, sensacingas finalas, lavina gandų ir vertinimo komisijos pirmininkui skirti įtarinėjimai.
Taip baigėsi 70-asis Venecijos kino festivalis, kurį lydėjo kai kurių užsienio šalių kino ekspertų nepasitenkinimas, rašo „Lietuvos ryto" priedas „TV antena".
Jie pyko ir švilpė, kad „prakeiktas” vertinimo komisijos pirmininkas Bernardo Bertolucci išdrįso ignoruoti FIPRESCI kino kritikų asociacijos sprendimą ir nugalėtoju paskelbė patį netikėčiausią filmą.
Italai emocingai didžiavosi, džiūgavo ir patriotiškai plojo, nes Auksinis liūtas pagaliau liko namie. Itališkas filmas triumfavo Venecijoje po 15 metų tylos ir nuolatinių maldavimų.
Lietuviams režisieriaus Gianfranco Rossi dokumentinio filmo „Šventasis greitkelis” pergalė turėtų ypač glostyti savimeilę, nes Venecijoje laimėjo kūrinys, kuriame keistame kontekste minima Lietuva ir girdėti lietuvių kalba.
Gyvenimas šalia greitkelio
Į Italijos sostinę atvykę turistai dažniausiai mato tas vietas, kurias regi ir atvirukuose. Bet Amžinajame mieste pilna vargšų, neturtingų ir nematomų žmonių.
Įdomiais filmais išgarsėjęs G.Rossi (ankstesniame kūrinyje jam pavyko prakalbinti net įtartinai nuoširdų samdomąjį žudiką iš Meksikos) dvejus metus važinėjo 70 km ratu aplink Romą nutiestu greitkeliu ir stebėjo, kaip šalia nuolat lekiančių automobilių srauto gyvena paprasti piliečiai.
Kantriai ruošęsis filmui režisierius pasirinko spalvingiausias skirtingų profesijų asmenybes ir fiksavo rutiną. Jis tikrai neplanavo, kad į svečius pas vieną jo herojų – ant stogo rytais besimankštinantį, cigarus rūkantį, namus vestuvių pokyliams nuomojantį vyruką – užsuks Šv.Kazimiero ordino pasiuntiniai. Lyg ir niekuo neišsiskiriantis italas išgirsta kvietimą atvykti į Vilnių ir aplankyti Arkikatedroje įrengtą Šv.Kazimiero koplyčią.
Pranoko gerbėjų lūkesčius
„Šventojo greitkelio” tema, forma ir struktūra nėra išskirtinė. Tai profesionaliai nufilmuota tylaus stebėjimo dokumentika, kai vienas objektas tampa skirtingų žmogiškų istorijų jungiamąja dalimi.
Panašaus stiliaus dokumentiniai filmai dažnai įsiveržia į festivalių orbitą, tad Venecija šiuo diskutuotinu sprendimu neatrado naujų vėjų.
Vasaros pradžioje Sočyje ir Karlovi Varuose nugalėjo labai giminingas rusų režisieriaus Vitalijaus Manskio dokumentinis filmas „Vamzdis” apie paprastus ir nepastebimus žmones, gyvenančius skurdžiomis sąlygomis šalia auksinius turtus kraunančio „Gazprom” dujotiekio.
„Šventasis greitkelis” buvo įvertintas gerai, tačiau net didžiausi gerbėjai nesitikėjo, kad būtent toks filmas gali laimėti pagrindinį prizą viename prestižinių kino festivalių.
Juk dokumentiniam kinui niekuomet nepavykdavo užkopti ant aukščiausios pakylos per ilgą Venecijos kino bienalės istoriją. Sėkmė nutiko kaip tik tuomet, kai meno vadovas Alberto Barberra apsisprendė laužyti nusistovėjusias tradicijas ir pirmą kartą pakvietė į konkursą du dokumentinius filmus.
Įtartini sutapimai
Dėl blogai atliktos nugaros operacijos vaikščioti negalintis ir prie invalido vežimėlio prikaustytas vertinimo komisijos pirmininkas B.Bertolucci turėjo atlaikyti kritikos laviną.
Piktai nusiteikę kritikai iškart suskubo paskleisti žinių apie ypač draugiškus jo ir G.Rossi santykius. Esą vertinimo komisijos pirmininkas pasielgė nesąžiningai ir užsimerkė prieš kur kas vertingesnius filmus.
Pasklido kalbų, kad prizas, skirtas „Šventajam greitkeliui”, yra saldus kerštas B.Bertolucci nemėgstamam kolegai Paolo Sorrentino, kuris Kanuose dalyvavusiame naujausiame filme „Didis grožis” („The Great Beauty”) sekioja paskui prabangoje besimaudančius Romos turtuolius ir nemato kitokių žmonių.
Nesiginčysime, ar staigmeną pateikęs maestro suklydo. Bet šis sprendimas neabejotinai turės teigiamos įtakos dokumentiniam kinui.
Auksinis liūtas paskatins pasivažinėti „Šventuoju greitkeliu” didesnėse salėse, nors sunkiai tikėtina, kad filmas išvažiuos už festivalinių gastrolių ir atras bent trumpą stotelę repertuaruose.
Akivaizdu, kad G.Rossi triumfas naudingas pačiai Venecijai, kuri tradiciškai ištuštėja vos įpusėjus festivaliui, kai dauguma kino pramonės veikėjų išskrenda tvarkyti verslo reikalų į Torontą.
Sakykite, ką norite, bet įdomus atsitiktinumas: „Šventojo greitkelio” pasaulinė premjera įvyko priešpaskutinę kino bienalės dieną ir šio filmo nėra Toronto kino festivalio atrinktame repertuare. Anksčiau iš festivalio išvykusiems svečiams, taip ir nepamačiusiems filmo, liko spėlioti: „Ką gi mes praleidome?”
Gąsdinantis gandas
Likus parai iki apdovanojimo ceremonijos Lido saloje iš visų kampų sklido nepatvirtinta ir neva patikimų šaltinių padiktuota informacija apie būsimuosius laureatus.
Gąsdinamai skambėjo žinia, kad B.Bertolucci rimtai ketina apdovanoti savo artimo bičiulio Philippe’o Garrelio tuščią ir blankią asmeninių prisiminimų dramą „Pavydas”. Nuobodžios 77 minutės prailgsta. Tačiau pagrindinį vaidmenį atliekantis ir savo senelio jaunystę interpretuojantis režisieriaus sūnus Louis Garrelis įsimintinai rodėsi B.Bertolucci „Svajotojuose”.
Homoseksualų drama
Įtikinamiau skambėjo jauno kanadiečių vunderkindo Xavier Dolano triumfo anonsas.
Tris pirmuosius filmus Kanuose pristatęs 24 metų režisierius pirmą kartą paplaukiojo Venecijos kanalais, užsitikrino milžinišką kino kritikų paramą ir jautriai dėkojo už FIPRESCI įteiktą prizą.
Jo provokuojamos dramos „Tomas atvažiavo į fermą” („Tom at the Farm”) premjera vyko dar Benito Mussolini laikais statytoje „Sala Grande”. X.Dolanas iki ašarų susijaudino, kai po seanso triukšmingos ovacijos netilo 10 minučių.
Buvo pasklidę kalbų, kad filmas bus apdovanotas. Tačiau homoseksualios orientacijos seniai neslepiantis ir savo kūryboje tai nuolat pabrėžiantis kanadietis raudonojo kilimo marše nedalyvavo.
Filme „Tomas atvažiavo į fermą” homoseksualumo tema priartėja prie siaubo dramos.
Neaiškiomis aplinkybėmis miršta jaunuolis, į jo laidotuves užsuka geriausias draugas.
Agresyviai nusiteikęs ir susidoroti grasinantis mirusiojo brolis nepažįstamajam atvykėliui liepia pasakyti gražią kalbą ir nešdintis iš namų. Jis perspėja vaikiną, kad šis neužsimintų motinai apie buvusius artimus savo santykius su velioniu. Mat mirusiojo motina įsitikinusi, kad sūnus buvo normalus ir draugavo su mylima mergina.
Keli šaukštai deguto
B.Bertolucci vadovaujamoje vertintojų komandoje buvo daug protingų kino žmonių (vienas jų – Čilės režisierius Pablo Larrainas, kurio filmas „Ne” „Kino pavasaryje” pelnė „Lietuvos ryto” įsteigtą kino kritiko Sauliaus Macaičio prizą).
Bet du aukštos prabos prizai, atitekę šokiruojamai, tačiau greitai pamirštamai Graikijos dramai „Panelė, vardu Smurtas” („Mis Violence”) perša išvadą, kad teisėjai nėra matę šiuolaikinio graikų kino.
Filmas apie despotiškus žiaurumus, pedofiliją ir prievartinę prostituciją iškrypusioje šeimoje tiesiog gėdingai kartoja neseniai matytus kūrinius „Iltinis dantis”, „Alpės”, „Atenbergas”. Juosta bando dirbtinai šokiruoti nutiražuotomis idėjomis ir nukopijuotu lėto bauginimo stiliumi.
Plika akimi pastebima klaida vienoje esminių scenų nesutrukdė Alexandrui Avranui pelnyti geriausio režisieriaus titulo.
Stipriai pervertintas atrodo ir Volpi taure už geriausią vaidybą apdovanotas aktoriaus Themio Panou trafaretinis pasirodymas.
Šaukštą deguto į Venecijos apdovanojimų puodą mestelėjo veteranės Elenos Cotta išaukštinimas „Volpi” taure. Ji teatro režisierės Emmos Dante emocingoje debiutinėje dramoje „Gatvė Palerme” beveik be žodžių suvaidino užsispyrusią ir kelio neužleidžiančią našlę.
Kiti konkursiniai filmai sužibėjo didesniu aktorių talentu. Tad teisėjų sprendimas apdovanoti 82 metų aktorę panėšėja į ilgos karjeros nuopelnų įvertinimą. Nes teatro scenoje Williamo Shakespeare’o tragedijų herojes įkūnijančiai E.Cottai bus sunku sulaukti naujo pasiūlymo iškilti kine.
Sužibėjo jaunas talentas
Vis dėlto „prisidirbusi” žiuri nusipelno padėkos už teisingą įžvalgą bene kukliausiai pastebėtoje geriausio debiuto nominacijoje. Marcello Mastroianni apdovanojimas atiteko jaunajam talentui Tye Sheridanui, sukūrusiam stiprų vaidmenį ir pagirtinai asistavusiam Nicolui Cage’ui dramoje „Džo”.
Maestro Terrence’o Malicko atrastas vaikis per pastaruosius dvejus metus pasirodė trijuose filmuose (tarp jų – „Gyvenimo medyje” ir Lietuvoje dar nerodytame „Mudas”) ir stebina sparčiu aktoriniu tobulėjimu. Svarbiausia, kad jis renkasi sudėtingus vaidmenis ir nebijo iššūkių. T.Sheridanas ateityje turėtų nusikapstyti iki „Oskaro” ir Auksinio gaublio.
Nuoga ateivė nušvilpta
Beveik visus Venecijos apdovanojimus išsidalijo pirmomis dienomis premjeras šventę filmai. Antrojoje festivalio dalyje iš tiesų buvo justi daugiau nusivylimų – Lido salos ekranai švietė nepateisintais lūkesčiais.
Nepasisekė atviriausiu vaidmeniu karjeroje atsiskleidusiai ir gundomai pasipuošusiai Scarlett Johansson, kuri dėl meno ryžosi visiškai išsirengti ir reikalingiausiose scenose pati dirbo nuoga be dublerės.
Škotijoje nufilmuota ir įtartinai ilgai montuota futuristinė erotinė drama „Po oda” („Under the Skin”) buvo negailestingai nušvilpta. Įdomiausia, kad nepasitenkinimas aidėjo ne išankstiniame darbiniame seanse, surengtame kino pramonės atstovams ir žurnalistams, bet per oficialią premjerą. Girdint pagrindinei aktorei ir režisieriui Jonathanui Glazeriui!
Tokiomis šventinėmis progomis net Kanų publika susilaiko ir paploja bent iš mandagumo.
Apgaulingai sugundytus ir pažadėtam seksui pasiruošusius nuogus vyrus naikinančiai bejausmei ateivei garsiai švilpė ne kritikai, bet bilietus nusipirkę žiūrovai.
Aktorė spruko iš salės
Akivaizdžiai sutrikusi Scarlett nežinojo, kaip elgtis. Pasimuisčiusi ji tiesiog apsisuko ir spruko iš salės, lydima raumeningų apsaugininkų ir palikdama režisierių tolesnei auditorijos egzekucijai.
Be reikalo ištęstas, hipnotizuojamai lėtas ir nuobodus trileris „Po oda” jau seniai nupirktas Lietuvos repertuarui. Tačiau jam bus sunku įsiteikti masiniam žiūrovui.
Drąsiosios S.Johansson gerbėjai lauks visai kitokių nuotaikų reginio ir dalysis neigiamais komentarais. Apnuoginto kūno sensacija gali išgelbėti platintojus tik pirmąjį ir galbūt antrąjį savaitgalį, bet toliau filmo likimas priklausys nuo bilietų pardavimo.
Keisti eksperimentai
Prieštaringai įvertinta nekantriai laukta vizionieriaus Terry Gilliamo neiššifruojama ir beprotiška fantazija apie gyvenimo prasmę „Zero teorema” („The Zero Theorem”) su plikai nusiskutusiu mokslininku Christophe’u Waltzu, keistiems eksperimentams jį išnaudojančiu pražilusiu turtuoliu Mattu Damonu ir ekscentriškai pokštaujančia Tilda Swinton.
Išradingas filmas idealiai tiktų keliems proginiams seansams, tačiau repertuare rizikuotų greitai pasimesti. Tai dovana retai gaunančio progą kurti ir neįprastas idėjas įgyvendinti kultinio T.Gilliamo gerbėjams.
Nuodėmių ir nusikaltimų
Nepaisant visų nepasitenkinimų ir karčių atsisveikinimo staigmenų, 70-asis Venecijos kino festivalis įsimins nelygiu, bet patenkinamu naujų filmų derliumi.
Konkursinėje programoje išsiskyrė rūgščios, provokuojamos, skandalingos temos. Pedofilija, nekrofilija, homofobija, kanibalizmas, smurtas šeimoje, savižudybės, seksualiniai užpuolimai, nuogas maištas, gyvenimo stygas plėšantis AIDS, nelaimingos meilės kančios, Bažnyčios nusikaltimai, ekstremalių gamtosaugininkų išpuolis (sprogimas hidroeletrinėje), religinės sektos, arabiškos maldos su žudynių ritualais, fantasmagorijos, incestas, lyties organų transplantacija ir kramtymas (Ki-Duk Kimas šiemet kaip reikiant pasidarbavo žirklėmis), negailestinga vyrų antipatija moterims.
Daug kraštutinumų ir minimumas pozityvios nuotaikos. Jei paklaustumėte, ko labiausiai pritrūko Venecijai, i atsakymas atsirastų ilgai negalvojant – komedijų ir bent šiek tiek lengvesnių, šviesesnių, istorijų trumpiems atokvėpiams.
Graudūs atsisveikinimai
Venecijoje išgirdome apie dviejų pasaulinio lygio meistrų pasitraukimą iš kino. Japonijos Disney vadinamas legendinis animatorius Hayao Miyazaki („Stebuklingi Šihiros nuotykiai dvasių šalyje”) oficialiai paskelbė apie karjeros pabaigą, nes kiekvienas filmas reikalauja bent 5 metų kruopštaus darbo.
Jo finalinis kūrinys „Pakilo vėjas” („The Wind Rises”) apie lėktuvus vėl pamalonino unikalia animacijos kokybe, bet labiau nuliūdino neįdomiu turiniu, lėtu tempu ir nuobodžiomis kalbomis.
Taivanui atstovaujantis Tsai Ming-Liang’as yra daug jaunesnis ir turi sukaupęs daugiau jėgų kūrybai. Tačiau jis neslepia pavargęs ieškoti pinigų savo idėjoms įgyvendinti, pataikauti finansuotojams ir ilgus metus laukti naujų galimybių.
Nuo kino jį vilioja finansiškai patrauklūs pasiūlymai režisuoti trumpesnes vizualiojo meno instaliacijas muziejams ir specifiniams renginiams. Konkursui atrinktas ir galbūt paskutinis maestro filmas „Pasiklydę šunys” („Stray Dogs”) buvo vienintelis nelaimėlis, kurio oficialią premjerą organizatoriai suplanavo pačiu nepalankiausiu laiku – 14 valandą.
Džiugu, kad B.Bertolucci ir kompanijai užteko užsispyrimo paskatinti Tai Ming-Liang’ą Didžiuoju žiuri prizu, kuris tarp eilučių galėtų reikšti – „Bičiuli, dar palauk, pakentėk ir neišeik!”
Kino kritikai „Pasiklydusiems šunims” nebijo lipdyti šedevro epiteto. Bet būsimuosius filmo žiūrovus privalu įspėti – apsiginkluokite geležine kantrybe, nes 2 val. 18 min. trukmės tekantis, lyjantis, plaunantis, čiurlenantis, plaukiantis reginys (vanduo yra Tsai Ming-Liang’o kūrybos palydovas) priklauso sunkiai perkandamų, nepaaiškinamų, improvizuojančių be scenarijaus, žiūrovą migdančių ir išbandančių kūrinių kategorijai.
Ambicingi iššūkiai
Dar vienas svarbus Venecijos palikimas – du filmai, užfiksuoti vieninteliu kameros įjungimu ir nemontuoti.
Garsusis Izraelio režisierius Amosas Gitai padarė dešimt dublių 80 minučių dramai „Ana Arabija” ir tik paskutinį pripažino pavykusiu. Bet išėjo absoliučiai nežiūrimas filmas, kuriam reikia specifinių žinių apie arabų ir žydų nesantaiką.
Kur kas ambicingesnį žygdarbį įgyvendino vos antrą filmą režisavęs Irano autorius Shahramas Mokri.
Jis mėnesį kruopščiai repetavo, tad antruoju bandymu nufilmuota drama „Žuvis ir katė” („Fish &Cat”) stulbina sudėtingu užmoju – 134 minutės nenutrūkstamo veiksmo nė karto neišjungiant kameros, po 7–10 kilometrus nueinantys aktoriai.
Turinys šokiruoja. Jeigu Irane leidžiama atkurti realų įvykį, kai mėsininkai restoranui kepė kotletus iš... aitvarų festivalyje dalyvavusių studentų ir jų draugių, vadinasi, ta šalis keičiasi.
