Vieną dieną S.Urbonavičius su mikrofonu laksto TV šou „X Faktorius” užkulisiuose, kitą – groja tūkstančiams žmonių roko festivalyje kur nors prie ežero, trečią – su bendražygiu Martynu Starkumi biure Vilniaus senamiestyje braižo naujo TV projekto kontūrus, rašo „Lietuvos rytas”.
S.Urbonavičiaus Lietuvos muzikos ir televizijos versle pilna, ir taip yra jau ne vieną dešimtmetį. Pernai 25-metį trankiai atšventė jo grupė „Bix”, kiekvieną sezoną Lietuvos TV kanalų eteryje galima pamatyti bent kelias jo prodiusuotas laidas.
Tie, kurie jį pažįsta, puikiai žino – Saulius nuolat sukasi kaip voverė rate žongliruodamas keliais darbais ir sugebėdamas suspėti visur.
Sulaukęs penkiasdešimties jis neketina sulėtinti tempo.
Bent taip tvirtina pats. „Vyrai tokio amžiaus tik subręsta”, – juokiasi vienas darbščiausių ir įtakingiausių Lietuvos pramogų pasaulio žmonių.
– Kokius jausmus kelia skaičius 50?
– Man visiškai dėl to ramu.
Neskaičiuoju ir nevertinu gyvenimo taip. Juk svarbiausia, kaip pats jaučiuosi. Nesijaučiu taip, kaip daugelis 50-mečių. Juk yra ir tokių, kuriems 25-eri, o atrodo, kad jiems jau šimtas.
Jeigu būčiau šlubas, atmintis strigtų, būtų blogai. Bet, laimė, viso to nėra. Jaučiuosi netgi geriau nei prieš dešimt metų.
– Ar turite kokį nors įprastą būdą švęsti gimtadienį?
– Ne, manęs žmonės to ne kartą klausė ir visada nusivildavo. Jokių tradicijų nėra.
Taip, pakvailiodavau, pašvęsdavau, bet man įsiminė tik du gimtadieniai: kai man sukako septyneri ir tėvai privertė kažką ten su žvakutėmis bei tortais daryti, ir dar vienas, kai jau buvau suaugęs ir surengiau draugams „tūsą”, liepęs visiems ateiti vilkint senus treningus.
Kaip šįmet švęsiu, dar nė nesugalvojau. Visą savaitgalį dirbau, buvo laidų filmavimai, nebuvo kada nė pamąstyti. Ekspromtu atšvęsime, ir tiek.
– Kokių įdomiausių dovanų esate gavęs ir kokių norėtumėte?
– Sunku viską prisiminti, bet viena tikrai įsiminė – keturiasdešimtmečio proga iš draugų gavau tokį pipirų medelį su keturiasdešimčia pipiriukų. Kaip jie tą daiktą užaugino, neturiu žalio supratimo, bet buvo labai įspūdinga.
Man nėra svarbu dovanos.
Tikrai nesvajoju apie materialius dalykus – ilgainiui pradedi suprasti, kad nėra labai svarbu turėti naują automobilį ar indaplovę.
Labiau vertinu knygas, straipsnius apie mokslą ar istoriją. Tai mano mėgstamiausios temos.
– „Vikipedijos” puslapyje apie jus rašoma, kad esate televizijos prodiuseris, kuris kartais pagroja su grupe „Bix”. Ko daugiau jūsų kraujyje šiais laikais – rokenrolo ar televizijos?
– Manau, viena kitam visiškai netrukdo. Pilna manyje ir to, ir to. Aišku, dabar mano pagrindinis darbas prodiusavimas, bet ir muzikos pakanka.
Su „Bix” grojome daugelyje pagrindinių Lietuvos festivalių, ruošiame naujų dainų.
Groju daug. Tik tiek, kad nebereikia niekur skubėti. Jei esi tik muzikantas, turi nuolat ką nors kepti, kad tik tavęs nepamirštų. Man to nereikia, galiu kiekvieną idėją geriau subrandinti.
– Ar eiti į sceną sulaukus brandaus amžiaus lengviau, ar sunkiau nei jaunystėje?
– Mano akimis – lengviau. Pačioje scenoje beveik niekas nepasikeitė, tik turiu daugiau patirties, geriau žinau, ką ten daryti.
O štai greta scenos viskas pasikeitė radikaliai. Nebedarau kvailysčių, kokias krėsdavau anksčiau ir taupau energiją tik tam, kas svarbu, o anksčiau ją švaistydavau į kairę ir į dešinę.
Man atrodo, kad 50 metų vyrui – aukso amžius. Mes tokio amžiaus tik subręstame – spuogai dingsta, plaukai iš nosies ir ausų pradeda augti, krūtinė labiau apželia. Kur kas geriau atrodome nei spuoguoti paaugliai, besidraskantys ant scenos.
– Ne vienas garsus rokeris yra sakęs, kad jaunystę išsaugoti labiausiai padeda rokenrolas ir maži vaikai.
– Pasirašau po šiuo pareiškimu – šimtaprocentinė tiesa. Dėl rokenrolo kaip ir viskas aišku. Kai manęs apie tai klausia, visada siūlau pažiūrėti į Micką Jaggerį iš „The Rolling Stones”.
Pasižiūrėkit į jį – šįmet sukako septyniasdešimt, o kaip jis atrodo ir elgiasi? Jaunikliams slėptis reikia.
Aš tikrai tikiu, kad jis sulauks šimto metų ir toliau taip varys. Šiuo požiūriu jis – mano kelrodė žvaigždė.
Dėl mažų vaikų – irgi tiesa (2009-aisiais Sauliui gimė duktė. – Red.). Čia supras tik tie, kurie brandaus amžiaus vaikų susilaukia. Tas mažas stebuklas tikrai padeda nepavargti, nesusmirsti ir neapkerpėti.
– Jaunesniųjų spaudimo, konkurencijos nejaučiate?
– Jei kalbame apie muziką, tikrai ne. Jei aplink būtų daug jaunų, gerų roko muzikantų, man tektų labai rimtai pagalvoti, ką daryti. Galbūt „Bix” dabar jau ir negrotų.
Bet lietuviškas rokas sustojo prieš porą dešimtmečių. Klausausi, bet nieko įdomaus tarp jaunų roko grupių nematau. Truputį liūdna, bet taip yra.
– Ko pats sau labiausiai norite palinkėti gimtadienio proga?
– Nė nežinau. Laisvo laiko? Ne, nors jo turiu nedaug, bet jau išmokau gerai ir įdomiai išnaudoti kiekvieną laisvą akimirką.
Štai tarp susitikimų ir filmavimų nulėkiau į Dalai Lamos paskaitą. Labai patiko. Supratau, kad mes mąstome panašiai.
Jei tai ką nors lemtų, norėčiau sau linkėti santarvės, ramybės ir daug kūrybinės sėkmės. Visas mano gyvenimas susijęs su kūryba. Jei šiame darbe nesisektų, būtų iš tiesų liūdna.
