Prisimenantiems sovietmečio vaikų literatūrą vardas Timūras asocijuojasi su Arkadijaus Gaidaro knygos „Timūras ir jo būrys” pagrindiniu herojumi – narsiuoju pionieriumi. Toks ryšys tikrai yra.
Tačiau 32 m. vyras pionieriško kaklaraiščio niekada neryšėjo, o ir sovietmečio matė labai nedaug. Tokį vardą jam išrinko tėvai.
„Laukdamasi manęs mama pateko į avariją. Kiek kartų vertėsi automobilis, matyt, tiek kartų man būnant įsčiose aplink kaklą apsivyniojo virkštelė. Mama pasakojo, jog gimiau pamėlęs, pridusęs, nerėkiau. Kadangi likau gyvas, tėvai nusprendė man suteikti kokio nors didvyrio vardą. Taip tapau Timūru”, – Lietuvoje reto vardo kilmės istoriją pasakojo T.Augucevičius.
Timūras nėra nei didvyris, nei didis kovotojas už teisybę. Nors, kaip prisipažino, retkarčiais jo vardo herojus įkvėpdavo kilniems žygiams.
Jis – diplomuotas grafikos dizaineris, baigęs Lietuvos dailės akademiją. Vedęs ir turi aštuonių mėnesių dukterį Agotą.
„Visai nauja, dar net nesubraižyta, bet už tai mus, tėvus, jau nudėvėjo kaip turi būti.
Kodėl visi pasakoja, kad nėštumas ar gimdymas yra labai baisus dalykas? Kodėl niekas nekalba apie tai, kaip sunku auginti vaikus, – guodėsi jaunas tėvas, kuriam pirmam teko išmaudyti savo atžalą – žmona tai daryti bijojo. – Pirmus du mėnesius aš buvau motina ir mokiau žmoną, kaip reikia ja būti.”
Pokalbį apie tėvystę tenka keisti. Nuo ateinančios savaitės Timūras neria į televizijos pasaulį.
– Kodėl toks keistas laidos pavadinimas – „Žinių naujienos”? Tarsi sviestas sviestuotas, – reikalauju paaiškinimo iš linksmojo pašnekovo.
– Taip, sviestas sviestuotas. Taip sugalvojome tyčia.
– Apie ką ši laida?
– Tai dar viena žinių laida. Labai norėjau, kad laidoje būtų kalbama apie dalykus, kuriuos visi žino, bet niekas apie tai nekalba.
Žmonės šnabždasi, kad miestų merijose klesti korupcija, tačiau garsiai apie tai nekalba. O mūsų laidoje apie tai bus ne tik kalbama, bet ir juokiamasi. Tikiuosi, gana subtiliai.
– Iš ko čia juoktis? Tai rimta tema.
– Pamatysite, kad tikrai yra iš ko juoktis. Juoksimės iš biurokratų puikybės ir iš tų dalykų, iš kurių man norisi pasijuokti. Kalbėti apie rimtus dalykus galiu tik juokaudamas – kitaip nemoku.
Kalbėsimės su žmonėmis, kurie trokšta dėmesio. To dėmesio mes jiems suteiksime, tik tegu vėliau nepyksta, kad gavo jo iš mūsų laidos.
– Filmuosite asmenis, įtariamus korupcija, ir iš jų šaipysitės?
– Korupcija įtariamus asmenis filmuoja žinių komandos. Mes jų specialiai nekalbinsime. Na, nebent jie patys sutiks atsakyti į mūsų klausimus. Žinoma, mes bandysime su jais susisiekti.
– Ką jūs tikitės iš jų išgirsti?
– Mes, žinoma, neklausime jų, kiek jie ima per mėnesį. Taip tiesiai klausti negalima. Yra tam tikros normos, pavyzdžiui, tyliai ir daug. Bandysime žmogaus klausinėti atsargiai, stengdamiesi labai neišgąsdinti ir neįžeisti. Bet jeigu žmogus įsižeis, ką darysi, mes jo atsiprašysime. O kas, jei mes meluojame? O gal Vilniaus meras Artūras Zuokas nėra išprotėjęs žmogus? Gal tas reformas jis sugalvoja visiškai ne naktimis?
– Kodėl sakote „mes”? Juk laidos vedėjas būsite jūs vienas?
– Sakau „mes” norėdamas pagerbti žmones, kurie dėl manęs taip draskosi ir aukojasi. Aš pasakau, ko noriu, o jie eina ir išpildo. Tai geriausias scenarijus, koks tik gali būti! Nors laidoms tekstus rašau aš (pasigirsiu), bet įgyvendinti be šių žmonių tikrai negalėčiau. Tiesa, visą atsakomybę už savo kalbas vis dėlto prisiimsiu aš vienas.
– Koks vis dėlto jūsų laidos žanras?
– Komiška satyrinė pokalbių laida. Žinau, kad laidą bus bandoma lyginti su „Dviračio šou”, bet drįsiu pasakyti, jog mes būsime truputį naujoviškesni. Ir kitokie. Kaip ir visa „Lietuvos ryto” televizija. Man tai tinka, nes ir aš pats esu truputį kitoks.
– Koks?
– Man nuo mažens visi kartojo, kad aš kitoks, ir aš tuo įtikėjau. Mama sakydavo, jog jos Timūras tai jau toks ir anoks. Įsitikinau, kad tikrai esu kitoks – geresnis. Pavyzdžiui, važiuodamas liftu visuomet bendrauju su žmonėmis. Na, kavinėse su visais nesisveikinu, tik su tais, kuriuos pažįstu. Bet stengiuosi daryti tai, kas Lietuvoje nėra populiaru. Pavyzdžiui, kelti nuotaiką, šypseną, skatinti šiltą bendravimą.
– Bet šypsotės ne dėl to, kad nervintumėte kitus?
– Ne, nemėgstu žmonių nervinti. Nemėgstu įtampos. Savo laidoje, kurioje bus įtampą keliančių aštrių temų, stengsiuosi, kad viskas žiūrėtųsi lengvai.
– Ar televizijoje esate naujokas?
– Mano debiutas buvo „Dviračio šou” laidoje. Internete kažkada rengiau tokią „Muzikinę pauzę”, tai buvo juokingi ir šmaikštūs muzikos klipai. Vėliau šiuos klipus rodė per „Dviračio šou”. Mano galva reguliariai buvo matoma ekrane. Vėliau dirbau kūrybinėje „Auksarankių” komandoje BTV, iš pradžių už kadro, vėliau – ir ekrane.
– Ar niekada nedirbote pagal specialybę?
– Specialybės galimybės manęs visiškai nežavėjo. Kai kartu su kolega Tadu Vidmantu baigėme grafinį dizainą, paaiškėjo, jog Lietuvoje beveik visi yra dizaineriai ir mūsų paslaugų niekam nereikia. Visi, kurie į mus kreipdavosi, patys aiškindavo, ką ir kaip reikia daryti. Mūsų specialybei nebuvo jokios pagarbos.
– Lietuvoje pagarbos nesulaukia ir kostiumų bei interjero dizaineriai, krepšinio treneriai.
– Taip, Lietuvoje yra nemažai specialybių, kurias išmano visi, nors mokslų ir nėra baigę. Visi moka susikurti savo įvaizdį, įmonės logotipą, interjerą. Dabar visi – krepšinio treneriai. O dar žinant mūsų komentatorių kultūrą...
– Kalbate apie komentatorių kultūrą, o patys braunatės į interneto erdvę?
– Internetas mane ir užgrūdino. Nesijaudinu dėl žmonių, kurie rašo visus tuos blogus dalykus. Žiūriu į tai praktiškai: jei peržiūrų yra 30 tūkstančių, o neigiamų komentarų tik 10 – tai per menkas santykis, kad jaudinčiausi. Tie žmonės, kuriems patinka ir yra juokinga, dažniausiai neturi laiko apie tai rašyti, o tiems, kuriems niekas nejuokinga, gali padėti tik šešios lentos.
– Ar jūsų su Tadu „Važiavimai” ir buvo nusivylimo savo specialybe išraiška?
– Ne, „Važiavimai” atsirado iš mūsų pokalbių. Kai Tadas atvykdavo į svečius, smagiai leisdavome laiką įdomiai kalbėdamiesi.
Tai bene vienintelis žmogus, su kuriuo galiu kalbėtis apie viską. Mūsų pokalbiuose nėra tuščiažodžiavimo ar ginčų, bet yra daug argumentų ir linksmų dalykų. Visada bandome rasti kokią nors bendrą tiesą.
Kartą nusprendėme, kad šią mūsų bendravimo kultūrą reikėtų propaguoti – galbūt ir kiti žmonės iš to pasimokys. Norėjome pakalbinti įvairius žmones, kurių net nepažinojome ir nebuvome matę. „Važiavimai” atsirado iš noro padaryti gera.
– Jūsų „Važiavimai” tarsi Ryčio Zemkausko „Pasivaikščiojimai” per TV1?
– Tik vėliau supratome, kad šie pavadinimai neišvengiamai bus lyginami ir būsime kaltinami plagijavimu.
Kai man kyla kokia nors idėja, pirmiausia matau vaizdinį. Pirmasis vaizdinys buvo toks, kad turime važiuoti automobiliu ir kalbėtis. Nes mašinoje žmonės atsiduria kartu mažoje erdvėje, turi daug laiko ir vis tiek apie ką nors šnekasi. Atsiranda savotiška laisvė. Be to, važiuoti automobiliu visiems patinka. Einat kalbėtis sunkiau.
– Kokius klausimus dažniausiai pateikiate savo pašnekovams?
– Mūsų tikslas, kad visiems pašnekovams klausimai būtų vienodi. Tik tada atsiskleidžia žmonių skirtumai. Jeigu klausi skirtingų klausimų, bandysi taikytis prie pašnekovo, neatskleisi jo vidaus. Todėl mūsų klausimai – tai tarsi liniuotė, pagal kurią matuojama išmonė ar humoro jausmas.
Beje, viena garsi mūsų šalies mergina nesutiko su mumis pasivažinėti ir atsakyti į mūsų klausimus. Matyt, ji negali matyti savęs iš šalies, o tai verčia susirūpinti ir atkreipti medikų dėmesį.
– Ar humoro jausmo stygių medikai išgydo?
– Žinoma. Šiuolaikinė medicina išgydo dar ne tokius dalykus.
– Kokį savo klausimyno klausimą norėtumėte pateikti sau?
– Norėčiau atsakyti į patį sunkiausią – apie humoro jausmą. Kaip įvertinčiau savo humoro jausmą nuo 1 iki 10 balų. Tarsi ir negaliu puikuotis, bet kodėl gi visuomenei nepasirodžius ir nepasigyrus. Kas čia bloga? Aš mėgstu save pagirti. Nes šuo pats sau uodegą vizgina.
Kitas klausimas: kuo norėčiau būti, jei numirčiau ir būčiau reinkarnuotas? Į šį klausimą žinau atsakymą jau nuo vaikystės. Norėčiau būti kregždinu, tai yra, kregždės vyru.
Kregždutės labai gražios, be to, jos labai greitai skraido – kaip naikintuvai.
Ir joms viskas vienodai. Skraido sau, vaikus augina ir yra labai gudrūs paukščiai. Vieni tų, kurie nenervina gyvendami šalia.
Pavyzdžiui, gandrai nervina, nes jie nuteršia aplink savo stulpą visą teritoriją. Bet, matyt, dėl to, kad bijo aukščio. Žmonėms reikėtų jų gandralizdžius nukelti žemiau.
