Kiekvieną šeštadienį televizijos žiūrovų ekranus bandysiantis užkariauti projektas žada surengti tikrą fiestą. Čia dėl geriausiųjų vardo ant parketo varžysis ne tik poros – bus galima pamatyti ir solo pasirodymų, ir didelių šokių kolektyvų.
Iki starto pradžios laidos kūrėjai jau skaičiuoja paskutines dienas, o Gytis su nekantrumu laukia pirmosios laidos. Apie jos užkulisius jis sutiko pasidalyti ir su portalo lrytas.lt skaitytojais.
– Lietuvoje šokių projektai rengiami jau daugelį metų. Juos organizavo kone visi didieji televizijos kanalai. Ar nemanote, kad šis formatas jau išsemtas?
– Sakoma, kad lietuviai – šokių tauta (šypsosi.). Ar jie gali šokti skirtingų stilių šokius – kitas klausimas. Tai ir pabandysime išsiaiškinti projekte.
– Kuo „Šok!“ bus kitoks?
– Džiaugiuosi, kad tai – nacionalinio transliuotojo projektas. Tai buvo iš priežasčių, kodėl sutikau būti komisijos nariu. Projektas bus inteligentiškas, pateiktas subtiliai, čia nebus specialiai kuriamos intrigos, viskas vyks natūraliai. Įdomu tai, kad įprastas poras pakeis ir solo numeriai, ir ansambliai – čia dalyviams nėra taikomos griežtos taisyklės, vienam numeriui atstovauti gali bet kiek šokėjų.
– Vertinti vieno žmogaus pasirodymą prieš dešimtis ansamblio šokėjų nėra paprasta. Ar dalyvių skaičiaus pasirinkimas turi įtakos sėkmei?
– Nemanau. Jiems tiesiog bus taikomi kitokie reikalavimai, ir vienur, ir kitur galima įžvelgti ir pliusų, ir minusų. Pavyzdžiui, didelė grupė šokėjų daro didesnį vizualinį įspūdį, tačiau joje svarbu išlaikyti sinchroniškumą. Svarbu turėti gerą mintį ir maksimaliai ją išpildyti. Kai kuriuos liapsusus galima paslėpti aktoriniu meistriškumu. Norisi, kad būtų daug įvairovės.
– Kokius šokius kam teks šokti – parinksite jūs. Kokį netikėčiausią amplua tikitės išvysti?
– Būtų labai smagu pažiūrėti, kaip koks nors šokių ansamblis sušoka sambą, šiuolaikinį šokį arba juda hiphopo ritmu. (Juokiasi.)
– Į ką kreipsite didžiausią dėmesį vertindamas dalyvius?
– Kadangi esu ir teatro žmogus, man šokyje svarbi ir aktorinė, emocinė pusės, režisūros sprendimai. Kiekvienas pasirodymas – lyg nedidelis spektaklis, jis turi turėti ir pradžią ir pabaigą. Stebėti „sausą“, minties neturintį šokį – niekam neįdomu.
Kartais stebi du vienodai gerai atliktus pasirodymus ir matai, kad technika – tai ne viskas. Tobulam pasirodymui riekia labai daug sudedamųjų dalių. Svarbu išraiška, savitumas. Kartais akivaizdžiai matosi, ar žmogus tiesiog gerai šoka, ar turi tam talentą. Šiuo atveju mes ieškosime pastarųjų.
– Būsite griežtas teisėjas?
– Būsiu reiklus. Toks visuomet esu: ir sau, ir trupės šokėjams. Man svarbus rezultatas. Žinoma, kartais tenka pasakyti ir griežtesnę repliką, tačiau niekuomet nesiekiau žmogaus įžeisti asmeniškai. Noriu, kad iš tų pastabų žmogus pasidarytų išvadas ir tobulėtų, judėtų toliau.
Šis projektas nebus šokių mokykla, tačiau jeigu dalyviai kreips dėmesį į tai, ką sako komisija – tai bus proga išgirsti keturias labai skirtingų šokių specialistų nuomones.
– Be jūsų, komisijos narių kėdes užims balerina Jūratė Sodytė, hiphopo tėvu Lietuvoje vadinamas Dainius Žebrauskas-Skruzdėliukas, dukart „Auksiniu scenos kryžiumi“ apdovanota šokio pedagogė Birutė Letukaitė. Ir nors jus visus vienija meilė šokiui, esate labai skirtingi. Manote, vienas kitą papildysite? O gal nuomonės susikirs?
– Teisėjai ne visuomet tarpusavyje sutaria, kiekvienas vertindamas pasirodymą vis vien šiek tiek „lenkia“ į savo pusę. Tačiau dar dalyvių atrankose „pasitikrinome“: jei pasirodymas akivaizdžiai geras, jį visi teisėjai vertino puikiai, jei kažkas ne taip – visi turi savo nuomonę.
Bet kokiu atveju, kiekvienas teisėjas pasako pastabų, įvertina šokio techniką, artistiškumą, pataria, ką reikėtų daryti kitaip. Į tai reiktų atkreipti dėmesį.
– Turbūt yra ir kita medalio pusė. Kokių dalykų netoleruojate panašiuose projektuose? Kas jus piktina?
– Yra ir tokių dalykų. (Juokiasi.) Liūdniausiai tuomet, kai žmogus galvoja, kad gali šokti, tačiau akivaizdu, kad negali. Tiesa, būna tokių, kuriems galbūt neišeina, tačiau jų šokis būna atviras ir nuoširdus. Tuomet negali pykti – arba žaviesi, arba pasakai pastabą. Nemėgstu tų, kurie nėra gabūs šokiui ir dirbtinai bando paneigti tai. Teko ne vieną tokį sutikti.
– Jeigu jūs pats statytumėte šokį projekte, koks jis būtų? Šoktumėte vienas ar komandoje?
– Greičiausiai tai būtų duetas. Manau, kad šokis poroje geriausiai atskleidžia tai, kas lieka „už kadro“, ir vyksta po to, kai pasirodymas baigiasi. Du žmonės kuria tam tikrą istoriją, tokiu būdu daugiau erdvės paliekama fantazijai. Vienam ir grupėje tą padaryti sunkiau, tačiau viskas priklauso nuo numerį ruošiančių žmonių išradingumo.
– Ko palinkėtumėte projekto dalyviams?
– Pirmiausia – išradingumo. Niekuomet nenuleiskite rankų ir nenustokite šokti, net jei kartą ir nepasisekė. Šokis – tai kalba be žodžių. Jei nesiseka rišliai kalbėti – kalbėkite judesiu.
