Rugsėjo 20–28 dienomis vykstantis Sen Sebastiano festivalis patenka į prestižiškiausių kino renginių sąrašą, kuriame – Kanų, Berlyno ir Venecijos festivaliai.
Šiemet festivalyje bus parodyta ir I.Jonyno juosta, pasakojanti makabrišką istoriją apie prasilošusį greitosios pagalbos gydytoją Vincentą, kuriam kyla idėja sukurti su jo darbu susijusį nelegalų žaidimą.
Iš pradžių Vincento žaidimas sudomina tik greitosios pagalbos gydytojus, tačiau netrukus jis ima sparčiai plisti. Kolegos medikai tampa lošimo agentais, o Vincentas – bankininku.
Finansiniai reikalai vis gerėja, tačiau žaidimui pasipriešina bendradarbė Ieva, su kuria Vincentą sieja aistringas ryšys. Netrukus jis turės pasirinkti – žaidimas ar meilė.
Sen Sebastiano festivalyje „Lošėjas” bus parodytas programoje „Naujieji režisieriai” ir varžysis su 16 filmų iš viso pasaulio.
„Į atranką siunčiami tūkstančiai darbų iš viso pasaulio, todėl patekti tarp 16 atrinktųjų tokio lygio festivalyje ir būti pirmaisiais Baltijos šalių atstovais – didžiulis laimėjimas.
Pernai „Kino pavasaryje” lankęsis San Sebastiano festivalio atstovas Roberto Cueto atkreipė dėmesį į „Lošėjo” temą ir paragino mus dalyvauti atrankos konkurse. Išsiuntėme filmą ir netrukus gavome teigiamą atsakymą. Dabar laukia įdomiausia dalis – žiūrovų reakcija į „Lošėją”, – tvirtino režisierius ir vienas filmo scenarijaus autorių I.Jonynas.
„Lošėjo” scenarijų jis kūrė su filosofu ir rašytoju Kristupu Saboliumi, o pagrindinius vaidmenis filme atliko Vytautas Kaniušionis ir menininko Jono Meko duktė Oona Mekas.
– Esate statęs spektaklius ir roko operą, kūrėte dokumentiką, reklamos klipus, trumpametražius filmus. „Lošėjas” – pirmasis ilgametražis jūsų filmas. Kuo skiriasi darbas kuriant tokį filmą? Kur labiausiai galite išreikšti savo idėjas? – paklausiau I.Jonyno.
– „Lošėjas” man buvo nauja patirtis. Pirmąsias dvi savaites reikėjo priprasti prie kūrybinės įtampos ir intensyvaus filmavimo ritmo, puikiai suvokiant, kad tai – vos trečdalis kelio, kurį teks nueiti. O trumpojo metražo filme tai jau būtų filmavimo pabaiga.
Dirbant ilgai labai svarbu išsaugoti kūrybišką atmosferą. Šiuo atveju pagelbėjo patirtis teatre – gebėjau improvizuoti su aktoriais net tada, kai filmavimo grafikas buvo itin įtemptas. Ne tik aktoriai, bet ir visi žmonės, kurie dirbo, buvo energijos ir įkvėpimo šaltinis.
– Kaip kilo „Lošėjo” scenarijaus idėja? Ką norėjote papasakoti šiuo filmu?
– Man visada norėjosi sukurti filmą, kuris kalbėtų apie mūsų laiką, visuomenės jauseną, socialinę padėtį. Bet kalbėtų apie tai patrauklia kino forma. Taip, kad ta istorija intriguotų, būtų įtempta ir keltų emocijas.
Kitaip tariant, norėjosi sukurti sudėtingus klausimus keliantį, bet patrauklų ir įdomų filmą.
Pastaruoju metu lietuviškoje kino padangėje tarsi atsirado dvi nesutariančios jėgos. Vieni kalba, kad reikia kurti komercinį ir žiūrovams patrauklų kiną, kiti aiškina, kad būtini sudėtingos meninės raiškos vadinamieji „arthauziniai” filmai.
Manau, kad reikalingi ir vieni, ir kiti. Man norisi, kad filmo pasakojimo būdas, meninė raiška ir tematika būtų patraukli ir suvokiama tiek turgaus prekeiviui, tiek universiteto dėstytojui.
Nenorėjau vienas rašyti scenarijaus, kad nepasiklysčiau asmeniniuose minčių brūzgynuose. Todėl pasikviečiau rašytoją ir filosofą K.Sabolių.
Pradėjome ieškoti bendrų atspirties taškų, temos, kuri jaudintų daugelį. Moralė, etika, sąžinė – kategorijos, kurias XXI amžiuje vis sunkiau suvokti vienareikšmiškai.
Filme „Lošėjas” yra scena, kurioje pagrindinis veikėjas gauna apdovanojimą kaip geriausias greitosios pagalbos gydytojas, tačiau pasijunta tarsi Franzo Kafkos „Proceso” herojus – kaip žmogus, kuris dalyvauja absurdiškame socialiniame žaidime ir yra tik beprasmis jo elementas.
Būtent šis absurdo pojūtis yra makabriško apsisprendimo pradžia: jeigu jau visi žaidžiate su manimi, aš irgi sužaisiu. Tik šį kartą – iki galo.
– Rinkdamasis aktorius ieškojote tokių, kurie nebūtų nuolat matomi televizijoje. Kodėl? Ar tarp jūsų filme vaidinančių aktorių pasitaikė tokių, kuriuos pavadintumėte atradimu?
– Kinas yra iliuzija, o kad patikėtum iliuzija, reikia, kad ji būtų maksimaliai reali. Būtent todėl nesinorėjo žinomų veidų, kad neatsirastų jokių papildomų asociacijų, kad paskui aktorius nesivilktų joks šleifas dėl to, kad jie vaidino serialuose ar dalyvavo televizijos laidose. Norėjosi, kad žiūrovas patikėtų istorija ir jos herojais.
– Aktoriams leidote daug improvizuoti – ar galutinis produktas yra būtent toks, koks buvo ir pradinis sumanymas? Ar aktoriai dažnai naudojosi jiems suteikta laisve veikti patiems?
– Improvizacija buvo pagrindinis veiksnys siekiant vaidybos realumo. Bet tai neturėjo įtakos filmo siužetui ir pradiniam sumanymui.
Aktoriai tiesiog pripildė filmo audinį gyvybės ir autentiškumo. Pakito ne siužetas – sodresni tapo personažai, o to numatyti iš anksto buvo neįmanoma.
– Kur buvo kuriamas filmas? Galbūt per filmavimą pasitaikė smagių ar net kurioziškų istorijų?
– Filmo veiksmas vyksta pajūrio mieste, nors daugiausia filmuota Vilniuje ir jo apylinkėse. Pavyzdžiui, degantis laivas nufilmuotas Klaipėdos uoste, o tai scenai reikalingi kadrai po vandeniu – Galvės ežere Trakuose.
Siekėme sukurti savitą, bet nesunkiai suprantamą pasaulį, kuriame įmanomas pagrindinio herojaus sukurtas makabriškas žaidimas. Filmavimas truko beveik pusantro mėnesio, o filmo scenarijų kūrėme ketverius metus.
Kurioziškų ir net pavojingų situacijų netrūko. Vienoje scenoje O.Mekas herojė plaukia audringa jūra. Filmavimo dieną jūroje buvo tikra audra ir nors Oona yra gera plaukikė, po kiekvieno dublio gelbėtojai iš tiesų ją gelbėjo ir tempė į krantą.
Nemažai scenų filmuota greitosios pagalbos automobilyje. Filmavimo komanda slėpdavosi automobilio viduje ir pašaliniam stebėtojam nekildavo abejonių dėl veiksmo tikrumo.
Vienoje scenoje du greitosios pagalbos darbuotojai važiuoja į užduotį užsidegę įspėjamuosius automobilio žiburėlius ir pakeliui gurkšnoja brendį.
Turbūt nesunkiai įsivaizduojate, kaip į tai reagavo pro šalį važiuojančių automobilių keleiviai ir vairuotojai.
– Filmą kūrėte drauge su latviais ir tai buvo vienas jūsų pageidavimų.
– Filmo operatorius yra geras mano bičiulis, talentingas menininkas Janis Eglytis. Su juo sukūrėme ne vieną reklamą ir puikiai pažįstame vienas kitą.
Dar rašydamas scenarijų pasidalijau su juo filmo idėja ir Janis dėl bendradarbiavimo pasiūlė kreiptis į „Locomotive Productions” studijos prodiuserį Robertą Vinovskį.
Robertas susidomėjo scenarijumi ir tapo „Lošėjo” koprodiuseriu.
J.Eglytis tapo pagrindiniu filmo operatoriumi, antrasis operatorius – Jurgis Kminas, operatoriaus asistentai taip pat buvo latviai, „Locomotive Productions” studijoje Rygoje redagavome spalvas.
